JAV Laukinių Vakarų istorija dažnai vaizduojama per balto kaubojaus mitą, tačiau nuo pat pradžių galvijų verslą ir rančų darbą stipriai rėmė vietiniai amerikiečiai. Daugelis jų buvo itin patyrę raiteliai, o jų įgūdžiai tapo svarbia kaubojų kultūros dalimi.
Kaip rašoma portale „TheCollector“, dar prieš Holivudui ir Laukinių Vakarų šou suformuojant populiarią legendą, vietiniai gyventojai aktyviai dirbo su arkliais ir galvijais, prisidėjo prie bandų valdymo ir galvijų prekybos plėtros.
Viskas pradėjo keistis ispanams XV amžiaus pabaigoje atvykus į Ameriką: jie atsivežė arklius ir galvijus, kurių Vakarų pusrutulyje nebuvo apie 10 000 metų. Arkliai kolonistams suteikė pranašumą, tačiau didėjant gyvulių skaičiui atsirado ir didelis darbo jėgos poreikis.
Ankstyvuoju laikotarpiu šį darbą dažnai atlikdavo pavergti afrikiečiai ir priverstinai mobilizuoti vietiniai gyventojai, o laikui bėgant daugėjo ir įgudusių raitelių iš vietinių bendruomenių. Iš ispanų perimti jojimo, galvijų suvaldymo ir virvės metimo įgūdžiai tapo pagrindu tam, ką vėliau daugelis atpažino kaip „klasikinį“ kaubojų darbą.
Kaip formavosi vaquerų tradicija
Ispaniškas terminas vaqueros reiškė galvijų ganytojus ir prižiūrėtojus, kurie išmoko dirbti su arkliais, gaudyti galvijus virvėmis ir valdyti bandas. Kartu plito ir rančoms būtini įrankiai: pintos žalios odos virvės, ispanų vadintos reata, anglų kalboje ilgainiui imtos vadinti lariat.
Šis darbo modelis plėtėsi kartu su ispanų gyvenviečių judėjimu į šiaurę. Tai reiškė, kad vietinių gyventojų įsitraukimas į rančų ir misijų ūkį nebuvo pavienė išimtis – daug kur tai tapo kasdienybe.
Iki XVIII amžiaus pabaigos vietiniai amerikiečiai tapo pagrindine darbo jėga, prižiūrėjusia galvijų bandas Kalifornijos misijų kompleksuose. 1787 metais ispanų gubernatorius Pedro Fages net buvo paskelbęs potvarkį, kuriuo vietiniams amerikiečiams siekta uždrausti jodinėti, baiminantis, kad arkliai gali būti panaudoti prieš kolonijinę valdžią.
Vis dėlto misijų vadovai, tarp jų ir tėvas Fermínas de Lasuénas, tokiam draudimui nepritarė, argumentuodami, kad tiesiog nėra kuo pakeisti šių darbininkų. Po šio konflikto vietiniai vyrai ir toliau jodami rinko galvijus ir varė juos į ganyklas plačiose misijų valdose nuo San Diego iki Monterėjaus.
Gentys, garsėjusios raitelių kultūra
Arklio kultūra ir galvijų suvaldymo įgūdžiai plito ne tik Kalifornijoje. Tarp genčių, kurios ypač greitai perėmė ir ištobulino jojimą, minimi komančiai, krou, nez persai ir apačiai.
Komančiai išsiskyrė kaip itin stiprūs raiteliai – jie laikyti vienais geriausių jojikų istorijoje. Krou bendruomenėse arklių auginimas, dresūra ir jojimas tapo pasididžiavimo dalimi, o šios žinios vėliau pravertė ir rančose.
Pramonės plėtra atvėrė galimybių vietiniams kaubojams dirbti rančose Didžiosiose lygumose, Plokščiakalnio regione, Arizonoje ir kitose pietvakarių teritorijose. Taip vietinių raitelių įgūdžiai natūraliai įsiliejo į augantį galvijų ūkį.
Rodeo era ir ryškūs vardai
Atviro ganymo (open range) laikotarpis baigėsi, kai JAV valdžia 1890 metais uždarė pasienio teritorijas, o geležinkelių plėtra sumažino ilgų galvijų varymų poreikį. Mažėjant darbo, daug kaubojų persikėlė į varžybas – rodeo renginius, kuriuose vertinti jojimo, virvės metimo ir darbo su galvijais įgūdžiai.
Vienas ryškiausių vardų – Jacksonas Sundownas, gimęs 1863 metais ir turėjęs nez persų šaknų. Jis visą gyvenimą augino ir treniravo arklius, o būdamas 53 metų laimėjo pasaulio čempiono titulą balno bronkų jojimo rungtyje 1916 metų „Pendleton Round-Up“ varžybose Oregone.
Dar vienas svarbus paminėjimas – Tomas Three Persons iš Blackfoot konfederacijos Blood genties, kuris 1912 metais tapo pirmuoju balno bronkų jojimo čempionu pirmajame „Calgary Stampede“ rodeo Kanadoje. O Willas Rogersas, augęs Čerokių tautos teritorijoje, savo kaubojaus įgūdžius vėliau pavertė tarptautine pramoga – jis išgarsėjo kaip aktorius ir rašytojas.
Šiandien vietinių amerikiečių kaubojai ir kaubojės tebėra aktyvūs: vieni dirba su genčių bandomis, kiti profesionaliai varžosi rodeo sporte. Tai primena, kad „tikrųjų Vakarų“ istorija buvo daug įvairesnė, nei ilgą laiką rodė populiarioji kultūra.