CP v2

Tag: Kamieninės ląstelės

  • Lūžis gydant 1 tipo diabetą: kamieninės ląstelės jau leido daliai atsisakyti insulino

    Lūžis gydant 1 tipo diabetą: kamieninės ląstelės jau leido daliai atsisakyti insulino

    Kamieninės ląstelės vis dažniau minimos kaip vienas realiausių kelių iš esmės pakeisti 1 tipo diabeto gydymą. Naujausi klinikinių tyrimų duomenys rodo, kad laboratorijoje išaugintos insulino gaminančios beta ląstelės kai kuriems pacientams padėjo laikinai ar net ilgesniam laikui atsisakyti insulino injekcijų.

    1 tipo diabetu sergantiems žmonėms imuninė sistema klaidingai sunaikina kasos beta ląsteles, kurios gamina insuliną. Dėl to tenka nuolat matuoti gliukozę, derinti mitybą ir fizinį aktyvumą, o insuliną leistis visą gyvenimą, tačiau net ir modernios technologijos ne visada apsaugo nuo ilgalaikių komplikacijų.

    Kaip tai veikia praktikoje?

    Gydymo idėja paprasta: iš pluripotentinių kamieninių ląstelių laboratorijoje išauginamos beta ląstelės, o vėliau jos transplantuojamos pacientui, kad vėl pradėtų gaminti insuliną. Pagrindinis tikslas yra ne tik sumažinti injekcijų poreikį, bet ir stabilizuoti gliukozės kontrolę bei sumažinti pavojingų hipoglikemijų riziką.

    Viename plačiau aptartų klinikinių tyrimų „Vertex Pharmaceuticals“ pranešė apie beta ląstelių transplantacijas 12 žmonių, sergančių 1 tipo diabetu. Skelbta, kad per maždaug pusmetį 10 pacientų, tai yra apie 83 proc., galėjo nutraukti insulino vartojimą, nors stebėjimas ir vertinimai dar tęsiami.

    Dar vienas ryškus pavyzdys siejamas su individualizuotu metodu, kai paciento riebalinio audinio ląstelės perprogramuojamos į indukuotas pluripotentines kamienines ląsteles, o tada paverčiamos beta ląstelėmis. Publikuotuose duomenyse aprašyta, kad po transplantacijos pacientas tapo nepriklausomas nuo insulino maždaug po 75 dienų, o poveikis išliko bent 12 mėnesių.

    Didžiausia kliūtis: imuninė sistema

    Net ir sėkmingai persodintos ląstelės susiduria su dviem grėsmėmis: įprastu persodinimo atmetimu ir ta pačia autoimunine ataka, kuri ir sukėlė 1 tipo diabetą. Jei ląstelės nėra genetiškai identiškos pacientui, imuninė sistema jas gali atpažinti kaip svetimas ir sunaikinti.

    Šiuo metu atmetimo prevencijai dažnai reikia imunitetą slopinančių vaistų, tačiau jie didina infekcijų ir kitų komplikacijų riziką. Todėl toks gydymas tinka ne visiems, o mokslininkai ieško būdų apsaugoti ląsteles be ilgalaikio imunosupresantų vartojimo.

    Viena kryptis yra apsauginės kapsulės ar implantai, kurie fiziškai izoliuoja persodintas ląsteles nuo imuninės sistemos, bet leidžia patekti maistinėms medžiagoms ir išeiti insulinui. Kita kryptis yra genų redagavimas, kuriuo siekiama sukurti imuninės sistemos išvengiančias ląsteles.

    Ką tai reiškia pacientams šiandien?

    Nors rezultatai įspūdingi, šios terapijos vis dar laikomos eksperimentinėmis ir daugelyje šalių nėra plačiai patvirtintos rutiniškam taikymui. Vertinant saugumą ypač svarbu ilgalaikė stebėsena, nes reikia įsitikinti, kad ląstelės stabiliai veikia, nesukelia nepageidaujamų audinių susidarymo ir ilgainiui nepraranda funkcijos.

    Gydytojai primena, kad pacientai turėtų saugotis nepatvirtintų kamieninių ląstelių procedūrų, kurios kartais reklamuojamos kaip greitas išgijimas. Saugiausias kelias yra domėtis oficialiais klinikiniais tyrimais ir sprendimus priimti kartu su endokrinologu, įvertinus rizikas ir naudą.

    Jei dabartinės kryptys pasiteisins, ateityje kamieninių ląstelių terapija gali tapti ne tik laikinu palengvinimu, bet ir vienu svarbiausių žingsnių link funkcinių 1 tipo diabeto gydymo sprendimų. Vis dėlto mokslui dar reikia atsakyti į esminį klausimą: kaip užtikrinti ilgalaikę ląstelių apsaugą ir veikimą be didelės kainos paciento imunitetui.

  • Mokslininkai atskleidė, kodėl APOE2 gali saugoti nuo Alzheimerio: raktas slypi DNR

    Mokslininkai atskleidė, kodėl APOE2 gali saugoti nuo Alzheimerio: raktas slypi DNR

    Mokslininkai vis geriau supranta, kodėl kai kurie žmonės rečiau suserga Alzheimerio liga. Nauji tyrimų duomenys rodo, kad APOE2 geno variantas gali turėti tiesioginį apsauginį poveikį neuronams, o svarbiausias mechanizmas susijęs ne tik su riebalų apykaita, bet ir su DNR apsauga.

    APOE genas koduoja apolipoproteiną E, kuris dalyvauja cholesterolio ir kitų lipidų pernašoje organizme bei smegenyse. Šis genas turi kelis dažnesnius variantus, iš kurių APOE4 siejamas su didesne Alzheimerio rizika, o APOE2 dažniau aptinkamas tarp žmonių, kuriems rizika mažesnė.

    Kas paaiškėjo apie neuronų DNR?

    JAV Buck senėjimo tyrimų instituto komanda tyrė, kaip skirtingi APOE variantai veikia žmogaus neuronų atsparumą. Laboratorijoje iš žmogaus kamieninių ląstelių buvo išaugintos smegenų ląstelės su APOE2, APOE3 ir APOE4 variantais, o vėliau vertinta, kaip jos reaguoja į stresą.

    Paaiškėjo, kad neuronai su APOE2 variantu patiria mažiau DNR pažeidimų ir, svarbiausia, greičiau įjungia apsaugos bei taisymo sistemas. Tyrėjai taip pat fiksavo požymius, kad šios ląstelės geriau atsispiria su amžiumi siejamam ląstelių senėjimo procesui, kai ląstelė nebeveikia efektyviai, bet neišnyksta ir gali skatinti uždegiminius procesus.

    „Jau seniai žinome, kad APOE2 nešiotojai dažniau gyvena ilgiau ir rečiau suserga Alzheimerio liga, tačiau apsauginis mechanizmas ilgai buvo neaiškus“, – sakė Buck instituto mokslininkė Lisa Ellerby.

    Kodėl tai svarbu gydymui?

    Tyrime keliama idėja, kad ateityje būtų galima kurti terapijas, imituojančias APOE2 poveikį, ypač žmonėms, turintiems APOE4 variantą. Papildomu signalu tapo ir tai, kad eksperimentuose APOE4 neuronams pritaikius APOE2 baltymą, buvo matomas didesnis atsparumas pažeidimams.

    Kita tyrimo dalis atlikta su senesnėmis pelėmis, kurių smegenyse buvo išreikšti skirtingi APOE variantai. Rezultatai sustiprino laboratorinių bandymų kryptį: APOE2 siejosi su sveikesnio smegenų senėjimo žymenimis ir geresniu ląstelių struktūriniu stabilumu.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia ribotumus: neuronai buvo dirbtinai veikiami intensyviu stresu, pavyzdžiui, radiacija ir cheminėmis medžiagomis, todėl būtini papildomi tyrimai, kad būtų aišku, kaip šie procesai vyksta natūralaus senėjimo metu. Alzheimerio liga išlieka daugialypė, todėl tikėtina, kad veiksmingiausios strategijos ateityje derins kelis taikinius, įskaitant amiloido ir tau procesus, uždegimą bei ląstelių atsparumą.

    „Mūsų duomenys rodo, kad APOE2 neuronai geriau apsaugo ir taiso DNR pažeidimus, taip pat labiau priešinasi ląstelinio senėjimo programai, kuri skatina vėlyvo amžiaus silpnėjimą“, – sakė Lisa Ellerby.

    Tyrimo autoriai tikisi, kad šie rezultatai padės tiksliau suprasti, kaip genetika veikia smegenų senėjimą, ir atvers naujas kryptis kuriant prevencines bei gydomąsias priemones. Dar vienas svarbus žingsnis bus detaliai išnarplioti, kokie signaliniai keliai sujungia APOE2, DNR taisymo mechanizmus ir uždegiminius procesus smegenyse.

  • Jaunų pelių mikrobiota „atjaunino“ senų pelių žarnyną: mokslininkai atskleidė netikėtą mechanizmą

    Jaunų pelių mikrobiota „atjaunino“ senų pelių žarnyną: mokslininkai atskleidė netikėtą mechanizmą

    Naujas tyrimas rodo, kad senų pelių žarnyno funkcijos požymius pavyko iš dalies „atsukti“, kai joms buvo persodinta jaunų pelių žarnyno mikrobiota. Mokslininkai nustatė, kad po tokio persodinimo suaktyvėjo žarnyno kamieninės ląstelės, kurios atsakingos už nuolatinį žarnyno gleivinės atsinaujinimą.

    Žarnyno epitelis yra audinys, kuris nuolat dėvisi ir turi būti greitai atstatomas, todėl kamieninės ląstelės čia ypač svarbios. Senstant šis atsinaujinimas lėtėja, o tai siejama su didesniu pažeidžiamumu uždegimams, prastesniu barjero sandarumu ir dažnesniais virškinamojo trakto sutrikimais.

    Kas pasikeitė po persodinimo?

    Tyrėjai atliko išmatų mikrobiotos persodinimą tarp jaunų ir senų pelių grupių ir vėliau vertino, kaip pasikeitė žarnyno audiniai. Senoms pelėms po jaunų pelių mikrobiotos persodinimo padidėjo kamieninių ląstelių aktyvumas ir sustiprėjo Wnt signalų perdavimas, kuris būtinas šių ląstelių darbui.

    Praktinė to pasekmė buvo aiški: žarnyno epitelis atsinaujino greičiau, o po spindulinės žalos žarnynas gyjo sparčiau. Tuo metu jaunoms pelėms, gavusioms senų pelių mikrobiotą, pokyčiai buvo gerokai mažesni, kas leidžia įtarti, kad senstantis žarnynas jautriau reaguoja į mikrobiotos sudėties pokyčius.

    Netikėtas vaidmuo priskirtas Akkermansia

    Dar vienas svarbus tyrimo akcentas susijęs su bakterijų gentimi Akkermansia. Ji dažnai minima kaip potencialiai naudinga medžiagų apykaitai, tačiau šiame darbe nustatyta, kad senų pelių žarnyne padidėjęs šių bakterijų kiekis siejosi su Wnt signalizacijos slopinimu, o tai gali mažinti audinių regeneracijos potencialą.

    Tai sustiprina pastaraisiais metais mikrobiomos moksle dažnėjančią išvadą: ta pati bakterija skirtingomis sąlygomis gali būti susijusi ir su nauda, ir su rizika. Kitaip tariant, svarbu ne tik „gera“ ar „bloga“ bakterija, bet ir bendras mikrobiotos kontekstas, šeimininko amžius, mityba bei imuninės sistemos būklė.

    Ką tai gali reikšti žmonėms?

    Nors rezultatai atrodo daug žadantys, jie gauti su pelėmis, todėl tiesiogiai perkelti jų į žmonių mediciną negalima. Žmogaus mikrobiota yra sudėtingesnė, o saugumo klausimai išlieka esminiai, nes mikrobiotos persodinimas klinikoje taikomas tik ribotomis, aiškiai apibrėžtomis indikacijomis.

    Vis dėlto tyrimas papildo įrodymų bazę, kad su amžiumi susijęs žarnyno audinių atsinaujinimo silpnėjimas nebūtinai yra negrįžtamas. Autoriai pabrėžia, jog ateityje tai gali padėti kurti tikslesnes, saugesnes strategijas, paremtas mikrobiotos korekcija ar konkrečių mikrobinių signalų valdymu, siekiant išlaikyti žarnyno barjero funkciją senstant.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Stem Cell Reports.

  • Parkinson’s trial explores iPSC brain cell implants to restore dopamine and movement

    Parkinson’s trial explores iPSC brain cell implants to restore dopamine and movement

    Doctors at Keck Medicine of USC are taking part in an early-stage clinical trial testing whether implanted stem cell-derived brain cells can help people with Parkinson’s disease regain motor function. The approach aims to replace lost dopamine-producing cells and potentially reduce symptoms driven by dopamine decline.

    Parkinson’s is a progressive neurological condition that affects movement and can also influence mood and cognition. In the United States, more than 1 000 000 people live with the disease, and roughly 90 000 new cases are diagnosed each year, according to recent estimates.

    Aiming to restore dopamine production

    The trial focuses on replenishing dopamine, a key chemical messenger needed for smooth, coordinated movement. As dopamine-producing neurons deteriorate, people may develop tremor, muscle rigidity, slowed movement, and walking and balance difficulties.

    Standard therapies such as levodopa and deep brain stimulation can improve symptoms for many patients, but they do not replace the underlying lost cells. Researchers hope cell replacement could complement existing care by rebuilding the brain’s dopamine-making capacity.

    How the stem cell procedure works

    The study uses induced pluripotent stem cells, or iPSCs, which are adult cells reprogrammed into a flexible state and then guided to become dopamine-producing neurons. Because iPSCs are not embryonic stem cells, the technology is often presented as a less ethically contentious route for creating specialized cells.

    Neurosurgeons implant the cells into the basal ganglia using imaging guidance, aiming for precise placement in a region central to movement control. Participants are monitored closely for 12 to 15 months for safety signals and changes in Parkinson’s symptoms.

    Safety focus and limited enrollment

    Investigators are watching for risks that can follow brain surgery or cell therapies, including infection and abnormal involuntary movements known as dyskinesia. Longer follow-up is expected to continue for up to five years to better understand durability and longer-term safety.

    Keck Medicine is one of three U.S. sites participating in the Phase 1 REPLACE clinical trial, which plans to enroll 12 people with moderate to moderate-severe Parkinson’s disease. The experimental therapy, called RNDP-001, is being developed by Kenai Therapeutics and has received FDA fast-track designation to support an accelerated review pathway if results warrant it.

  • Parkinson’s trial tests dopamine stem cell implants at USC, offering a closer look at brain repair

    Parkinson’s trial tests dopamine stem cell implants at USC, offering a closer look at brain repair

    Doctors at Keck Medicine of USC have begun implanting dopamine-producing stem cells into the brains of people with Parkinson’s disease, as part of an early-stage clinical trial designed to assess safety and feasibility. The approach aims to replace nerve cells lost to the disorder and restore dopamine production at its source.

    Parkinson’s is a progressive neurological condition best known for tremor, stiffness and slowed movement, but it can also affect sleep, mood and cognition. In the United States, more than 1 000 000 people are living with Parkinson’s, and roughly 90 000 new cases are diagnosed each year, according to public health estimates.

    Why dopamine loss matters

    The disease is closely tied to the gradual death of dopamine-producing neurons, which disrupts signals that help coordinate movement. Standard treatments, including levodopa and other medications, can reduce symptoms, but they do not reliably stop the underlying neurodegeneration.

    The new strategy attempts to address that core deficit by placing replacement cells directly into brain circuits involved in motor control. Researchers say that if transplanted cells survive and produce dopamine in a regulated way, patients could see more stable symptom control than medication alone can provide.

    How the stem cell procedure works

    The trial uses induced pluripotent stem cells, or iPSCs, which are created by reprogramming adult cells back into a flexible state that can be guided to become specific cell types. In this study, the cells are engineered to mature into dopamine-producing neurons intended to integrate into the brain.

    During surgery, clinicians create a small opening in the skull and use imaging guidance to deliver the cells into the basal ganglia, a region central to movement regulation. Participants are monitored closely after implantation for complications such as infection and abnormal involuntary movements, known as dyskinesia.

    What researchers will watch next

    The multi-site U.S. study plans to enroll 12 people with moderate to moderate-severe Parkinson’s disease, with follow-up in the first 12 to 15 months focused heavily on safety signals. Researchers also plan longer observation, up to five years, to evaluate durability and potential longer-term risks.

    The investigational therapy, called RNDP-001, is produced by Kenai Therapeutics, and the FDA has granted the study fast-track designation, a process meant to speed development for serious conditions with unmet need. Even with that designation, researchers caution that larger trials would be required to determine whether the implants provide consistent, meaningful clinical benefit.

    Stem cell and cell-replacement approaches are an active area of Parkinson’s research worldwide, reflecting a broader push to move beyond symptom relief toward disease-modifying strategies. For now, the USC-led effort adds closely watched clinical data on whether implanted dopamine neurons can be delivered safely and function as intended in patients.