CP v2

Tag: Kapavietės

  • Čekų archeologai Sakkaroje iš naujo atrado seniai smėlyje dingusius egiptiečių didikų kapus

    Čekų archeologai Sakkaroje iš naujo atrado seniai smėlyje dingusius egiptiečių didikų kapus

    Egipto Sakkaros nekropolyje čekų archeologai iš naujo lokalizavo ir ištyrė kapavietes, kurias XIX amžiuje egiptologai buvo aptikę tik iš dalies, o vėliau jas vėl paslėpė dykumos smėlis. Tyrimų metu mokslininkams pavyko rasti ir kapo koplyčią bei sarkofagą su išlikusiais mumijos palaikais.

    Kaip skelbia Čekijos Egiptologijos institutas, dirbantis prie Prahos Karolio universiteto, darbai Sakkaroje yra ilgalaikio projekto dalis. Jo tikslas – iš naujo atrasti, tiksliai dokumentuoti ir ištirti objektus, kurie buvo pradėti kasinėti dar XIX amžiuje, bet nebuvo iki galo ištirti ar laikui bėgant tiesiog „pradingo“ po smėliu.

    Šį kartą tyrėjai iš naujo nustatė ir analizavo dviejų susijusių asmenų kapavietes – Sabu ir jo sūnaus Ptahšepeso. Pasak mokslininkų, tai leidžia papildyti žinias apie senovės Egipto elitų gyvenimą daugiau nei prieš 4 000 metų.

    Išskirtinumas slypi ne vien pačiuose statiniuose: dalis patalpų ir architektūrinių elementų anksčiau liko nepastebėti, nes ankstyvieji kasinėjimai neapėmė visų komplekso dalių. Dėl to net ir žinomi kapai gali pateikti naujų duomenų, kai į juos grįžtama su šiuolaikiniais metodais.

    Kas žinoma apie Sabu kapą

    Vienas svarbiausių iš naujo tirtų objektų – Sabu kapas. Jis buvo aukšto rango pareigūnas, susijęs su dievo Ptaho kultu Memfyje, o pats statinys yra įspūdingų matmenų: apie 54 metrų ilgio ir 28 metrų pločio.

    Tyrėjai nurodo, kad išorinės sienos dekoruotos motyvais, imituojančiais karališkųjų rūmų fasadus. Viduje užfiksuoti gerai išlikę reljefai, kuriuose vaizduojami Sabu ir Ptahšepesas, stebintys procesijas su aukomis.

    Kapavietės komplekse dokumentuota ir Sabu žmonos Ikhetneferet kapo koplyčia. Joje aptiktos vadinamosios „netikros durys“, dekoruotos Ikhetneferet atvaizdais su vyru ir dviem sūnumis – Ptahšepesu bei Raneferu.

    Ptahšepeso kapas ir sarkofagas

    Dar daugiau dėmesio sulaukė Ptahšepeso kapas, kurio vietą čekų ekspedicija sugebėjo tiksliai atkurti pasitelkusi palydovines nuotraukas ir lauko tyrimus. Šis kompleksas užima daugiau nei 900 kvadratinių metrų plotą.

    Kape yra aukų patalpa, o įėjimą puošia scenos su dovanų procesijomis ir ritualinėmis gyvūnų aukomis. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie vaizdiniai padeda suprasti, kokios apeigos ir socialinės hierarchijos buvo svarbios to meto elitui.

    Svarbiausias radinys aptiktas požeminėje laidojimo kameroje, į kurią veda iš rytinės pastato pusės besileidžiantis koridorius. Ten archeologai rado kalkakmenio sarkofagą su Ptahšepeso palaikais.

    Nors kapas buvo apiplėštas dar senovėje, išlikę palaikai leido atlikti antropologinius tyrimus. Analizė parodė, kad Ptahšepesas mirė būdamas vyresnis nei 60 metų – senovės Egiptui tai buvo gana solidus amžius.

    Ptahšepesas laikomas itin įtakingu savo laikmečio žmogumi: jis ėjo aukštas administracines ir religines pareigas, valdant keturiems V dinastijos faraonams – Sahurei, Neferirkarei, Raneferefui ir Niuserrei. Be to, šaltiniai mini, kad jis buvo pirmasis žinomas ne karališkosios šeimos pareigūnas, vedęs Egipto princesę Chamaat, V dinastijos pradininko Userkafo dukterį.

  • Sakaroje atvertas aukšto pareigūno kapas: rado mįslingas figūrėles ir keistus bronzos įrankius

    Sakaroje atvertas aukšto pareigūno kapas: rado mįslingas figūrėles ir keistus bronzos įrankius

    Egipto Sakaroje archeologai atvėrė senovės kapavietę, priklausiusią, kaip rodo įrašai, aukštas pareigas ėjusiam pareigūnui. Tyrėjų dėmesį patraukė ne tik mastabos tipo statinys, bet ir radiniai, kurių paskirtis kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų.

    Tarp aptiktų objektų minimos dvi medinės figūrėlės, rastos netipiškoje vietoje, todėl mokslininkai svarsto, ar patalpa galėjo turėti specialią ceremoninę funkciją. Kol kas Egipto institucijos nėra paviešinusios originalių radinių nuotraukų, tad tikslesnės interpretacijos laukiama iš tolesnių tyrimų.

    Kas buvo kapo savininkas?

    Kapavietėje išlikusios inskripcijos leido identifikuoti jos savininką, vardu Weni. Įrašai rodo, kad jis buvo susijęs ir su administracija, ir su religine sistema: minimi tokie titulai kaip miesto valdytojas, karališkųjų ekspedicijų prižiūrėtojas bei Žemutinio Egipto iždininkas.

    Toks pareigų rinkinys paprastai būdingas elitui, kurio laidojimo vietos Senosios karalystės laikotarpiu buvo koncentruotos būtent Sakaroje. Ši nekropolija šimtmečius buvo vienas svarbiausių regionų, kur laidoti su karališkąja valdžia susiję pareigūnai.

    Bronziniai radiniai ir medicinos versija

    Ne mažiau intrigos kelia bronziniai daiktai, kurių paskirtis nėra aiški. Egipto tarnybos pateikė pirminę prielaidą, kad jie galėjo būti naudojami medicininiais tikslais, tačiau archeologai pabrėžia, jog tai tėra ankstyva hipotezė.

    Inskripcijose nerasta užuominų, kad Weni būtų buvęs gydytojas, todėl aiškinamasi, ar įrankiai iš tiesų buvo skirti procedūroms, ar turėjo ritualinę, simbolinę ar kitą praktinę funkciją. Tokie radiniai gali papildyti žinias apie profesinę specializaciją ir tai, ką senovės egiptiečiai laikė svarbu palikti kape.

    Ką parodė pirmieji palaikų tyrimai?

    Preliminarūs palaikų vertinimai leidžia manyti, kad žmogus mirė sulaukęs daugiau nei 50 metų. Tyrėjai taip pat fiksavo pažengusias dantų problemas ir kaulų pakitimus, kurie gali būti siejami su ilgalaikiu fiziniu krūviu.

    Ar mįslingos figūrėlės buvo susijusios su laidojimo apeigomis, asmeninėmis mirusiojo pareigomis ar konkrečia kapo patalpos paskirtimi, paaiškėti turėtų tik atlikus platesnę radinių analizę. Mokslininkai tikisi, kad šis atradimas suteiks daugiau informacijos apie Senosios karalystės kasdienybę, tikėjimus ir laidotuvių praktiką.

  • Vokietijoje rastas 7 000 metų paauglio skeletas stebina archeologus: kapo duobė kelia klausimų

    Vokietijoje rastas 7 000 metų paauglio skeletas stebina archeologus: kapo duobė kelia klausimų

    Neįprastas radinys Bavarijoje

    Žemutinės Bavarijos kaime Großköllnbach archeologai aptiko maždaug prieš 7 000 metų gyvenusio žmogaus palaikus. Iš pirmo žvilgsnio kuklus dirvožemio patamsėjimas tyrimų aikštelėje atvėrė duobę su žmogaus kaulais.

    Specialistus labiausiai sudomino ne vien radinio amžius, o neįprasta skeleto padėtis. Kūnas rastas smarkiai susisukusioje pozoje, kuri ryškiai skiriasi nuo to laikotarpio laidojimo įpročių.

    Laidojimas, kuris neatitinka normos

    Radavietė ištirta atliekant archeologinius darbus būsimoje Steigäcker IV plėtros teritorijoje, kur komanda dirbo apie penkias savaites. Tuomet ir paaiškėjo, kad po žeme slypi kapas su žmogaus palaikais.

    Apygardos archeologas dr. Florianas Eiblis pabrėžė, kad tokio tipo laidojimas neįprastas Linearinės juostinės keramikos kultūrai. Šios ankstyvųjų Vidurio Europos žemdirbių bendruomenės mirusiuosius dažniausiai laidodavo ant šono, pritrauktomis kojomis, tarsi miegant.

    Großköllnbach kapavietėje vaizdas kitoks: dešinė koja buvo itin staigiai sulenkta, o kairė nukreipta į išorę. Be to, kapo duobės dugnas buvo nelygus ir nuožulnus, todėl svarstoma, kad kūnas galėjo nuslysti, o kaulai vėliau pasislinko minkštame molyje.

    Ką išduoda kaulai?

    Pirminiai vertinimai rodo, kad palaikai priklausė paaugliui, nes kauluose matomos dar iki galo nesusiformavusios augimo zonos. Tokie požymiai leidžia gana tiksliai atskirti jauno žmogaus skeletą nuo suaugusiojo.

    Tyrėjams papildomų klausimų kelia kaklinės stuburo dalies būklė, kur pastebėta ryški deformacija. Kol kas neaišku, ar ji atsirado žmogui dar esant gyvam dėl ligos ar įgimtos ypatybės, ar tai vėlesnių procesų pasekmė, susijusi su palaidojimo poza ir grunto slėgiu.

    „Mums svarbiausia atsakyti, ar ši poza buvo sąmoningai parinkta, ar susiformavo dėl nuožulnaus kapo ir vėlesnių pokyčių“, – sakė dr. Florianas Eiblis.

    Gyvenvietės pėdsakai: krosnys ir ilgieji namai

    Kasimo vietoje rasta ne tik kapavietė, bet ir plati Linearinės juostinės keramikos kultūros gyvenvietės struktūra. Ši kultūra, paplitusi šeštajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, siejama su ankstyviausiu žemdirbystės plitimu Vidurio Europoje.

    Per penkias savaites archeologai užfiksavo apie 150 objektų ir struktūrų. Žemėje atpažinti trijų didelių ilgųjų namų pėdsakai, nors manoma, kad vienu metu galėjo stovėti daugiausia du.

    Ypač informatyvūs keli išlikę židiniai ir maisto ruošimo zonos, tarp jų ir kupolinės molinės krosnys, kurių dugnas buvo izoliuotas tankiai sudėtais akmenukais. Tokie įrenginiai liudija ne tik kasdienę buitį, bet ir bendruomeninio gyvenimo organizavimą.

    Taip pat aptiktos girnos ir šlifavimo plokštės. Archeologai svarsto, kad akmuo joms galėjo būti atgabentas iš vietovių už Dunojaus ar iš Bavarijos miško regiono, o tai, jei pasitvirtins, rodytų ankstyvųjų žemdirbių ryšius ir žaliavų judėjimą didesniais atstumais.

    Radavietė visuomenei kol kas neprieinama. Skeletas jau iškeltas ir perduotas tolimesnei antropologinei analizei, kuri turėtų padėti tiksliau atsakyti, kas nutiko šiam jaunuoliui ir kodėl jo paskutinė poilsio vieta taip išsiskiria iš įprastų to laikotarpio laidojimų.

  • Hanų kapuose aptiko paslaptingą 2 000 metų stalo žaidimą: jo taisyklės iki šiol mįslė

    Hanų kapuose aptiko paslaptingą 2 000 metų stalo žaidimą: jo taisyklės iki šiol mįslė

    Kinijoje archeologai tyrinėdami Hanų dinastijos laikotarpio kapavietes aptiko dvi išraižytas stalo žaidimo lentas, kurios, jų teigimu, atitinka senovinį žaidimą liubo. Hanų dinastija valdė nuo 206 metų prieš mūsų erą iki 220 metų, o šis laikotarpis siejamas su stiprėjančia valstybe, prekybos plėtra ir ryškėjančiu elitinės kultūros vaidmeniu.

    Vienas radinys išraižytas ant lygios plytos, kitas – ant plytos su geometriniais ornamentais. Tyrėjai pabrėžia, kad tai ne atsitiktiniai brūkšniai: išlikęs laukelių ir linijų išdėstymas sutampa su kitur Kinijoje anksčiau rastais liubo lentų pavyzdžiais, todėl identifikacija laikoma pagrįsta.

    Kas liubo darė ypatingu?

    Faktas, kad lentos rastos kapuose, archeologams leidžia daryti išvadą, jog žaidimas galėjo turėti daugiau nei pramoginę reikšmę. Senovės Kinijoje į kapus neretai buvo dedami daiktai, kurie, tikėta, pravers mirusiajam pomirtiniame gyvenime, tad žaidimo lentos gali rodyti ir simbolinę, ritualinę ar statuso funkciją.

    Istoriniai šaltiniai ir ikonografija liubo mini kaip vieną populiariausių senovės Kinijos stalo žaidimų: jis vaizduotas piešiniuose, reljefuose, minimas tekstuose. Ankstesniuose archeologiniuose radiniuose aptikta ne tik lentų, bet ir žaidimo figūrėlių bei specialių lazdelių, kuriomis, manoma, buvo „metamas“ atsitiktinumo rezultatas vietoj kauliukų.

    Taisyklės išliko, bet žaisti nemokame

    Mokslininkams iki šiol nepavyko patikimai atkurti tikslių liubo taisyklių, nors bendras principas apytikriai žinomas. Remiantis fragmentiškais aprašymais, žaidė du žmonės, kiekvienas turėjo po šešias figūrėles, o ėjimai priklausė nuo lazdelių metimo rezultato.

    Spėjama, kad tikslas buvo rinkti taškus strategiškai judinant figūrėles lentoje, tačiau neaišku, kaip taškai buvo skaičiuojami, kokios buvo pergalės sąlygos ir kokie konkretūs apribojimai galiojo ėjimams. Tyrėjams trūksta vieno esminio dalyko: nėra išlikusio teksto, kuriame žaidimo eiga būtų aprašyta taip detaliai, kad taisykles būtų galima atkurti be prielaidų.

    Kodėl žaidimas dingo iš istorijos?

    Istorikai liubo kilmę sieja su pirmuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą, o vėliau žaidimas išpopuliarėjo imperatorių dvare ir aristokratijoje. Brangūs komplektai, gaminti iš vertingų medžiagų, rodo, kad tai buvo ir prestižo simbolis, ir intelektualios laisvalaikio kultūros dalis.

    Maždaug V amžiuje liubo pamažu ėmė nykti, o jo vietą užėmė weiqi, pasaulyje geriau žinomas kaip go. Keičiantis epochoms nunyko ir praktinė žaidimo tradicija, todėl vėlesnės kartos atpažino tik pavadinimą bei lentų vaizdus, o ne pačią žaidimo logiką.

    Nauji radiniai kapavietėse archeologams suteikia papildomų duomenų apie tai, kaip plačiai žaidimas buvo paplitęs ir kokią vietą užėmė visuomenėje. Tačiau paradoksas išlieka: lentų schema žinoma, žaidimo populiarumas dokumentuotas, o taisyklės vis dar laikomos viena įdomiausių senovės Kinijos kultūros mįslių.

  • Kapinių tvarkymas Jurbarko rajone: ką svarbu žinoti apie laidojimo leidimus, taisykles ir „CEMETY“

    Kas keičiasi kapinių tvarkyme?

    Jurbarko rajone kapinių tvarkymas vis dažniau persikelia į aiškias taisykles ir skaitmeninius sprendimus: gyventojams aktualu, kuriose kapinėse galima laidoti, kokių dokumentų reikia ir kaip užtikrinama kapaviečių apskaita.

    Savivaldybė yra patvirtinusi kapinių sąrašą ir nustatė laidojimo bei kapinių lankymo tvarką. Šie dokumentai padeda suvienodinti praktiką, kad skirtingose seniūnijose taikomos taisyklės būtų suprantamos ir vienodos.

    Leidimas laidoti ir kapavietės statusas

    Prieš laidojant būtinas leidimas laidoti, o jo išdavimo ir laidojimo procedūros aprašytos savivaldybės tvarkoje. Praktikoje tai reiškia, kad artimiesiems svarbu iš anksto suderinti veiksmus su atsakingais asmenimis ir laikytis nustatytų terminų.

    Tvarkoje taip pat apibrėžta, kaip kapavietė gali būti pripažįstama neprižiūrima ir kaip vyksta kapavietės ar kapo identifikavimas. Tokios nuostatos reikalingos siekiant išvengti neaiškumų dėl apleistų kapų ir užtikrinti skaidrią kapinių teritorijų priežiūrą.

    Skaitmeninimas ir „CEMETY“ sistema

    Vienas ryškesnių pokyčių Lietuvoje yra kapinių duomenų skaitmeninimas, o Jurbarko rajone tam naudojama kapinių skaitmeninimo ir duomenų valdymo sistema „CEMETY“. Tokie sprendimai paprastai leidžia patogiau tvarkyti įrašus, greičiau rasti informaciją apie kapavietes ir sumažinti klaidų riziką.

    Gyventojams tai gali reikšti paprastesnę paiešką ir aiškesnę kapaviečių apskaitą, o savivaldybei ir kapinių prižiūrėtojams tai suteikia galimybę efektyviau planuoti priežiūros darbus ir spręsti dėl neprižiūrimų kapaviečių statuso.

    Privatumas ir „Google ReCaptcha“

    Kapinių informacijos ir užklausų formose dažnai naudojami techniniai sprendimai, padedantys apsisaugoti nuo automatizuotų užklausų. Vienas jų yra „Google ReCaptcha“, kuri skirta atskirti realų vartotoją nuo interneto robotų.

    Taip pat svetainėse gali būti naudojami slapukai statistikos ir rinkodaros tikslams, o dalis jų yra būtini pačiam svetainės veikimui. Vartotojui paprastai suteikiama galimybė pasirinkti, kokius slapukus leisti, tačiau be būtinųjų funkcijų kai kurios paslaugos gali neveikti.