Tag: Karališkoji geografų draugija

  • Kai europiečiai netikėjo sniegu ant Kilimandžaro: misionieriaus liudijimą pripažino po 14 metų

    Pirmasis europietis, pamatęs Kilimandžarą, pranešė apie sniegą jo viršūnėje, tačiau tuo metu Europoje tai skambėjo kaip neįmanomas dalykas. Vokiečių misionieriaus Johanneso Rebmannio pasakojimai apie „baltą kepurę“ ant aukščiausio Afrikos kalno buvo sutinkami skeptiškai.

    Kaip rašoma portale „The Collector“, Londono Karališkosios geografų draugijos aplinkoje Rebmannio žinia buvo vertinama su pašaipa: esą tai galėjo būti debesys, kvarcas arba net maliarijos sukelti kliedesiai. Dalis to meto mokslininkų laikėsi nuostatos, kad pusiaujo platumose sniegas tiesiog negali išsilaikyti.

    Rebmannas į Rytų Afriką atvyko 1846 metais, o Kilimandžarą pasiekė 1848 metų gegužės 11 dieną. Iš pradžių jis bandė sau paaiškinti, ką mato, tačiau priėjęs arčiau tvirtino nebeturįs abejonių: viršūnę dengia sniegas.

    Jis nebuvo profesionalus geografas – jo pagrindinis tikslas buvo misija, tačiau per kelerius metus Rebmannas į Kilimandžaro apylinkes grįžo dar ne kartą. 1848 metų lapkritį jis aprašė pagrindines kalno viršūnes, o 1849 metų balandį, lydimas 30 nešikų, pakilo taip aukštai, kad iki sniego ribos buvo likusios kelios valandos kelio.

    „Neįmanoma“ pusiaujo Afrikoje

    Rebmannio liudijimai kirtosi su tuometiniu europiečių supratimu apie Afrikos klimatą. Moksliniai modeliai ir „įprasta logika“ buvo laikomi patikimesniais už žmogaus, dirbusio vietoje, pasakojimą.

    Didelę įtaką skeptiškam požiūriui darė Williamas Desborough Cooley – geografas ir istorikas, laikytas vienu svarbiausių Afrikos geografijos autoritetų. Paradoksalu, bet pats Cooley niekada nebuvo įžengęs į Afriką ir rėmėsi žemėlapių bei kelionių aprašymų analize.

    Ieškota įvairių paaiškinimų, kodėl misionierius galėjo „apsirikti“: nuo baltų uolienų iki nuolatinio debesų gaubto ar regėjimo problemų. Tačiau esmė buvo paprasta – naujiena neatitiko to meto europietiškų prielaidų apie tai, kaip „turi atrodyti“ Afrikos kraštovaizdis.

    Kada sniegas galiausiai buvo pripažintas?

    Situacija pasikeitė 1862 metais, kai vokiečių keliautojas baronas Carlas von der Decken bandė pasiekti Kilimandžaro viršūnę, bet buvo sustabdytas sniego audros. Tai tapo akivaizdžiu argumentu, kad Rebmannas nefantazavo.

    Dar po metų, 1864-aisiais, Londono Karališkoji geografų draugija von der Deckenui skyrė aukso medalį už indėlį tyrinėjant Rytų Afriką – kartu faktiškai patvirtindama, kad Kilimandžaro viršuje sniegas iš tiesų egzistuoja. Nors Rebmannas apie tai kalbėjo daugiau nei dešimtmetį anksčiau, pripažinimas atėjo per kitą keliautoją.

    Čagų žinios, kurios Europai nebuvo „atradimas“

    Šios istorijos fonas – vietinių Čagų (Chagga) bendruomenių gyvenimas Kilimandžaro šlaituose dar gerokai iki europiečių ekspedicijų. Jų patirtis ir žinios apie kalną egzistavo šimtmečius, tačiau europietiškame „atradimų“ pasakojime dažnai likdavo nuošalyje.

    Pats Rebmannas iš pradžių manė, kad vietiniai nežino apie viršūnės šaltį, tačiau vėliau suprato klydęs. Čagos turėjo savo pavadinimus: aukščiausią ugnikalnio kūgį vadino Kibo („šviesioji viršūnė“), o sniegą įvardijo žodžiu kora.

    Vėlesniais dešimtmečiais Kilimandžaras tapo ne tik geografiniu, bet ir politiniu simboliu – kolonijinių valstybių varžybų dalimi. Europos ekspedicijos, žemėlapių braižymas ir viršūnių „užkariavimas“ dažnai ėjo greta pastangų įtvirtinti įtaką regione.

    Šiandien Kilimandžaro istorija primena, kad didžiausia kliūtis buvo ne pats kalnas, o nenoras pripažinti faktus, jei jie netelpa į nusistovėjusias teorijas. O kartu – kaip lengvai vietinių žmonių žinios gali būti nuvertintos, kai pasakojimą formuoja atvykėlių „atradimų“ logika.