Italijos teisėsauga sulaikė keturis asmenis, įtariamus dėl sprogstamojo įtaiso panaudojimo prieš tiriamosios žurnalistikos atstovą Sigfrido Ranucci. Incidentas įvyko 2025 metų spalį prie jo namų netoli Pomezijos, Romos apylinkėse.
Įtariamiesiems pritaikytos kardomosios priemonės: dalis jų suimti, daliai skirtas namų areštas. Tyrėjai nurodo, kad byla apima įtariamus nusikaltimus, susijusius su sprogstamojo įtaiso naudojimu viešoje vietoje, turto sugadinimu ir grasinimais.
Teismas vertina, kad veiksmai galėjo būti atlikti grupėje ir naudojant vadinamuosius mafijos metodus, o tai pagal Italijos praktiką dažnai reiškia organizuotą spaudimą ar bauginimą. Tyrėjų versija tokia, kad vykdytojai galėjo būti pasamdyti, o tikrieji užsakovai kol kas nenustatyti.
Kas įtariama ir kaip veikė grupė
Italijos žiniasklaidoje minimi keturi įtariamieji: Pellegrino D’Avino, Marika De Filippi, Saverio Mutone ir Antonio Passariello. Teigiama, kad vienas iš jų galėjo pasirūpinti automobiliu, o kiti prieš ataką vykdė žvalgymą prie žurnalisto gyvenamosios vietos.
Pagal tyrėjų rekonstrukciją, sprogstamasis įtaisas buvo padėtas ir susprogdintas prie Sigfrido Ranucci namų. Ikiteisminio tyrimo teisėjas pažymėjo, kad šiuo etapu įtaiso padėjimo būdas nebūtinai leidžia daryti išvadą, jog tikslas buvo nužudyti, tačiau pats išpuolis vertinamas kaip rimtas bauginimo aktas.
Bylos medžiagoje taip pat minimas asmuo, kuris, kaip įtariama, galėjo duoti nurodymus planuoti ir parengti nusikalstamą veiką, tačiau jis dar nėra identifikuotas. Tai viena svarbiausių tyrimo krypčių, nes atsakymas į klausimą, kas užsakė išpuolį, lems ir platesnį bylos kontekstą.
Žurnalisto reakcija ir anoniminio laiško versija
Sigfrido Ranucci, komentuodamas sulaikymus, teigė, kad šio momento laukė nuo pat atakos dienos. Jis akcentavo, kad iš turimos informacijos mato ne tik vykdytojus, bet ir galimą platesnį ratą žmonių, kurie galėjo prisidėti prie organizavimo ar pėdsakų slėpimo.
„Nuo pat išpuolio dienos laukiau šio momento. Iš to, ką suprantu, buvo tie, kurie organizavo, tie, kurie padėjo, ir tie, kurie bandė sunaikinti įrodymus“, – sakė Sigfrido Ranucci.
Tyrime figūruoja ir anoniminis elektroninis laiškas, kuris esą buvo išsiųstas 2026 metų balandžio 6 dieną Romos prokurorui Carlo Villani. Jame vienas įtariamasis įvardijamas kaip galimas atakos vykdytojas, tačiau teisminiuose dokumentuose pabrėžiama, kad dalis teiginių šiuo metu nėra patvirtinti įrodymais.
Minėtame pranešime taip pat buvo siejama, kad išpuolis galėjo būti atliekamas tam tikro klano vardu, tačiau teisėjas nurodė, jog šiame etape nėra duomenų, patvirtinančių įtariamojo priklausymą minimai nusikalstamai aplinkai. Dėl to tyrimas toliau tikrina tiek ryšių, tiek motyvų versijas.
Solidarumas ir spaudos laisvės fonas
Į sulaikymus sureagavo žurnalistų organizacijos. Italijos spaudos nacionalinė federacija pranešė, kad svarstytų dalyvauti teisiniame procese kaip civilinė šalis, jei byla pasiektų teismą.
Profesinės sąjungos taip pat akcentuoja, kad tyrimas dar nesibaigė, o svarbiausias tikslas yra nustatyti užsakovus ir motyvus. Šis aspektas laikomas esminiu, nes atakos prieš žurnalistus dažnai vertinamos kaip bandymas daryti spaudimą ne vien konkrečiam žmogui, bet ir visai tiriamajai žurnalistikai.
Italijoje tokio pobūdžio išpuoliai sulaukia ypatingo dėmesio ir dėl to, kad tiriamoji žurnalistika neretai paliečia organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ar piktnaudžiavimo valdžia temas. Būtent todėl, pasak žurnalistų bendruomenės, svarbu neapsiriboti vykdytojų nustatymu ir atsakyti, kas ir kodėl inicijavo išpuolį.