CP v2

Tag: Karo aviacija

  • Gripen Ukrainai kainuoja brangiau nei F-35 Lenkijai: sutarties detalės kelia klausimų

    Gripen Ukrainai kainuoja brangiau nei F-35 Lenkijai: sutarties detalės kelia klausimų

    Švedija ir Ukraina birželio 30 dieną žengė reikšmingą žingsnį dėl naikintuvų „Gripen“ perdavimo ir įsigijimo, tačiau sutarties vertė išprovokavo audringas diskusijas. Viešai skelbiami skaičiai leidžia manyti, kad nauji „Gripen E“ Ukrainai gali kainuoti brangiau nei Lenkijos įsigyti F-35, nors „Gripen“ dažnai pristatomas kaip ekonomiškesnė alternatyva.

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pranešė, kad pasiektas susitarimas dėl 16 naujų „Gripen E“ įsigijimo, o papildomai numatoma ir 16 senesnių „Gripen C/D“ perdavimo Ukrainos oro pajėgoms. Švedijos gynybos pirkimų agentūra FMV patvirtino gavusi įgaliojimus sudaryti sutartį ir pabrėžė, kad pakete numatytas mokymas bei ilgalaikė techninė parama.

    „Mūsų šalys pasirašė susitarimą dėl 16 „Gripen E“ įsigijimo, o pirmieji 16 „Gripen C/D“ turėtų pasiekti mūsų oro pajėgas 2027 metų pradžioje“, – sakė Volodymyras Zelenskis.

    FMV taip pat nurodė pasirašiusi atskirą susitarimą su gamintoja „Saab“ dėl 16 „Gripen E“, kad šiuos orlaivius būtų galima parduoti Ukrainai. „Saab“ skelbė, jog sutarties vertė siekia 24,6 mlrd. Švedijos kronų, o tiekimas Švedijai numatomas 2029–2030 metais, kartu įtraukiant atsargines dalis ir susijusią įrangą.

    Perskaičiavus 24,6 mlrd. Švedijos kronų sumą, ji sudaro apie 2,2 mlrd. eurų, tad vieno „Gripen E“ kaina apytikriai siektų apie 140 mln. eurų. Tokie skaičiai ir tapo palyginimų su F-35 priežastimi: Lenkijos 2020 metais sudaryto sandorio viešai aptariama vieneto kaina buvo mažesnė, nors skirtingų sutarčių struktūra dažnai nėra tiesiogiai palyginama.

    Skirtumus gali lemti tai, kas tiksliai įskaičiuota į kainą: mokymo apimtis, techninė priežiūra, atsarginių dalių ir įrangos komplektacija, infrastruktūros pritaikymas, taip pat pristatymo grafikas ir rizikos kaštai. Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą ginkluotės ir karinės pramonės užsakymų eilės pailgėjo, o kainų spaudimą didina tiek žaliavų, tiek darbo jėgos, tiek komponentų tiekimo grandinių veiksniai.

    Dar vienas svarbus niuansas yra ginkluotės klausimas. Praktikoje naikintuvo įsigijimas nebūtinai reiškia, kad į kainą įtraukta pilna amunicijos ir papildomų sistemų „paketo“ vertė, o vėliau ji gali būti perkama atskirais kontraktais. Dėl to viešai aptariama vieno orlaivio „kaina“ dažnai neatspindi visos sumos, kurią valstybė galiausiai išleidžia, kad lėktuvas būtų pilnai parengtas kovinėms užduotims.

    Finansavimo modelis taip pat kelia klausimų. Ukrainos gynybos institucijos nurodė, kad projektas siejamas su europiniu finansavimu ir Jungtinės Karalystės parama, nes dalis „Gripen“ komponentų gaminama Jungtinėje Karalystėje. Tokie tarptautiniai pramoniniai ryšiai paprastai reiškia, kad sutartyse atsiranda papildomų sąlygų dėl gamybos, tiekimo ir aptarnavimo grandinės, o tai gali didinti bendrą vertę.

    Galiausiai, gynybos pirkimai retai būna paprastas „orlaivis plius priedai“ sandoris, kurį galima lengvai sulyginti tarp skirtingų šalių. Kol nėra paviešintos visos sutarčių eilutės, tikslūs palyginimai išlieka apytikriai, tačiau vien tai, kad „Gripen E“ Ukrainai viešai atrodo brangus, rodo bendrą tendenciją: modernios karinės technikos kainos pastaraisiais metais auga, o prie jų prisideda ir mokymai, aptarnavimas bei greitesnio tiekimo poreikis.

  • Kodėl Lenkija svarsto leisti milijardus dangaus tanklaiviams: skaičiai, kurie keičia diskusiją

    Kodėl Lenkija svarsto leisti milijardus dangaus tanklaiviams: skaičiai, kurie keičia diskusiją

    Lenkijoje vis garsiau diskutuojama, ar šaliai iš tiesų reikia oro pajėgų tanklaivių, galinčių papildyti degalų atsargas ore. Iš pirmo žvilgsnio argumentas paprastas: modernių naikintuvų nuotolis didelis, o NATO sąjungininkai regione jau turi savo tanklaivių pajėgumus.

    Tačiau karinės aviacijos praktika rodo, kad esminis klausimas dažnai yra ne maksimalus nuskristas atstumas, o laikas ore ir gebėjimas nenutraukiant misijos išlaikyti patruliavimą, žvalgybą ar oro gynybos budėjimą. Būtent čia oro tanklaiviai tampa vadinamaisiais pajėgumų daugikliais, leidžiančiais kelioms platformoms veikti ilgiau ir stabiliau.

    Kodėl vien nuotolio nepakanka

    Viešojoje erdvėje dažnai cituojami maksimalūs naikintuvų nuotolio rodikliai, tačiau jie paprastai atspindi palankiausią scenarijų, kai lėktuvas skrenda su minimaliu koviniu kroviniu. Realiose misijose nuotolį mažina ginkluotė, skrydžio profilis, greitis, oro sąlygos ir užduoties pobūdis.

    Dar svarbiau tai, kad kovinėje logikoje vertinamas veikimo spindulys, o ne vienkartinis perskridimas. Net ir turėdamas solidų veikimo spindulį, naikintuvas be papildymo ore gali patruliuoti ribotą laiką, o įtemptose situacijose budėjimo užduotys gali trukti gerokai ilgiau.

    Pajėgumų daugiklis, o ne prabanga

    Oro tanklaiviai leidžia užtikrinti ilgalaikį naikintuvų buvimą ore, kai reikia greitos reakcijos arba ilgų oro policijos ir sustiprinto budėjimo misijų. Tokiais atvejais misijos trukmę dažnai riboja ne techninės lėktuvo galimybės, o įgulos ištvermė ir operaciniai reikalavimai.

    Tanklaiviai svarbūs ne tik naikintuvams. Jie prisideda prie žvalgybos, ankstyvojo perspėjimo, transporto ir kitų oro operacijų tęstinumo, kai vienu metu reikia aprėpti didesnę erdvę ir išlaikyti pajėgas ore be pertraukų nusileidimams bei pakilimams.

    Diskusijoje minimas ir alternatyvus kelias, tai yra investicijos į daugiau bazavimo vietų ar išsklaidytą infrastruktūrą. Vis dėlto ant žemės orlaiviai išlieka pažeidžiami, o didesnis bazių skaičius nebūtinai pakeičia gebėjimą laiką ore prailginti kritinėmis valandomis, kai situacija eskaluojasi.

    Ką rodo NATO skaičiai ir reali pasiūla

    Vienas dažniausių argumentų prieš įsigijimą yra tas, kad NATO jau turi tanklaivių, o sąjungininkų lėktuvai esą ir taip pasirodo regione. Vis dėlto analizuojant Europos pajėgumų struktūrą aiškėja, kad dalis į sąrašus įtraukiamų platformų yra transporto lėktuvai su papildomais moduliais, kurių prieinamumas ir suderinamumas su konkrečiais naikintuvais gali būti ribotas.

    Šiame kontekste dažniausiai minimas „Airbus“ A330 MRTT yra laikomas vienu didžiausią degalų kiekį galinčių gabenti daugiafunkcių tanklaivių, o jo panaudojimo modelis leidžia aptarnauti didesnį orlaivių skaičių per vieną misiją, priklausomai nuo užduoties profilio. Dėl to tokios platformos įsigijimas vertinamas kaip būdas geriau išnaudoti jau turimų naikintuvų potencialą.

    Kita medalio pusė, tanklaiviai tampa itin vertingu taikiniu, todėl jų bazavimas ir apsauga reikalauja papildomų sprendimų, įskaitant išsklaidymą ir galimą dislokavimą sąjungininkų teritorijoje. Vis dėlto šis pažeidžiamumas savaime nepaneigia jų naudos, nes panašiai pažeidžiami ir kiti brangūs pajėgumai, kurių valstybės neatsisako.

    Lenkijos atveju viešojoje erdvėje aptariamas finansavimo modelis, siejamas su Europos gynybos iniciatyvomis ir galimu bendradarbiavimu su Ispanija. Jei tokie planai virstų sprendimais, oro tanklaivių įsigijimas būtų ne atskira prabanga, o elementas, leidžiantis sistemingai sustiprinti oro gynybos ir atgrasymo architektūrą regione.

    Galiausiai diskusijos esmė atsiremia į paprastą principą: modernūs naikintuvai ir jų modernizacija suteikia vertę tik tada, kai valstybė turi priemonių palaikyti jų veikimą realiose, ilgai trunkančiose operacijose. Oro tanklaiviai tokiu atveju tampa jungiamąja grandimi tarp brangios technikos ir realaus, nuoseklaus pajėgumų panaudojimo.

  • Švedija siunčia Ukrainai 16 „Gripen“ naikintuvų: atskleidė, kiek jų planuojama iki 150

    Švedija siunčia Ukrainai 16 „Gripen“ naikintuvų: atskleidė, kiek jų planuojama iki 150

    Švedija paskelbė sprendimą perduoti Ukrainai naikintuvus „Gripen“, kurie, Stokholmo vertinimu, gali reikšmingai sustiprinti šalies oro gynybą ir aviacijos pajėgumus tiek artimiausiu metu, tiek ilgalaikėje perspektyvoje. Sprendimas pristatytas kaip politinis ir karinis lūžis po ilgiau nei metus trukusių diskusijų.

    Skelbiama, kad Ukraina turėtų gauti 16 naudotų, tačiau pilnai operacinių „Gripen“ C/D. Pristatymų pradžia siejama su 2026 metų pradžia, o ukrainiečių pilotų ir technikų rengimas jau vyksta, kad orlaiviai būtų integruoti kuo greičiau.

    „Tai realus žingsnis, kuris gali pakeisti Ukrainos galimybes ore, jei bus užtikrintas spartus parengimas ir logistikos grandinės“, – sakė karo aviacijos ekspertas Andrij Charuk.

    „Gripen“ – Švedijos bendrovės „Saab“ sukurta platforma, projektuota veikti sudėtingomis sąlygomis prieš stipresnį priešininką. Šio tipo naikintuvai garsėja galimybe kilti iš trumpų takų ir net nuo kelių atkarpų, greitu perapginklavimu ir santykinai mažais logistinio aptarnavimo reikalavimais.

    Ukrainai tai ypač aktualu dėl nuolatinių smūgių aerodromams ir būtinybės dažnai perdislokuoti techniką. Tokios savybės gali leisti lanksčiau planuoti oro operacijas ir geriau išlaikyti aviaciją kovinėje parengtyje.

    Dideliu pranašumu laikoma ir ginkluotės integracija. „Gripen“ gali naudoti ne tik įprastas oras–oras raketas, bet ir didesnio nuotolio „Meteor“, kurią NATO šalyse vertina kaip vieną pažangiausių šios klasės sprendimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad didesnis „Meteor“ nuotolis ir modernios taikinių aptikimo bei valdymo sistemos teoriškai leistų ukrainiečių pilotams efektyviau kovoti su priešo orlaiviais dar iki priartėjant prie artimo kontakto zonų. Tačiau realus efektas priklausys nuo to, kiek greitai bus parengtos įgulos, suderintos procedūros ir užtikrintos atsarginių dalių tiekimo grandys.

    Lygiagrečiai Švedija atveria Ukrainai kelią svarstyti modernesnes „Gripen“ E/F versijas, kurios turi AESA radarus, sustiprintas elektroninės kovos priemones ir didesnį kovinį potencialą. Viešai minimi ir Ukrainos tikslai ilgainiui turėti gerokai didesnį parką, kai kuriais vertinimais – iki 100–150 orlaivių, nors toks skaičius reikštų ilgametį finansavimo, gamybos ir mokymo maratoną.

    Vis dėlto išlieka ir praktiniai iššūkiai. Ukraina jau įsisavina vakarietiškas platformas, įskaitant F-16, o skirtingų tipų naikintuvai reiškia atskiras techninės priežiūros sistemas, skirtingus mokymus, atsarginių dalių sandėlius ir ginkluotės integracijos darbus.

    Dėl to karinės planavimo grandys akcentuoja, kad lemiamas veiksnys bus ne vien orlaivių skaičius, bet ir integracijos tempas. Jei mokymas, infrastruktūra ir logistika bus suderinti, „Gripen“ gali tapti dar viena svarbia grandimi stiprinant Ukrainos oro erdvės kontrolę ir atgrasymą.

  • Arizonos aviacijos „kapinėse“ – apie 4 000 nurašytų lėktuvų: kodėl jie vis dar saugomi

    JAV Arizonoje, Deivis–Monthano oro pajėgų bazėje prie Tuksono, veikia didžiausias pasaulyje karinės aviacijos sandėliavimo kompleksas, dažnai vadinamas lėktuvų kapinėmis. Čia vienoje vietoje laikomi tūkstančiai nurašytų orlaivių, o dalis jų – dar iš Antrojo pasaulinio karo, Korėjos karo, Vietnamo karo ir Šaltojo karo laikotarpio.

    Už sandėliavimą, konservavimą ir atnaujinimą atsakingas 309-asis aviacijos ir kosmoso technikos priežiūros bei regeneracijos padalinys (AMARG). Tai nėra tik „metalo aikštelė“: bazėje dirbama su inventorizacija, mazgų patikra, apsauga nuo korozijos, išrinkimu detalėms ir, prireikus, dalies technikos sugrąžinimu į naudojimą.

    Arizonos klimatas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl orlaiviai laikomi būtent čia. Sausas oras ir nedidelė drėgmė lėtina koroziją, o kietas dykumos gruntas palengvina didelių stovėjimo aikštelių eksploatavimą ir mažina ilgalaikės infrastruktūros poreikį.

    Sandėliuojami lėktuvai paprastai „užkonservuojami“: užsandarinami jautrūs mazgai, apsaugomos angos, o korpusai dengiami apsauginėmis medžiagomis. Tai leidžia techniką laikyti metų metus taip, kad ji išliktų tinkama dalims arba potencialiam atnaujinimui.

    Šio komplekso veikla glaudžiai susijusi su JAV gynybos logistika. Dalis nurašytų orlaivių išardomi, o tinkamos dalys panaudojamos veikiančiam parkui prižiūrėti, kai naujų komponentų gamyba yra brangi, užtrunka arba tiekimo grandinėse trūksta pajėgumų.

    JAV oro pajėgos viešai nurodo, kad „kapinių“ principu veikiančios regeneracijos ir atsarginių dalių programos leidžia sutaupyti reikšmingas sumas kasmet, nes mažėja poreikis užsakinėti naujus mazgus. Kartu tai padeda prailginti senesnių, bet vis dar naudojamų platformų eksploatacijos laiką.

    Didelė dalis lėktuvų galiausiai tampa atsarginių dalių šaltiniu arba yra utilizuojami, laikantis gynybos sektoriui taikomų saugumo ir kontrolės reikalavimų. Kita dalis perduodama muziejams ar edukacinėms ekspozicijoms, ypač jei tai istoriškai reikšmingi modeliai.

    Tačiau ne visi bazėje stovintys orlaiviai yra „galutinėje stotelėje“. Dalis laikomi taip, kad prireikus galėtų būti atnaujinti, modernizuoti ar pritaikyti specifinėms užduotims, pavyzdžiui, bandymams, mokymams ar specializuotoms programoms.

    Pastaraisiais metais gynybos planuotojai daug kalba apie atsargų tvarumą, remonto pajėgumus ir tiekimo grandinių atsparumą. Dideli sandėliavimo ir regeneracijos centrai, tokie kaip AMARG, tampa svarbūs ne tik kaip istorijos archyvas, bet ir kaip praktinis rezervas, leidžiantis greičiau reaguoti į poreikius.

    Be to, spartėjant aviacijos modernizacijai, auga ir nurašomos technikos srautai: nauji modeliai keičia senus, o senieji dar kurį laiką gali „dirbti“ detalėmis, mokymams ar kaip išsaugota techninė bazė ateities sprendimams.

  • Lenkija artėja prie F-35 „Husarz“: 12-asis naikintuvas baigė bandymus, prasideda pristatymai

    Lenkija praneša žengusi dar vieną žingsnį link penktosios kartos naikintuvų F-35 įvedimo į rikiuotę. Šalies vicepremjeras ir gynybos ministras Władysławas Kosiniakas-Kamyszas informavo, kad 12-asis Lenkijai skirtas F-35 jau baigė bandymus ant žemės ir ore.

    Pasak ministro, dar keturi orlaiviai yra baigiamojoje gamybos stadijoje, o vėliau jų lauks testų procedūros. Po jų naikintuvai turėtų būti parengti atskristi į Lenkiją ir papildyti 32-ąją taktinės aviacijos bazę Łaske.

    Kas žinoma apie pristatymų grafiką?

    Lenkija yra užsakiusi 32 naikintuvus F-35A, kurie šalies kariuomenėje turi pavadinimą „Husarz“. Pirmoji eskadrilė, sudaryta iš 16 orlaivių, planuojama dislokuoti Łaske, kur aerodromas jau atliko sertifikavimo procedūras, reikalingas F-35 eksploatavimui.

    Kita 16 naikintuvų dalis numatyta 21-ajai taktinės aviacijos bazei Świdwine. Ši bazė siejama su anksčiau naudotais sovietinės kilmės Su-22, kurie pastaraisiais metais buvo nuosekliai išimami iš tarnybos.

    Mokymai JAV ir pasirengimas eksploatacijai

    Dar iki pirmųjų pristatymų Lenkijos pilotai ir technikai JAV dalyvauja F-35 mokymų programose. Skelbiama, kad dalis pilotų jau pasiekė instruktorių kvalifikacijos etapą, o mokymai apima ne tik skrydžius, bet ir modernių eksploatacijos bei logistinės paramos sistemų valdymą.

    Kartu rengiami ir techniniai specialistai bei inžinieriai, atsakingi už skirtingas orlaivio priežiūros sritis. Tai laikoma kritiniu elementu, nes F-35 eksploatacija remiasi griežtais aptarnavimo standartais, programinės įrangos atnaujinimais ir duomenų sauga.

    Vienas didžiausių Lenkijos gynybos sandorių

    Sutartis dėl F-35 įsigijimo buvo pasirašyta 2020 metais. Skelbiama, kad sandorio vertė siekė 4,6 mlrd. JAV dolerių, tai yra apie 4,2 mlrd. eurų pagal apytikrį to laikotarpio valiutų kursą.

    Lenkijos kariuomenės institucijos šį pirkimą yra įvardijusios kaip antrą didžiausią ginkluotės sandorį šalies istorijoje. Pirmojo orlaivio gamyba buvo užbaigta 2024 metų rugpjūtį, o visų 32 naikintuvų pristatymus numatyta užbaigti iki 2029 metų.

    Kuo F-35 keičia oro pajėgumus?

    F-35 laikomi vienu svarbiausių NATO standartų naikintuvų Europoje, nes juos renkasi vis daugiau Aljanso šalių. Penktosios kartos platforma išsiskiria mažesniu pastebimumu radarams ir plačiu jutiklių rinkiniu, kuris apjungia informaciją iš skirtingų šaltinių į vieną situacijos vaizdą.

    Tokio tipo orlaiviai skirti ne vien oro kovai, bet ir žvalgybai, taikinių nustatymui bei smūgiams, kai svarbi greita duomenų sklaida tarp pajėgų ore, jūroje ir sausumoje. Lenkijos atveju tai reikšminga ir dėl integracijos su turimomis priešlėktuvinės gynybos sistemomis bei jau eksploatuojamais F-16.

    32-oji bazė Łaske yra viena moderniausių Lenkijos oro pajėgų infrastruktūros vietų ir nuo 2008 metų naudoja F-16. F-35 atėjimas į šią bazę reiškia ne tik naujus orlaivius, bet ir papildomus infrastruktūros, ryšių bei saugumo reikalavimus, kurie tampa vis svarbesni šiuolaikinėje karo aviacijoje.

  • Indija svarsto nutraukti 114 „Rafale“ naikintuvų sutartį: ginčas dėl programinės įrangos kontrolės

    Indijoje bręsta rimtas posūkis viename didžiausių pastarųjų metų karinės aviacijos planų: svarstoma atsitraukti nuo numatyto 114 prancūziškų „Rafale“ naikintuvų įsigijimo. Apie tai skelbia regiono gynybos tematikos leidiniai, remdamiesi aukšto rango gynybos ministerijos pareigūnais.

    Esminė konflikto priežastis nėra gamybos apimtys ar kaina, o prieiga prie kritinių skaitmeninių sistemų. New Delhi siekia didesnės kontrolės, kad naikintuvai nebūtų priklausomi nuo tiekėjo sprendimų atnaujinimų, integracijos ar krizės atveju.

    Kas kelia didžiausią įtampą?

    Indijos pusė akcentuoja vadinamąją skaitmeninę suverenitetą, kai valstybė pati gali valdyti platformos programinę įrangą, jos sąsajas ir integraciją su vietiniais ginklais bei ryšių sistemomis. Derybose minimi reikalavimai gauti daugiau techninės dokumentacijos ir prieigos prie borto programinės įrangos.

    „Jei negausime reikiamos dokumentacijos ir prieigos, susitarimo nebus“, – sakė gynybos ministerijos pareigūnas, kurio poziciją cituoja gynybos tematikos žiniasklaida.

    Prancūzijos pusė tradiciškai tokiose sutartyse itin saugo intelektinę nuosavybę ir jautrius sprendimus, susijusius su elektronine kova, misijų planavimu bei sistemos architektūra. Būtent čia dažniausiai kertasi pirkėjų noras turėti maksimalų savarankiškumą ir gamintojo siekis riboti prieigą prie kritinių technologijų.

    Kiek tai galėtų kainuoti ir ką reikštų rinkai?

    Programo vertė įvairiuose vertinimuose svyruoja plačiai, tačiau kalbama apie dešimtis milijardų eurų. Tokia sutartis reikšminga ne tik Indijos oro pajėgų modernizacijai, bet ir Prancūzijos gynybos pramonei, kuri „Rafale“ eksporto užsakymus laiko vienu svarbiausių portfelio ramsčių.

    Jei susitarimas žlugtų, Indijai atsivertų keli alternatyvūs scenarijai. Vienas jų būtų spartinti vietinius projektus ir didinti investicijas į nacionalinę naikintuvų programą, kad būtų mažinama priklausomybė nuo importo ne tik gamybos, bet ir programinės įrangos lygmenyje.

    Kokios galimos alternatyvos Indijai?

    Be nacionalinių projektų, New Delhi galėtų grįžti prie derybų su kitais tiekėjais. Pastaraisiais metais JAV aktyviai siūlo savo platformas įvairioms rinkoms, o Rusija taip pat tradiciškai bando išlaikyti pozicijas Indijoje, neretai žadėdama platesnį technologijų perdavimą.

    Ši istorija išryškina platesnę tendenciją: šiuolaikiniai naikintuvai vis labiau tampa programinės įrangos valdoma sistema, todėl pirkėjams vien „geležies“ nepakanka. Valstybės nori užtikrinti, kad modernizacijos, ginkluotės integravimas ir duomenų ryšiai būtų įmanomi be nuolatinio tiekėjo pritarimo, ypač esant įtampai su kaimyninėmis branduolinėmis valstybėmis.

    Kol kas sprendimas dėl 114 „Rafale“ nėra galutinis, tačiau derybų kryptis rodo, kad Indija vis griežčiau sieja pirkimus su realia skaitmenine kontrole. Artimiausi mėnesiai parodys, ar abi pusės ras kompromisą, ar rinkoje prasidės naujas konkurencinis etapas dėl vieno svarbiausių gynybos užsakymų pasaulyje.