CP v2

Tag: Karo istorija

  • Britai žada atgaivinti „Spitfire“: naujas korpusas gali kainą nurėžti iki maždaug 900 000 eurų

    Britai žada atgaivinti „Spitfire“: naujas korpusas gali kainą nurėžti iki maždaug 900 000 eurų

    Legendinis britų naikintuvas Supermarine Spitfire gali sulaukti netikėto sugrįžimo į gamybą, nors nuo jo aukso amžiaus praėjo beveik devyni dešimtmečiai. Inžinierių komanda pristatė koncepciją, kuri remiasi šiuolaikinėmis kompozitinėmis medžiagomis ir žada gerokai mažesnę vieneto kainą.

    Supermarine Spitfire yra vienvietis, stūmoklinį variklį turėjęs naikintuvas, tapęs vienu ryškiausių Antrojo pasaulinio karo aviacijos simbolių. Jis buvo naudojamas įvairiuose frontuose, o Spitfire vardas iki šiol siejamas su manevringumu, lengva konstrukcija ir pilotų vertintu valdymo pojūčiu.

    Iš maždaug 20 000 pagamintų Spitfire, kaip skelbiama aviacijos paveldo organizacijų apžvalgose, iki šių dienų išliko tik keli šimtai, o skraidyti tinkamų yra kelios dešimtys. Dėl to rinkoje egzistuojančios modernios replikos ar rekonstrukcijos paprastai kainuoja ypač brangiai ir yra skirtos kolekcininkams ar komerciniams skrydžiams su keleiviu.

    Projektą vystanti bendrovė „Great British Supermarine Ltd“ teigia kurianti Aerolite Spitfire Type 433 koncepciją, kurios esmė yra kompozitinis fiuzeliažas. Sprendimas siejamas su istorine idėja karo metais dalį aliuminio konstrukcijų keisti medžiaga, vadinta Gordon Aerolite, tačiau dabar ji perkeliama į šiuolaikinės inžinerijos kontekstą.

    Komandos vertinimu, tokia konstrukcija galėtų sumažinti rekonstrukcijos kainą iki mažiau nei 1 mln. JAV dolerių, tai yra maždaug iki 900 000 eurų. Palyginimui, kai kurie šiuo metu siūlomi projektai, paremti originaliais brėžiniais ir istorinėmis technologijomis, gali kainuoti daugiau nei 4 mln. JAV dolerių, arba apie 3 700 000 eurų, priklausomai nuo komplektacijos ir sertifikavimo.

    „Atėjo tinkamas metas iš naujo įsivaizduoti Supermarine Spitfire, nes šiandienos medžiagos, varikliai ir skaitmeninė inžinerija leidžia patobulinti ikoną neprarandant to, kas ją darė išskirtinę“, – sakė „Great British Supermarine Ltd“ vadovas Jeremy Meeson.

    Įdomu ir tai, kad koncepcijoje numatoma dvivietė versija, kurios istorinių analogų buvo nedaug, dažniausiai tai būdavo perdirbti vienviečiai lėktuvai arba vėlesnės konstrukcijos komerciniams skrydžiams. Tokia modifikacija galėtų išplėsti projekto pritaikymą aviacijos renginiams ir edukacinėms programoms.

    Kol kas tikslas yra sukurti skraidyti galintį prototipą ir įvertinti rinkos susidomėjimą. Projekto autoriai teigia, kad sėkmė priklausys nuo finansavimo, užsakymų ir sertifikavimo procesų, o mažos apimties serijinė gamyba teoriškai dar labiau sumažintų vieneto kainą.

    „Šiemet planuojame dalyvauti keliuose aviacijos šou, kad įvertintume susidomėjimą ir pakviestume investuotojus, nes skraidančio prototipo parengimas bus brangus“, – sakė su projektu dirbantis David Spencer Evans, anksčiau vadovavęs Spitfire entuziastų organizacijoms.

    Pasak projekto komandos, realistiškas terminas iki prototipo, galinčio pakilti į orą, yra apie dveji su puse metų nuo aktyvių darbų pradžios. Jei planai pasiteisins, Spitfire vardas galėtų sugrįžti ne vien į muziejus ar pavienių kolekcininkų angarus, bet ir į šiuolaikinių aviacijos renginių programą.

  • Kapustinis pudingas ir pupelių tortas: taip okupacijos metais žmonės „apgaudavo“ badą

    Okupacijos metais kasdienybę Lenkijoje formavo ne tik baimė ir prievarta, bet ir nuolatinis maisto stygius. Vokietijos valdžia įvedė kortelių sistemą, tačiau skiriamos normos buvo tokios mažos, kad daugeliui žmonių neužtikrino net bazinių kalorijų poreikio.

    Istorikai pabrėžia, kad maisto ribojimas buvo sąmoninga politika, skirta silpninti visuomenę ir jos galimybes priešintis. Dėl to šeimos buvo priverstos kurti alternatyvius mitybos būdus, o virtuvė tapo išradingumo ir išgyvenimo vieta.

    Didžiulę reikšmę turėjo daržovių auginimas ten, kur tik įmanoma: kiemuose, balkonuose, net miesto želdynuose. Mitybos pagrindą dažniausiai sudarė daržovės, ypač kopūstai ir griežčiai, kurie buvo palyginti atsparūs ir lengviau prieinami.

    Prie deficito prisidėjo ir tai, kad kvietiniai miltai tapo sunkiai gaunama preke. Dėl šios priežasties duona ir kepiniai dažnai buvo „pratęsiami“ bulvėmis ar kitais priedais, o kai kuriais atvejais naudotos net netradicinės žaliavos, kurios įprastais laikais virtuvėje nebūtų atsiradusios.

    Greta oficialių normų veikė juodoji rinka ir mainai su kaimu, nors už tai grėsė griežtos bausmės. Vis dėlto tai dažnai tapdavo vieninteliu būdu gauti kiaušinių, riebalų ar kruopų, kurios padėdavo padidinti patiekalų kaloringumą.

    Mėsa daugumai buvo retenybė, todėl įprasta tapo liesa, vegetariška mityba. Miestuose kai kurie žmonės bandė auginti triušius ar balandžius, nes tokie gyvūnai nereikalavo daug vietos ir galėjo suteikti papildomą baltymų šaltinį.

    Kasdienėje virtuvėje dažnai dominavo skystos, iš to, kas buvo po ranka, verdamos sriubos. Į populiarumą sugrįžo senesni, su kuklia kaimo virtuve siejami patiekalai, nes jie leido išnaudoti raugą, bulves, kruopas ir minimalius priedus.

    Cukrų neretai keitė melasa ar sacharinas, o vaisių džemus – iš burokėlių ar morkų verdamos užtepėlės. Kava ir arbata tapo prabangos prekėmis, todėl žmonės rinkosi pakaitalus, pavyzdžiui, gėrimus iš grūdų ar gilių bei įvairių džiovintų augalų užpilus.

    Šio laikotarpio kulinarinę kasdienybę gerai atspindi ir tuomet leisti patarimų leidiniai, mokę, kaip gaminti taupant kurą, laiką ir produktus. Tokia literatūra tapo praktiniu vadovu, kaip iš minimalių atsargų pagaminti šiltą maistą visai šeimai.

    Muziejai šiandien vis dažniau siekia apie karo patirtis kalbėti per kasdienybės istorijas, tarp jų ir maistą. Gdansko Muzeum II Wojny Światowej surengė praktinius užsiėmimus, kuriuose lankytojai galėjo išbandyti okupacijos laikų receptus ir suprasti, kuo buvo grindžiamas tuometinis taupymas.

    Per užsiėmimus gaminti patiekalai parodė, kokią vietą mityboje užėmė griežčiai, kruopos ir svogūnai. Nors griežčiai yra maistingi, II pasaulinio karo metais daugeliui jie tapo nepritekliaus simboliu, todėl vėliau šios daržovės reputacija ilgai išliko prasta.

    Didžiausio dėmesio sulaukė patiekalai iš kopūstų, nes jie buvo vienas universaliausių produktų. Greta paprastesnių variantų, pavyzdžiui, kopūstų su žirniais, buvo ieškoma būdų patiekalus paversti sotesniais, naudojant riebalus ar tirštinimą.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių – kopūstų pudingas, rodantis, kaip buvo bandoma sukurti sotumo ir įvairovės įspūdį. Smulkinti kopūstai būdavo maišomi su išplaktais baltymais, apkepami ir patiekiami su paprastu padažu, o skonis, pasak edukatorių, galėdavo priminti liesą balandėlio versiją.

    Kitas netikėtas sprendimas – pupelėmis paremtas torto kremas, prieskoniais ir aromatais bandant atkartoti prabangesnių desertų įspūdį. Tokie receptai atsirado ne dėl mados, o iš būtinybės, kai ankštiniai tapdavo vienu prieinamiausių kaloringų produktų.

    Užsiėmimai buvo susieti su laikinąja paroda apie gyvūnus kare ir žmonių santykį su jais, kuri vyko 2025 metais nuo gegužės 7 dienos iki gruodžio 28 dienos. Edukacijų ciklai apėmė daržovių virtuvę, kopūstų patiekalus ir šventinių valgių improvizacijas, būdingas okupacijos laikotarpiui.

    Tokios iniciatyvos šiandien padeda iš naujo pažvelgti į karo istoriją per paprastą, bet ypač jautrią prizmę: ką žmonės valgė, kad išliktų. Okupacijos virtuvė primena ne egzotiką, o kasdienį išradingumą, kai net paprasčiausi produktai tapdavo gyvybiškai svarbūs.