Tag: Karališkoji sodininkystės draugija

  • Augalas, pramintas šimtmečio perliuku: žydi pusę metų ir atlaiko šalnas – kas tai?

    Augalas, pramintas šimtmečio perliuku: žydi pusę metų ir atlaiko šalnas – kas tai?

    Šimtmečio augalas iš „Chelsea“

    Darželių entuziastų dėmesį jau ne vieną sezoną traukia vienas ilgiausiai žydinčių daugiamečių augalų – hibridinis snaputis „Rozanne“ (Geranium). Ši veislė tarptautiniu mastu išgarsėjo po to, kai Karališkoji sodininkystės draugija 2013 metais ją išrinko šimtmečio augalu, minint „Chelsea Flower Show“ parodos sukaktį.

    Vertinant tokius apdovanojimus sodininkystėje, paprastai akcentuojamas ne tik dekoratyvumas, bet ir praktiškumas: atsparumas, patikimas augimas skirtingomis sąlygomis bei ilgas žydėjimas. Būtent dėl šių savybių „Rozanne“ neretai vadinama saugiu pasirinkimu ir pradedantiesiems, ir patyrusiems sodininkams.

    Kodėl žydi taip ilgai?

    „Rozanne“ išsiskiria gausiais alyviškai melsvais žiedais su šviesesniu centru ir ryškiu gyslotumu. Palankiomis sąlygomis ji gali žydėti nuo birželio iki vėlyvo rudens, neretai iki pirmųjų rimtesnių šalnų, todėl gėlynas spalvą išlaiko tada, kai dauguma daugiamečių augalų jau baigia sezoną.

    Ilgą žydėjimą sustiprina paprasta priežiūra: nukirpus peraugusius ar peržydėjusius stiebus antroje sezono pusėje, augalas dažnai atželia ir vėl suformuoja naujų žiedų bangą. Papildomas privalumas – dekoratyvūs lapai, kurie rudenį dažnai parausta ir suteikia gėlynui daugiau spalvinių akcentų.

    Kur sodinti ir kaip prižiūrėti?

    Šis snaputis paprastai užauga apie 30–60 centimetrų aukščio ir gali išsiplėsti iki maždaug 1 metro pločio, todėl jam verta numatyti erdvės. Dažniausiai rekomenduojama sodinti saulėtoje vietoje arba pusiau pavėsyje, nes visiškame šešėlyje žydėjimas pastebimai silpnėja.

    Dirvai augalas nėra lepus, tačiau prasčiausiai jaučiasi sunkioje, suspaustoje ir prastai drenuojamoje žemėje, kur kaupiasi vanduo. Geriausiai tinka purus, laidus, vidutiniškai drėgnas gruntas, o sausros periodais, ypač per karščius, pravartu palaistyti, kad žydėjimas nenutrūktų.

    Tręšimas dažniausiai nėra būtinas, bet jei dirva labai skurdi arba po vasarinio karpymo norisi stipresnio atžėlimo, gali pagelbėti kompleksinės mineralinės trąšos, kuriose daugiau fosforo ir kalio. Ši veislė vertinama ir dėl atsparumo: daugeliu atvejų ji gerai žiemoja be papildomos dangos ir rečiau nukenčia nuo ligų ar kenkėjų.

    Pastaraisiais metais sodininkystėje ryški tendencija rinktis tvarius, mažai priežiūros reikalaujančius augalus, kurie tinka apdulkintojams ir kartu padeda kurti ilgai dekoratyvų gėlyną. Tokiuose sprendimuose „Rozanne“ dažnai atsiduria tarp favoričių dėl ilgo žydėjimo ir stabilaus augimo.

  • Anglai rudenį veja rūpinasi kitaip: šie 7 žingsniai lemia, ar pavasarį ji bus tanki

    Anglai rudenį veja rūpinasi kitaip: šie 7 žingsniai lemia, ar pavasarį ji bus tanki

    Rudenį veja dažnai atrodo tarsi sustojusi, tačiau šiltomis dienomis žolė dar auga, todėl vienos „paskutinio pjovimo“ datos nėra. Patyrę sodininkai pataria pjauti tada, kai žolė akivaizdžiai perauga, geriausia sausą dieną, kad nepažeistumėte velėnos.

    Svarbu nepadaryti dažnos klaidos ir rudenį nenuskusti vejos per trumpai. Karališkoji sodininkystės draugija rekomenduoja šaltėjant orams palikti žolę kiek aukštesnę nei vasarą, nes taip ji geriau atlaiko drėgmę, vėsesnes naktis ir intensyvesnį mindymą.

    Kodėl rudenį nereikia skubėti?

    Rudeninė priežiūra pirmiausia prasideda nuo stebėjimo, o ne nuo darbų sąrašo. Jei žolė auga lėtai, pjauti gali tekti rečiau, tačiau pjovimo principas išlieka tas pats: vienu kartu nereikėtų pašalinti didelės dalies žolės aukščio, kad veja nepatirtų streso.

    Taip pat verta prisiminti, kad šlapiame grunte technika lengvai palieka provėžas, o per drėgnoje žolėje greičiau plinta grybinės ligos. Dėl to vejos darbams paprastai labiau tinka sausesnis, šviesus paros metas, kai rasa jau nubėgusi.

    Lapai, filcas ir dirvos suslėgimas

    Rudenį krintantys lapai gali atrodyti nekalti, tačiau storesnis šlapias sluoksnis uždengia šviesą ir ilgai sulaiko drėgmę. Tokiose vietose veja pradeda skursti, o žiemą padidėja pelėsio ir puvinio rizika, todėl lapus verta reguliariai surinkti.

    Jei tarp žolės stiebelių sunku įžiūrėti dirvą, tikėtina, kad susikaupė filcas, sudarytas iš žolės liekanų ir samanų. Tokiu atveju praverčia iššukavimas spyruokliniais grėbliais, bet svarbu neplėšti sveikos velėnos, ypač jei veja nusilpo po vasaros sausros.

    Dar viena dažna problema yra suslėgta dirva, kai po lietaus ilgai laikosi balos arba sode nuolat vaikštoma tais pačiais takais. Tuomet naudinga aeracija, kai dirvoje padaromos skylutės, kad oras ir vanduo lengviau pasiektų šaknis, o mažesniame plote tam dažnai pakanka paprastų sodo šakių.

    Dosėjimas ir tręšimas: kada to tikrai reikia?

    Ruduo laikomas palankiu metas taisyti išplikusias vietas, nes dirva dar būna šilta, o dažnesni lietūs padeda išlaikyti drėgmę. Pirmiausia reikėtų pašalinti žuvusią žolę ir piktžoles, šiek tiek supurenti bei išlyginti dirvą, tada sėti ir lengvai užžerti plonu žemės sluoksniu.

    Dažniausiai rekomenduojama sėti pagal gamintojo normas, o atnaujinant plikus plotus orientacinis kiekis gali siekti apie 15–25 gramus sėklų vienam kvadratiniam metrui. Svarbu pasirinkti mišinį pagal situaciją: pavėsyje geriau tinka šešėlį toleruojančios veislės, o intensyviai mindomose vietose praverčia atsparesnės.

    Tręšimas rudenį taip pat turėtų būti sprendžiamas pagal realią vejos būklę, o ne pagal įprotį. Jei žolė pageltusi po sausros, atvėsus orams ji neretai atsigauna ir be papildomos mitybos, tačiau silpnai augančiai vejai dažniau tinka rudeninės trąšos, o ne vasarinių likučiai.

    Praktikoje geriausiai veikia paprasta seka: pjovimas pagal poreikį, lapų surinkimas, o tada tiksliniai darbai pagal problemą. Filcui reikia iššukavimo, suslėgtai dirvai aeracijos, o plikiems plotams dosėjimo, todėl ne kiekvienai vejai būtina atlikti visą darbų komplektą.