Lenkijos Žemutinėje Silezijoje, Kamienieco Ząbkowickiuose, stovi rūmai, kurie labiau primena pasakų tvirtovę nei klasikinę rezidenciją. Turistus čia vilioja masyvūs bokštai, erdvios terasos, puošnūs interjerai ir išskirtinis raudonų plytų fasadas.
Ši vieta žinoma kaip Mariannos Oranskos rūmai – vienas labiausiai atpažįstamų neogotikos architektūros objektų regione. Pastatas iškilo ant vadinamosios Pilies kalvos, o jo forma – keturi sparnai, užveriantys stačiakampį kiemą.
Kiekviename rūmų kampe stiebiasi po bokštą, o fasadų apdailai naudotas akmuo ir spalvotos klinkerinės plytos suteikia pastatui savitą, iš tolo atpažįstamą charakterį. Architektūroje ryškūs angliškosios gotikos motyvai, derinami su Šiaurės Europos statybos tradicijomis.
Rūmų istorija ne mažiau įspūdinga nei jų išvaizda: rezidencijos idėja gimė iš vienos moters užsispyrimo ir ilgai puoselėtų planų. Statybos nevyko sklandžiai, tačiau sumanymo autorė jo neatsisakė net tada, kai aplinkybės tapo itin nepalankios.
Marianna Oranska ir sprendimas statyti
Rūmų iniciatore tapo Nyderlandų karaliaus Vilhelmo I duktė Marianna Oranska. Kamienieco Ząbkowickių valdą ji paveldėjo iš motinos 1838 metais ir per pirmąjį apsilankymą šiose apylinkėse nusprendė čia sukurti vasaros rezidenciją.
Architektūrinių planų parengimą ji patikėjo Karlui Friedrichui Schinkeliui – vienam garsiausių to meto kūrėjų. Po jo mirties darbų priežiūrą perėmė Ferdynandas Martius, tęsęs pradėtą projektą.
Skandalas ir priverstinė pauzė statybose
Pirmieji darbai startavo 1839 metais, tačiau 1848-aisiais statybas teko sustabdyti. Tam įtakos turėjo Mariannos skyrybos su kunigaikščiu Albrechtu Hohenzollernu – jos kilo po skandalo dėl romano su arklininku Johannu von Rossumu.
Po šių įvykių Mariannai buvo uždrausta Prūsijos teritorijoje būti ilgiau nei 24 valandas. Vis dėlto net ir tokie apribojimai jos planų nesustabdė.
Statyba truko apie 33 metus
1853 metais Marianna Oranska pasirūpino, kad sustabdyti darbai būtų atnaujinti, ir pati prižiūrėjo, kaip kyla jos svajonių rezidencija. Pirmieji gyventojai į rūmus galėjo įsikelti 1857 metais – užbaigus ketvirtąjį aukštą.
Dėl pertraukų visas projektas užtruko apie 33 metus ir tęsėsi iki 1872-ųjų. Oficialia pabaiga laikoma 1872 metų gegužės 8 diena – tuomet ant kalvos už grotos buvo atidengta pergalės deivės Nikės skulptūra.