Varšuvos sukilimas 1944 metais tapo viena kruviniausių Antrojo pasaulinio karo miesto kovų epizodų: per du mėnesius žuvo maždaug 150 000–200 000 žmonių, o didelė dalis miesto buvo sugriauta. Siekdamos palaužti pasipriešinimą, nacistinės Vokietijos pajėgos naudojo ne tik artileriją ir aviaciją, bet ir psichologiškai gąsdinusią specialią ginkluotę.
Vienu baisiausių miesto apšaudymo simbolių tapo raketų minosvaidžiai „Nebelwerfer“, kuriuos sukilėliai ir civiliai prisimindavo dėl specifinio staugiančio garso. Įrenginiai šaudė didelio kalibro raketomis, o jų salvės tankiai apgyvendintose teritorijose kėlė didžiulius gaisrus ir griūtis, todėl aukų skaičius augo labai greitai.
Šiuose apšaudymuose dalyvavo ir specializuoti daliniai, naudoję 280 ir 320 milimetrų raketas, kurių veikimo nuotolis siekė iki maždaug 2 200 metrų. Miesto sąlygomis tai leido sistemingai niokoti kvartalus iš santykinai saugių pozicijų, o smūgio banga ir skeveldros buvo mirtinos net už tiesioginės sprogimo vietos ribų.
Kita miestą siaubusi priemonė buvo vadinamosios „szafy“ – padegamosios raketos, kurių sprogimas ištaškydavo degų mišinį ir akimirksniu sukeldavo didelio ploto gaisrus. Tokia ginkluotė ypač pavojinga senamiesčio užstatymui ir slėptuvėms, nes ugnis bei dūmai naikina net ir tuos, kurie nėra tiesiogiai sužeidžiami skeveldrų.
Dar įspūdingesnė, bet ne visada efektyvi buvo savaeigė 600 milimetrų minosvaidžio sistema „Karl-Gerät“ – vienas didžiausių Antrojo pasaulinio karo artilerijos pabūklų. Į Varšuvą buvo atgabenti tokie vienetai kaip „Ziu“, o vėliau ir „Baldur“; pats pabūklas svėrė apie 124 tonas ir jam aptarnauti reikėjo 22 karių.
Šie minosvaidžiai naudojo milžiniškus „Betongranate 040“ sviedinius, kurių masė siekė apie 2 170 kilogramų, taip pat lengvesnius, maždaug 1 700 kilogramų sviedinius. Šaudymo nuotolis buvo iki maždaug 4 kilometrų, tačiau dalis sviedinių nesprogdavo, o sukilėliai, kiek leido aplinkybės, bandydavo panaudoti išgautą sprogstamąją medžiagą savadarbiams užtaisams.
Vokiečiai taip pat naudojo nuotoliniu būdu valdomus vikšrinius sprogdintuvus „Goliath“, pramintus tankais-minomis. Maždaug 370 kilogramų sveriantis įrenginys buvo valdomas laidu, o viduje gabeno apie 100 kilogramų trotilo – operatoriui pasiekus tikslą, detonacija būdavo naudojama barikadoms ar sienoms pramušti prieš šturmo grupių puolimą.
Sukilėliai gana greitai perprato silpnąją šios sistemos vietą: valdymo kabelį, kurį nutraukus „Goliath“ tapdavo nevaldomas. Tai buvo viena iš retų situacijų, kai improvizacija ir greitas prisitaikymas leido sumažinti technologinio pranašumo efektą, nors bendros jėgų pusiausvyros tai nepakeitė.
Kitas panašios paskirties vokiečių aparatas buvo „Borgward B IV“, kuris veikė kitu principu: sprogmenys buvo atgabenami, numetami taikinio zonoje, o pati mašina galėjo būti valdoma ir grįžti atgal pakartotiniam panaudojimui. Tokios priemonės rodo, kad miesto kovose buvo ieškoma būdų sumažinti pėstininkų nuostolius, sprogdinant kliūtis per atstumą.
Net ir be sunkiosios pramonės, sukilėliai mėgino atsakyti savo išradingumu – vienas ryškiausių pavyzdžių buvo improvizuotas šarvuotas automobilis „Kubuś“. Jis buvo pastatytas sukilimo metu, panaudojant „Chevrolet“ sunkvežimio bazę, sustiprinant konstrukciją ir pritaikant ją šturmo užduotims.
Sprendimas dėl „Kubuś“ statybos priimtas rugpjūčio pradžioje, o darbas vyko garažo dirbtuvėse, praktiškai fronto sąlygomis. Ši mašina buvo panaudota bandant pulti Varšuvos universiteto teritoriją, tačiau operacijos sėkmę ribojo tiek gynybos stiprumas, tiek techninės improvizacijos kompromisai.
Pagal turimą informaciją, „Chevrolet“ modelis 157 galėjo gabenti apie 3 tonas, o „Kubuś“ įguloje buvo vadas, vairuotojas ir maždaug 10 desanto karių. 1944 metų rugsėjo pradžioje automobilis buvo imobilizuotas ir sudegintas, tačiau sukilėliai spėjo išimti bent dalį ginkluotės.
Šios istorijos – nuo „Nebelwerfer“ salvių iki „Karl-Gerät“ sviedinių ir laidu valdomų sprogdintuvų – primena, kaip sparčiai Antrojo pasaulinio karo metu kito technologijos, o kartu ir civilių patiriamo smurto mastas. Varšuvos sukilimo patirtis šiandien tyrinėjama ne tik kaip karinė drama, bet ir kaip pamoka apie miesto karo kainą bei ginkluotės poveikį visuomenei.