CP v2

Tag: Kanibalizmas

  • Kenijoje rasta 1,45 mln. metų senumo koja su įpjovomis: įtariamas ankstyvųjų homininų kanibalizmas

    Šiaurės Kenijoje aptiktas 1,45 mln. metų senumo blauzdikaulis verčia iš naujo kelti nepatogų klausimą apie žmogaus evoliuciją – ar mūsų tolimi giminaičiai galėjo maitintis vieni kitais dar gerokai iki šiuolaikinių žmonių atsiradimo.

    Kaip rašo „ZME Science“, mokslininkų grupė, vadovaujama paleoantropologės Brianos Pobiner iš Smithsonian Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus, ant fosilijos nustatė devynis įrėžimus, labai panašius į padarytus aštriais akmeniniais įrankiais.

    Vis dėlto vien įpjovos dar nereiškia, kad mėsa tikrai buvo suvalgyta. Tyrėjai pabrėžia, kad fosilija rodo kūno apdorojimą, bet pats kanibalizmo faktas lieka tikėtina, o ne galutinai įrodyta interpretacija.

    Radinio istorija ilga: kaulas, žinomas kaip KNM-ER 741, buvo aptiktas dar 1970 metais – jį surado Mary Leakey, o fosilija iki šiol saugota Kenijos nacionalinių muziejų kolekcijose.

    Tyrėjai ieškojo plėšrūnų pėdsakų

    B. Pobiner šį kaulą atidžiau apžiūrėjo 2017 metais, ieškodama senovinių plėšrūnų paliktų dantų žymių. Tačiau vietoje jų ji pastebėjo siaurus griovelius, panašius į akmeninių įrankių paliktus pjūvius.

    Norėdami patikrinti šią hipotezę, mokslininkai bendradarbiavo su Michaeliu Pante iš Kolorado valstijos universiteto ir Trevoru Keevilu (tuomet dirbusiu Purdue universitete). Jie sukūrė pjūvių 3D skenavimus ir lygino juos su didele baze, kurioje – 898 eksperimentiniu būdu gautų žymių pavyzdžiai: nuo dantų iki mindžiojimo ar mėsinėjimo pėdsakų.

    Analizė parodė, kad devyni iš vienuolikos įbrėžimų neabejotinai atitinka akmeninių įrankių paliktas žymes. Dar dvi žymės priminė įkandimus – galimai didelės katės, o artimiausias atitikmuo buvo liūtas.

    Ką rodo įpjovų vieta ir kryptis

    Mokslininkai atkreipia dėmesį į tai, kur kaulo paviršiuje matomos įpjovos: jos yra ten, kur tvirtinasi blauzdos raumuo. Tokia vieta gali reikšti sąmoningą bandymą pašalinti minkštuosius audinius.

    Be to, įpjovų kryptis gana vienoda – tai leidžia spėti, kad pjūviai galėjo būti padaryti nuosekliais judesiais, nekeičiant suėmimo ar darbo kampo. Panašios žymės randamos ir ant gyvūnų kaulų, kai jie būdavo apdorojami maistui.

    Tačiau archeologai, kuriuos 2023 metais cituoja „Science News“, ragino neskubėti: kūno apdorojimo pėdsakai nebūtinai reiškia suvalgymą. Vieno kaulo gali neužtekti, kad būtų aiškiai atskirta, ar tai buvo maisto gavimas, ar kitos – mums nebeprieinamos – praktikos.

    Neaišku, kam priklausė kaulas ir kas įvyko iš tikrųjų

    Dar viena problema – pati fosilija nėra patikimai „pririšta“ prie konkrečios rūšies. Iš pradžių ji buvo priskirta Australopithecus boisei (dabar dažniau vadinamam Paranthropus boisei), vėliau – Homo erectus, tačiau šiandien mokslininkai pripažįsta, kad tiksliai nustatyti rūšį vis dar nepavyksta.

    Tai svarbu ir dėl kanibalizmo apibrėžimo: kanibalizmu laikomas atvejis, kai abi pusės priklauso tai pačiai rūšiai. Kol neaišku, kam priklausė kaulas, sunku tvirtai pasakyti, ar tai buvo būtent kanibalizmas, ar – teoriškai – skirtingų homininų rūšių sąveika.

    Ne mažiau miglota ir įvykių seka. Viena versija – homininas pirmiausia akmeniniu įrankiu pašalino mėsą, o vėliau likučius apgraužė didelė katė. Kita – plėšrūnas galėjo sumedžioti homininą, bet buvo išbaidytas, o tada kiti homininai pasisavino grobį.

    Tyrimas buvo publikuotas žurnale „Scientific Reports“.

    Be Kenijos radinio, straipsnyje minimi ir naujesni duomenys iš Ispanijos Gran Dolinos vietovės: 2026 metų liepą tyrėjai paskelbė radę 24 papildomas Homo antecessor fosilijas, kurių dalis taip pat turi kūno apdorojimo žymių. Vis dėlto šie radiniai yra gerokai „jaunesni“ (apie 850 000 metų) ir tiesiogiai neatsako, kas nutiko KNM-ER 741 savininkui.

  • Aštuoni 2026 metų mokslo atradimai, skambantys lyg siaubo filmo siužetas

    Mokslininkų 2026 metais aprašyti atradimai kartais skamba taip, lyg būtų ištraukti iš siaubo filmo scenarijaus – nuo „zombių“ grybų parazitų iki senovinių palaidojimų su „apsaugomis“ nuo prisikėlimo.

    Kaip rašo „ZME Science“, šie atvejai apima ir biologijos, ir archeologijos, ir teismo medicinos tyrimus – visur, kur smalsumas verčia pažvelgti į tai, kas paprastai lieka paslėpta.

    Dalis tyrimų pateikia naujų detalių apie parazitų ir jų šeimininkų santykius, kiti – apie audinių gebėjimą išlikti gyvybingiems net ir atskyrus juos nuo organizmo.

    Kai kurie rezultatai turi ir praktišką prasmę: pavyzdžiui, teismo medicinoje ieškoma būdų aptikti suirimą išduodančius cheminius pėdsakus net tada, kai akivaizdžių įkalčių nebelieka.

    „Zombių“ grybus puola kiti parazitai

    Borneo Danumo slėnyje tyrėjai aptiko naują hiperparazito rūšį – grybelį, kuris auga ant kito grybo, parazituojančio skruzdėse. Taip vienas parazitas tampa ištekliumi dar vienam organizmui.

    Šis reiškinys vadinamas hiperparazitizmu – kai parazituojamas pats parazitas. Atrasta rūšis priskiriama Pleurocordyceps genčiai ir papildo jau žinomą sudėtingų „parazitų grandinių“ paveikslą.

    Atskirtos jūrų agurko dalys išgyveno ilgiau nei trejus metus

    Tirdami raudonąjį jūrų agurką (Psolus fabricii), mokslininkai nustatė, kad atskirti vamzdelinių kojelių ir čiuptuvų fragmentai gali užgyti ir išlikti gyvybingi ilgiau nei trejus metus natūraliame tekančiame jūros vandenyje.

    Fragmente buvo keli audinių tipai, įskaitant raumenis ir nervus. Tyrėjai stebėjo ląstelių dalijimąsi, audinių persitvarkymą ir ištirpusių aminorūgščių įsisavinimą iš vandens.

    Publikacijoje šis reiškinys pavadintas „natūraliu audinių nemirtingumu“, nors patys autoriai pabrėžia: vien ilgas išgyvenimas dar neįrodo, kad toks audinys galėtų gyventi amžinai.

    XVII amžiaus kapas: spyna, pjautuvas ir galimai antras „įsikišimas“

    Lenkijoje rastas XVII amžiaus jaunos moters kapas jau anksčiau stebino detalėmis: prie kojos piršto buvo pritvirtinta spyna, o per kaklą padėtas pjautuvas, ašmenimis nukreiptas į gerklę.

    Šiais metais publikuotas daugiadalykis tyrimas pateikė prielaidą, kad pjautuvas galėjo būti įdėtas ne iš karto – kapą galimai vėliau atidarė ir papildomai „apsaugojo“.

    Manoma, kad palaidojimas atspindi to meto „anti-vampyrines“ praktikas: tokie daiktai turėjo sulaikyti mirusįjį, jei jis bandytų „sugrįžti“. Merginai mirties metu buvo apie 17–19 metų, tačiau jos mirties priežastis lieka nežinoma.

    Užšaldytas pelių smegenų audinys vėl parodė aktyvumą

    Vokietijoje atliktuose eksperimentuose naudota vitrifikacija – metodas, kai audinys, pasitelkus apsaugines chemines medžiagas ir valdomą aušinimą, paverčiamas į stiklą panašią būseną, išvengiant destruktyvių ledo kristalų.

    Atšildžius pelių smegenų pjūvius, tyrėjai hipokampo srityje fiksavo atsinaujinusį neuronų elektrinį aktyvumą ir signalų perdavimą sinapsėse. Taip pat stebėtas ilgalaikis potencijavimas – procesas, siejamas su mokymusi ląstelių lygiu.

    Tyrime nebuvo siekiama „prikelti“ gyvūno, o apie atminties išsaugojimą kalbėti per anksti. Vis dėlto rezultatai rodo, kad dalis sudėtingų funkcijų gali atsistatyti po itin ekstremalaus biologinės veiklos „sustabdymo“.

    Voras, apsimetantis jį žudančiu grybu

    Ekvadoro Amazonėje naktinių stebėjimų metu mokslininkai aptiko neįprastą vorą, kuris atrodė tarsi jau užkrėstas vorus parazituojančio grybo. Tačiau gyvūnas buvo gyvas – „grybiškos“ ataugos buvo jo paties kūno dalis.

    Naujai aprašyta rūšis Taczanowskia waska turi pailgas ataugas ant pilvelio, primenančias parazitinių grybų vaisiakūnius. Tyrėjai spėja, kad tokia mimikrija gali padėti išvengti plėšrūnų arba prisivilioti grobį, bet šios naudos dar nebuvo patikrintos.

    Betonas gali „išsaugoti“ suirimo chemiją

    Teismo medicinos atvejo analizėje tyrėjai nagrinėjo rūsio betoną vietoje, kur, kaip teigiama, nužudyto žmogaus kūnas buvo laikytas 57 dienas, o vėliau išardytas ir pašalintas.

    Nors kūno vietoje nebeliko, betono mėginiuose aptikti šeši lakieji junginiai, siejami su suirimu. Tyrimas rodo, kad porėtos statybinės medžiagos gali kaupti ir „užrakinti“ cheminius pėdsakus ant paviršiaus, jo viduje ir po juo.

    Vis dėlto pabrėžiami apribojimai: vien cheminiai junginiai ne visada leidžia atskirti, ar suiro žmogaus, ar kito gyvūno palaikai, be to, tai – vienas konkretus atvejis, o ne universalus testas kiekvienai situacijai.

    Negirdimi garsai gali keisti savijautą

    Eksperimente savanoriai klausėsi muzikos – vieni raminančios, kiti neraminančios. Tuo pat metu daliai dalyvių buvo taikytas infragarsas, maždaug 18 hercų dažnio, esantis ties apatine žmogaus klausos riba.

    Dalyviai patikimai neatskyrė, kada infragarsas buvo įjungtas, tačiau jų reakcijos skyrėsi: siejama su didesniu dirglumu, neigiamu muzikos vertinimu ir aukštesniu kortizolio lygiu.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad žemo dažnio garsai pastatuose gali kilti dėl ventiliacijos, įrangos ar vamzdynų. Tokie, sąmoningai nepastebimi dirgikliai gali prisidėti prie „nejaukios“ atmosferos pojūčio.

    Senoviniai kaulai su pasikartojančio kanibalizmo žymėmis

    Pietų Ispanijoje trijose olose rasti beveik tūkstantis žmogaus kaulų ir dantų šiemet vėl buvo detaliai ištirti, sujungiant kaulų paviršiaus žymes ir tiesioginį radiokarbono datavimą.

    Tyrėjai aptiko pjovimo, laužymo, kramtymo ir kitus pėdsakus, taip pat požymius, suderinamus su virimu. Carigüela oloje, kaip teigiama, dvi kaukolės buvo modifikuotos į talpas.

    Analizė rodo, kad tai galėjo būti ne vienkartinis įvykis – nustatyti epizodai galėjo skirtis šimtmečiais, o tai leidžia kalbėti apie pasikartojančias praktikas skirtingu laikotarpiu.

  • Granados urvai atskleidė neolito smurto pėdsakus: tyrimas įtaria kanibalizmą prieš 7 000 metų

    Granados urvai atskleidė neolito smurto pėdsakus: tyrimas įtaria kanibalizmą prieš 7 000 metų

    Kas rasta Granados urvuose

    Pietų Ispanijoje, netoli Granados, trijuose urvuose archeologai iš naujo įvertino beveik 1 000 žmogaus kaulų ir kaulų fragmentų. Tyrėjai teigia, kad dalis palaikų rodo sąmoningą kūnų ardymą, kuris kai kuriais atvejais gali būti siejamas su kanibalizmo epizodais neolito laikotarpiu.

    Analizuoti rinkiniai iš Malalmuerzo, Carigüela ir Majólicas urvų. Nauji radiokarbono datavimai leido tiksliau nustatyti, kada vyko skirtingi epizodai ir ar jie kartojosi, o ne buvo vienkartinis reiškinys.

    Kaip nustatomi tokie atvejai

    Mokslininkai vertino pjūvių žymes, kaulų lūžius ir dantų paliktus pėdsakus, matomus ir plika akimi, ir mikroskopu. Tokie požymiai archeologijoje laikomi svarbiais indikatoriais, padedančiais atskirti natūralų irimą, gyvūnų veiklą ar antrinį perlaidojimą nuo tyčinio kūno apdorojimo.

    Tyrime taikyta ir statistinė analizė bei mašininio mokymosi metodai, padedantys sisteminti žymių tipų pasikartojimą skirtinguose kauluose. Tyrėjai pabrėžia, kad vienas požymis nėra pakankamas, todėl vertinamas visas kontekstas: žymių pobūdis, jų vieta, radinių sluoksnis ir datavimas.

    Skirtingos trijų urvų istorijos

    Ryškiausias atvejis siejamas su Malalmuerzo urvu, kur, pasak tyrėjų, dalis palaikų gali rodyti kolektyvinio smurto epizodą, po kurio kūnai buvo vartoti maistui. Šis scenarijus datuojamas maždaug 5 000 metais prieš mūsų erą, tačiau pateikiamas kaip tikėtina interpretacija, o ne galutinis faktas.

    Carigüela urve, remiantis nauju datavimu, panašūs veiksmai galėjo kartotis per skirtingus neolito tarpsnius. Čia išskiriamas ir neįprastas kaukolių apdorojimas: dvi kaukolės, tyrėjų vertinimu, buvo modifikuotos taip, kad galėjo būti naudojamos kaip indai.

    Majólicas urve fiksuojamas vėlyvesnis epizodas, siejamas su maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą. Šiuo atveju aiškių smurto požymių mažiau, o kai kurie kaulai buvo nusidažę raudonai, kas, pasak tyrėjų, gali sietis su ritualinėmis praktikomis ir pigmentų naudojimu.

    Ką tai keičia Europos neolito paveiksle

    Tyrėjų išvada – neolito kanibalizmas Iberijos pusiasalyje greičiausiai nebuvo izoliuotas reiškinys. Panašūs pėdsakai skirtinguose Europos regionuose rodo, kad tokios praktikos galėjo pasireikšti tam tikrais laikotarpiais ir skirtingomis aplinkybėmis, o jų prasmė nebūtinai buvo vienoda.

    Archeologijoje vis dažniau pabrėžiama, kad iš pirmo žvilgsnio panašūs kaulų apdorojimo modeliai gali atspindėti skirtingas socialines realijas: nuo karo ir bauginimo iki sudėtingų laidojimo ar atminimo ritualų. Todėl svarbiausia tampa ne vien sensacinga interpretacija, o nuoseklus kelių įrodymų linijų sutapimas.

    „Priešistorinį kanibalizmą ilgą laiką buvo linkstama aiškinti kaip vienalytį reiškinį, tačiau panašūs pėdsakai gali slėpti skirtingas socialines situacijas“, – sakė vienas iš tyrimo autorių Antonio Rodríguez-Hidalgo.

    Dar vienas šio darbo akcentas – seniau iškastų rinkinių vertė. Tyrėjai parodė, kad šiandieninės datavimo ir mikroskopinės analizės priemonės gali iš esmės pakeisti senų radinių interpretaciją, net jei jie muziejuose saugomi dešimtmečius.

  • Granados urvuose rasta beveik 1 000 kaulų: mokslininkai įtaria neolito kanibalizmo epizodus

    Granados urvuose rasta beveik 1 000 kaulų: mokslininkai įtaria neolito kanibalizmo epizodus

    Granados provincijoje pietų Ispanijoje esančiuose trijuose urvuose aptikti beveik 1 000 žmonių kaulų ir dantų fragmentų paskatino naują diskusiją apie neolito laikotarpio smurtą ir kanibalizmą. Tarptautinė mokslininkų grupė, iš naujo ištyrusi seniai surinktas kolekcijas, teigia radusi požymių, kad kai kuriais atvejais žmonių kūnai buvo sąmoningai išardomi ir galėjo būti vartojami kaip maistas.

    Tyrimas apėmė Malalmuerzo, Carigüelos ir Majólicų urvus, kurie archeologams žinomi jau kelis dešimtmečius, tačiau iki šiol jų radiniai nebuvo taip tiksliai datuoti. Šį kartą pasitelktas tiesioginis radiokarboninis datavimas ir tafonominė analizė, leidžianti atskirti žmogaus veiklos pėdsakus nuo natūralių suirimą ar gyvūnų poveikį rodančių žymių.

    Kaulų pjūviai ir lūžiai

    Pasak tyrėjų, dalyje kaulų matyti pjūvių žymės, specifiniai lūžiai ir įkandimų pėdsakai, suderinami su kryptingu minkštųjų audinių šalinimu. Tokie požymiai archeologijoje dažnai siejami su kūnų išdorojimu, kai kaulai skaldomi siekiant pasiekti čiulpus arba atskirti galūnių dalis.

    Komanda nurodo, kad vertinant šiuos ženklus svarbus kontekstas: vien tik pjūviai dar nereiškia kanibalizmo, nes panašios manipuliacijos galėjo būti atliekamos ir per laidojimo ritualus. Todėl analizuotas ne tik pačių kaulų pažeidimų pobūdis, bet ir jų pasiskirstymas urvuose, mišrios kaulų sankaupos, deginimo pėdsakai bei tai, ar radiniai susiję su smurto aplinka.

    Skirtingos istorijos trijuose urvuose

    Ryškiausias atvejis siejamas su Malalmuerzo urvu, kur radiniai datuojami maždaug 5 000 metais prieš mūsų erą. Tyrėjų vertinimu, čia galėjo būti kolektyvinio smurto epizodas, po kurio dalis aukų buvo išdorotos, o tai galėtų rodyti kanibalizmo veiksmus po konflikto.

    Carigüelos urve, kaip teigiama, kanibalizmo požymiai fiksuojami per kelis neolito laikotarpio epizodus, o praktika galėjo kartotis skirtingu metu. Vienas neįprasčiausių radinių – du specialiai modifikuoti kaukolės fragmentai, kuriuos, pagal pažeidimų pobūdį ir formą, galėjo būti bandoma pritaikyti kaip indus.

    Majólicų urve vėliausias epizodas datuojamas maždaug 3 800 metais prieš mūsų erą, tačiau tyrėjai nemato aiškaus smurto konteksto, būdingo Malalmuerzo atvejui. Kai kurie kaulai nudažyti raudonai, o tai siejama su cinobru – mineralu, kurį priešistorės bendruomenės kai kur Europoje naudojo ritualams ir laidojimo praktikoms, todėl ši vieta gali rodyti kitokį, labiau apeiginį elgesio modelį.

    Kodėl svarbūs nauji metodai

    Tyrimas pabrėžia, kaip smarkiai per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė archeologinių radinių interpretavimo galimybės. Radiokarboninis datavimas leidžia tiksliau atskirti skirtingus epizodus, o mikroskopinė kaulų paviršiaus analizė padeda įvertinti, ar žymes paliko akmeniniai įrankiai, dantys, ar natūralūs procesai.

    Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį į platesnį europinį kontekstą: įvairiuose regionuose fiksuojami atvejai, kai antropofagijos požymiai koncentruojasi tam tikrais laikotarpiais, o jų priežastys gali skirtis. Vienur tai siejama su konfliktu tarp grupių, kitur – su socialinės tvarkos kaita ar specifinėmis mirusiųjų tvarkymo tradicijomis, todėl vieno paaiškinimo visiems atvejams paprastai nebūna.

    Autoriai pabrėžia, kad jų išvados remiasi kaulų pažeidimų visuma ir konteksto analize, tačiau kanibalizmo interpretacija archeologijoje visuomet reikalauja atsargumo. Būtent todėl šiame darbe akcentuojama, kad panašiai atrodantys pėdsakai gali slėpti skirtingas socialines realijas – nuo smurto iki ritualų.

    „Tai rodo, kad pietų Iberijos pusiasalyje neolito laikotarpiu kanibalizmas nebuvo vienkartinis reiškinys, o galėjo kartotis skirtingomis aplinkybėmis“, – teigė vienas tyrimo autorių Antonio Rodríguez-Hidalgo.

  • Neolito urvuose aptiko šiurpius ženklus: kaulai rodo kanibalizmo ritualus prieš 7 000 metų

    Neolito urvuose aptiko šiurpius ženklus: kaulai rodo kanibalizmo ritualus prieš 7 000 metų

    Mokslininkai, ištyrę kelias archeologines vietas Iberijos pusiasalyje, skelbia radę aiškių požymių, kad prieš maždaug 7 000 metų čia galėjo vykti kanibalizmo praktikos. Analizė rodo, jog tai, tikėtina, nebuvo pavienis smurto aktas, o pasikartojantys veiksmai, galėję turėti ritualinę prasmę.

    Tyrimas apėmė tris vietas dabartinės pietų Ispanijos regione: Malalmuerso, Kariguelos ir Majolikaso urvus. Žmogaus kaulų fragmentai šiuose urvuose archeologams žinomi seniai, tačiau ankstesniems vertinimams trūko tikslaus datavimo ir detalesnės mikroskopinės analizės.

    Naujausiame darbe sujungtas radiokarboninis datavimas ir daugiau nei 700 žmogaus kaulų fragmentų mikroskopinis tyrimas. Daugiausia medžiagos rasta Malalmuerso urve, kur identifikuoti bent 36 asmenų palaikai, o jų amžius siejamas su maždaug 5 300–4 950 metais prieš mūsų erą.

    Įpjovos, skilimai ir ugnies pėdsakai

    Didžiausią nerimą tyrėjams kelia kaulų paviršiuje užfiksuoti pėdsakai. Dalis kaulų turi būdingas pjūvio žymes, kurios siejamos su sąmoningu minkštųjų audinių šalinimu akmeniniais įrankiais, o kai kurie kaulai skelti taip, kad būtų galima pasiekti kaulų čiulpus.

    Be to, ant dalies radinių fiksuoti dantų palikti įspaudai, o kai kur matyti aukštos temperatūros poveikio ženklai. Tai leidžia svarstyti, kad kaulai galėjo kontaktuoti su ugnimi arba būti kaitinti, nors vien iš terminių pėdsakų neįmanoma vienareikšmiškai atkurti konkretaus paruošimo būdo.

    Kaukolės paverstos indais

    Kariguelos urve rasti du iš žmogaus kaukolių pagaminti objektai, kurie, tyrėjų vertinimu, buvo apdirbti taip, kad primintų indus ar taures. Kaukolės, pašalinus minkštuosius audinius, buvo perpjautos ir kruopščiai apdorotos, todėl tai nelaikoma atsitiktiniu suardymo rezultatu.

    Toks radinys stiprina prielaidą, kad bent dalis veiksmų turėjo simbolinį ar ritualinį kontekstą. Vis dėlto archeologai pabrėžia, kad panašių artefaktų interpretacija visuomet sudėtinga, nes tarp praktinės paskirties ir ritualo dažnai būna neaiški riba.

    Raudonas pigmentas ir dvi versijos

    Majolikaso urve kai kurie, ypač jaunų žmonių, kaulai buvo padengti raudono pigmento sluoksniu. Analizė parodė, kad tai cinabaras, mineralas, kurio sudėtyje yra gyvsidabrio sulfido, neretai siejamas su simbolinėmis praktikomis įvairiuose priešistoriniuose kontekstuose.

    Vis dėlto tyrėjai atkreipia dėmesį, kad raudono pigmento pėdsakų aptikta ir ant gyvūnų kaulų. Dėl to kol kas neaišku, ar cinabaras ant žmonių palaikų buvo tepamas sąmoningai, ar galėjo persiduoti netyčia, atliekant kitas veiklas.

    Pagrindinis klausimas lieka, kodėl žmonės galėjo valgyti kitus žmones. Tyrėjai išskiria dvi kryptis: vadinamąjį egzogrupinį kanibalizmą, kai aukomis tampa priešiškų bendruomenių nariai, ir endogrupinį kanibalizmą, kai su mirusiais savos bendruomenės nariais elgiamasi kaip su laidotuvių ritualo dalimi.

    Archeologai pabrėžia, kad kaulų žymės leidžia gana patikimai pasakyti, kas su palaikais buvo daroma, tačiau ne visada atsako, kokią prasmę tai turėjo tuometinėms bendruomenėms. Todėl galutinės išvados apie ritualą ar konfliktą priklausys nuo tolesnių tyrimų, papildomų radinių ir platesnio regioninio konteksto.

    „Kaulų paviršiuje užfiksuoti pėdsakai rodo kryptingus veiksmus, tačiau jų prasmę reikia vertinti atsargiai, įtraukiant visą archeologinį kontekstą“, – teigiama tyrimo išvadose.