Naujas genetinis tyrimas leidžia manyti, kad žvirblinių pelėdų (angl. barn owls) protėviai Ameriką galėjo pasiekti ne sausumos keliais, o perskridę Atlanto vandenyną. Tai būtų vienas įspūdingiausių paukščių migracijos epizodų evoliucijos istorijoje.
Kaip rašo „ZME Science“, mokslininkai analizavo muziejuose saugomų egzempliorių DNR ir pagal genetinius skirtumus atkūrė šių pelėdų giminystės „medį“. Duomenys parodė netikėtą užuominą: seniausios Amerikos linijos pėdsakai veda ne į žemyną, o į Karibų salas.
Ilgą laiką buvo svarstytos dvi labiausiai tikėtinos versijos: kad pelėdos į Ameriką pateko per Beringiją (senovinį sausumos tiltą tarp Sibiro ir Aliaskos) arba judėjo šiauriniu Atlanto maršrutu per to meto salas ir sausumas. Tačiau abi hipotezės kėlė abejonių, nes šie paukščiai prastai prisitaikę prie snieguotų, aukštų platumų sąlygų.
Tyrėjų išvada: tikėtina, kad pirmasis „uostas“ Vakarų pusrutulyje buvo Karibai, kur pelėdos įsitvirtino, išsiskyrė į atskiras linijas ir vėliau išplito po Šiaurės bei Pietų Ameriką. Be to, genetika atskleidė ir kitų netikėtų istorijos detalių, susijusių su išnykusiomis milžiniškomis Karibų pelėdomis bei Galapagų salomis.
Karibai – ne pakraštys, o pradžia
Analizė parodė, kad būtent Karibų salose aptinkamos vienos seniausių išlikusių Amerikos žvirblinių pelėdų linijų. Dar daugiau – jų genetinė įvairovė didesnė nei žemyninėse populiacijose, o tai paprastai rodo ilgesnę ir sudėtingesnę evoliucinę istoriją konkrečioje vietovėje.
Tyrimo autoriai atkreipė dėmesį į paradoksą: šiandien žvirblinės pelėdos plačiai paplitusios abiejuose Amerikos žemynuose, o Karibuose kai kur aptinkamos rečiau. Vis dėlto genetika leidžia daryti priešingą išvadą nei diktuotų vien dabartinis paplitimo žemėlapis.
Skaičiavimai rodo, kad Eurazijos ir Vakarų pusrutulio žvirblinių pelėdų linijos išsiskyrė maždaug prieš 5 mln. metų. Pats perskridimas per vandenyną, kaip spėjama, galėjo įvykti vėliau – ledynmečio laikotarpiais arba netrukus prieš juos, o Amerikos žvirblinių pelėdų linija, tikėtina, susiformavo Karibuose prieš mažiau nei 2 mln. metų.
Ar pelėda gali perskristi vandenyną?
Iš pirmo žvilgsnio mintis apie pelėdos skrydį per Atlanto platybes gali skambėti neįtikėtinai, tačiau vienas istorinis epizodas primena, kad ilgi nuotoliai paukščiams nėra neįmanomi. 1722 metais anglų gamtininkas Markas Catesby aprašė matęs pelėdą virš laivo maždaug pusiaukelėje tarp Afrikos ir Amerikos.
Žinoma, toks pasakojimas negali patvirtinti, kad būtent taip migravo senovinės populiacijos. Vis dėlto jis iliustruoja, kad net ir sausumą mėgstantys paukščiai kartais patenka toli į atvirą vandenyną ir gali įveikti didžiulius atstumus, ypač jei pasitaiko palankūs vėjai ar kitos aplinkybės.
Milžiniškos Karibų pelėdos ir „chickcharney“ legenda
Tyrimas primena ir kitą, mažiau žinomą Karibų gamtos puslapį: kadaise salose gyveno gerokai didesnės pelėdos nei šiandien. Viena jų – Tyto pollens – pasak mokslininkų, galėjo siekti maždaug metrą ūgio.
Bahamų folklore egzistuoja pasakojimai apie „chickcharney“ – milžinišką, pelėdą primenančią būtybę, nešančią sėkmę arba nelaimes, priklausomai nuo to, kaip su ja elgiamasi. Tyrėjai neatmeta, kad legendos galėjo kilti iš realių susitikimų su kadaise salose gyvenusiais dideliais plėšriais paukščiais.
Vis dėlto ši įvairovė neišliko. Tyrimas nurodo, kad mažiausiai šešios Karibuose gyvenusios žvirblinių pelėdų rūšys išnyko, o viena pagrindinių priežasčių galėjo būti grobio sumažėjimas po žmonių apsigyvenimo salose, buveinių nykimo ir invazinių rūšių atsiradimo.
Galapagų salos: dvi atvykimo bangos
DNR analizė atskleidė ir netikėtą Galapagų salų istoriją. Šis salynas yra maždaug 1 000 kilometrų nuo Ekvadoro krantų, tačiau, panašu, žvirblinės pelėdos jį kolonizavo net du kartus.
Pasak tyrėjų, pirmoji linija į Galapagus galėjo atskristi iš Karibų vidurinio pleistoceno laikotarpiu, tikėtina, aplenkdama žemynines Amerikos teritorijas. Vėliau, jau gerokai po to, į salas atvyko kita populiacija iš Pietų Amerikos ir įsitvirtino San Kristobalio saloje.
Dar viena svarbi tyrėjų žinutė – genetiniai skirtumai tarp kai kurių Galapagų pelėdų populiacijų tokie ryškūs, kad siūloma jas laikyti atskira rūšimi (Tyto punctatissima), o ne vien porūšiu. Tokia klasifikacija, mokslininkų teigimu, galėtų padėti aiškiau įvertinti apsaugos poreikį.
Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Proceedings of the Royal Society B“.