Britų keliautojas Karlas Bushby po 28 metų kelionės pėsčiomis grįžo į gimtąjį Halą (Hull) šiaurės rytų Anglijoje. Jis įveikė apie 50 000 kilometrų, kirsdamas keturis žemynus ir, kaip pabrėžiama, nenaudodamas transporto priemonių judėti pirmyn.
Pirmadienį miesto centre jį pasitiko iki 1 000 žmonių minia, o pats keliautojas dėkojo pakeliui sutiktiems rėmėjams ir nepažįstamiems žmonėms už pagalbą. Apie tai praneša „Euronews“.
K. Bushby sakė, kad žygis nebuvo vien jo pastangų rezultatas – tai esą buvęs „globalus“ projektas, kuriam įgyvendinti teko įveikti ir biurokratines kliūtis. Kelionę, kuri iš pradžių turėjo trukti 12 metų, ištęsė vadinamieji „popierizmai“, vizų ribojimai ir kiti formalumai.
Prieš galutinį sugrįžimą jis sekmadienį per tirštą rūką kirto Humberio tiltą, o tuomet patraukė į miesto centrą ir vėliau – į motinos namus. Pakeliui jį lėtino džiunglės, dykumos ir tundra, tačiau ne mažiau nei gamta, pasak pasakojimo, kliudė ir geopolitinė situacija.
Nuo atviruko idėjos iki „Goliath Expedition“
Kelionės sumanymas gimė dar 10-ajame dešimtmetyje, kai K. Bushby iš tėvo Keitho, buvusio kariškio, gavo gimtadienio atviruką. Jame buvo paminėtas ginčas, ar įmanoma pėsčiomis nukeliauti nuo Londono iki Niujorko per vietą, kuri kai kurių mokslininkų siejama su kadaise egzistavusiu sausumos tiltu per Beringo sąsiaurį.
Vėliau keliautojas nusibrėžė vientisą maršrutą per Europą ir Aziją į Šiaurės Ameriką, o užuot sustojęs Niujorke, kelią tęsė iki pat Čilės pietinio galo. Šį ilgą žygį jis pats pavadino „Goliath Expedition“.
K. Bushby kelionei iškėlė dvi taisykles: nenaudoti transporto priemonių judėti pirmyn ir namo grįžti taip pat pėsčiomis. Būtent šios sąlygos išskyrė jo žygį iš daugelio kitų pasaulį apkeliauti bandžiusių keliautojų istorijų.
Ribos, sulaikymai ir priverstinės pauzės
Tekste pasakojama, kad kelionės metu K. Bushby teko susidurti ir su konfliktų zonomis, ir su teisiniais suvaržymais. Pavyzdžiui, 2001 metais jis keliavo per pavojingą Darién regioną tarp Pietų ir Centrinės Amerikos, o vėliau Panamoje buvo sulaikytas 18 dienų, kai kirto ribojamą pasienio zoną.
2006 metais jis kartu su amerikiečiu keliautoju Dimitry Kieffer bandė kirsti Beringo sąsiaurį. Kelionė buvo itin pavojinga – minimas kritimas į ledinį vandenį ir beveik prarastos atsargos, o po perėjimo jiedu buvo sulaikyti ir susidūrė su deportacijos grėsme dėl neteisėto patekimo į Rusiją.
Didelę dalį laiko „suvalgė“ vizų problemos: beveik dešimtmetį jis esą stengėsi įveikti Rusiją dėl dokumentų ir klimato sąlygų, leidusių keliauti tik kelis mėnesius per metus. Kai 2012 metais Rusija atsisakė išduoti vizą, K. Bushby protestuodamas pėsčiomis nuėjo nuo Los Andželo iki Rusijos ambasados Vašingtone, o tai galiausiai padėjo susitvarkyti formalumus.
Vėliau situaciją komplikavo pandemija ir geopolitiniai apribojimai: pasakojama, kad uždaryti keliai per Rusiją ir Iraną privertė jį 31 dieną plaukti per Kaspijos jūrą. Jis pabrėžė, kad nėra geras plaukikas, todėl rėmėsi plūdrumo liemene ir hidrokostiumu, o savo techniką pavadino „floatimming“ – plūduriavimo ir plaukimo mišiniu.
Grįžimas namo ir naujas iššūkis
Grįžti į Jungtinę Karalystę K. Bushby pavyko ankstyvą spalį, kai jis perplaukė Lamanšo sąsiaurį. Vėliau jis sakė, kad po tiek metų gera vėl jausti Jungtinės Karalystės žemę po kojomis, nors kelionė buvusi toli gražu nelengva.
Kelionės metu jį rėmė įvairūs rėmėjai, tačiau ilgainiui, pasikeitus ekonominei situacijai, jų sudėtis kito. Pastaruosius 16 metų svarbiausia atrama buvo prodiuserinė kompanija, susijusi su „House of Cards“ kūrėju Beau Willimonu ir muzikos prodiuseriu Jordanu Tappisu – ji remia planuojamą dokumentiką, kurią kuria režisierius Werneris Herzogas.
Pasakojama ir apie nepažįstamų žmonių pagalbą – nuo priėmimo į skurdžius būstus iki slaugos dėl skrandžio infekcijos Peru ar paprastų vaišių ryžiais ir vandeniu. Pats keliautojas tvirtino, kad dažniausiai gerumą rodė tie, kurie patys turėjo mažiausiai.
Pirmadienį jis turėjo susitikti su motina Angela, 36 metų sūnumi Adamu ir 12 metų anūke, kurios iki tol nebuvo matęs. Interviu AFP jis pripažino, kad sugrįžimas į „suaugusiųjų pasaulį“ po tokio gyvenimo būdo kelia ir nerimo.