CP v2

Tag: Karo medicina

  • „Epiцентras“ darbuotojai paaukojo 500 litrų kraujo: ekspertai paaiškino, kodėl tai tapo gyvybiškai svarbu

    Karo metu donorinis kraujas tampa kritiniu ištekliumi, kurio prireikia kasdien tiek kariškiams, tiek civiliams. Prekybos tinklo „Epiцентras“ darbuotojai per pastaruosius dvejus metus paaukojo beveik 500 litrų kraujo, o iniciatyva iš pavienės akcijos išaugo į nuolatinę programą.

    Įmonė nurodo, kad tai buvo jau ne viena, o kelinta organizuota donorystės diena, rengiama kartu su Ukrainos kariuomenės kraujo centru ir paramos organizacijomis. Tokie išvažiuojamieji kraujo paėmimai, kai medikų komandos atvyksta į darbo vietą, leidžia vienu metu priimti daugiau donorų ir sumažina logistikos kliūtis.

    Kodėl kraujo poreikis karo metu auga

    Medikai pabrėžia, kad masinių sužeidimų atveju kraujo komponentai yra būtini skubiai chirurgijai, traumų gydymui ir intensyviai terapijai. Didžiausias iššūkis yra ne tik surinkti kraują, bet ir užtikrinti, kad reikiamos grupės būtų prieinamos tada, kai jų prireikia, nes dalies komponentų galiojimo laikas yra ribotas.

    Ypatingą vertę turi retos kraujo grupės, ypač neigiamo rezuso, kurių atsargos įprastai būna mažesnės. Praktikoje tai reiškia, kad net ir dideliuose miestuose ligoninės gali susidurti su situacijomis, kai būtina skubiai ieškoti donorų ar organizuoti keitimą per kraujo centrus.

    Kaip veikia organizuota donorystė darbovietėse

    Pasak iniciatyvos koordinatorių, didžiausias proveržis įvyksta tuomet, kai donorystė tampa patogi ir aiškiai suplanuota. Išvažiuojamosios komandos dirba mobiliuose punktuose, o darbuotojai prieš procedūrą įvertinami pagal sveikatos būklę, kad būtų laikomasi saugumo reikalavimų tiek donorui, tiek recipientui.

    Tokiose akcijose įprastai susiduriama ir su realybe, kad dalis žmonių laikinai negali aukoti dėl peršalimo, vartotų vaistų, nesenų medicininių procedūrų ar kitų priežasčių. Organizatoriai akcentuoja, kad donorystė yra tik savanoriška, todėl pagrindinis darbas yra informuoti ir paneigti baimes, o ne spausti.

    Ką svarbu žinoti norintiems tapti donorais

    Dažniausiai donoru gali tapti pilnametis, pakankamo kūno svorio ir geros savijautos žmogus, o kiekvieną kartą sprendimą priima medicinos personalas, įvertinęs individualią situaciją. Kraujas imamas naudojant tik vienkartines sterilias priemones, todėl rizikos dėl infekcijų kontrolės yra griežtai valdomos.

    Medikai primena, kad kraujo aukojimas yra vienas greičiausių būdų prisidėti prie gyvybių gelbėjimo, ypač kai ligoninėms reikia nuolat pildyti atsargas. Didelių kolektyvų įsitraukimas, kaip rodo „Epiцентras“ pavyzdys, gali reikšmingai stabilizuoti kraujo bankų pajėgumą regionuose ir sumažinti kritinių trūkumų riziką.

  • Pokrovske sužeistasis gali laukti evakuacijos iki 50 dienų: karo medikas apie dūmų, dronų ir klaidų kainą

    Pokrovskas: evakuacija, kuri gali neįvykti

    Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karo medikas Viktoras, šaukinys Vicyk, pasakoja, kad Pokrovsko kryptyje sužeistųjų evakuacija dažnai stringa ilgam. Pasak jo, realybėje tai reiškia ne tik sunkiai įveikiamus kilometrus, bet ir situacijas, kai sužeistas karys pagalbos laukia savaites.

    Medikas pabrėžia, kad įvažiavimas į miestą ir išvažiavimas iš jo tapo itin pavojingi, nes teritoriją nuolat stebi ir atakuoja Rusijos dronai bei artilerija. Dėl to net ir trumpa kelionė technika priartėjus prie fronto linijos gali baigtis smūgiu, o dalį maršruto tenka įveikti pėsčiomis.

    Viktoras teigia, kad medevako transportas dažnai laikosi maždaug 30 kilometrų atstumu nuo miesto, o arčiau judėti neleidžia rizika prarasti ir automobilį, ir komandą. Pasak jo, praktiškai tai virsta pėsčiomis atliekamomis paieškomis, kai į sužeistojo vietą einama su neštuvais, karučiu ar kitomis improvizuotomis priemonėmis.

    Kai kuriais atvejais kelias iki sužeistojo gali siekti apie 13 kilometrų, o grįžimas su žmogumi ant neštuvų ar tempiant jį per atviras vietas užtrunka dar ilgiau. Medikas aiškina, kad atviros atkarpos yra ypač pavojingos, nes jose judėjimą lengva pastebėti iš oro.

    „Pokrovske pasitaiko, kad sužeistieji evakuacijos laukia iki 50 dienų“, – sakė Viktoras, šaukinys Vicyk.

    Jis pasakoja apie atvejus, kai kariai, net ir sunkiai sužeisti, mėgina trauktis patys, nes nėra tikrumo, kad evakuacijos grupė pasieks laiku. Kartais jiems padeda bendražygiai, tačiau kelias iki saugesnės zonos gali būti dešimtys kilometrų.

    Viktoro teigimu, yra buvę situacijų, kai sužeistieji kelias dienas praleidžia slėptuvėse ar improvizuotose žeminėse, laukdami galimybės būti išgabenti. Tokiais atvejais kritinė tampa ne tik kraujavimo kontrolė, bet ir infekcijų, hipotermijos, šoko bei skysčių trūkumo rizika.

    Kaip dronai pakeitė kovos mediciną

    Medikas sako, kad šiame ruože evakuacija dažniausiai vykdoma nuo aušros iki prieblandos, nes tamsiu paros metu judėjimas be specialios įrangos tampa beveik neįmanomas. Naktį pozicijas išduoda šiluminiai pėdsakai, todėl net trumpas perėjimas gali būti lemtingas.

    Jis aiškina, kad moderniame kare dominuoja sprogstamieji sužalojimai, o didelę jų dalį lemia FPV dronai, artilerija, minosvaidžiai ir aviaciniai smūgiai. Šautinių sužeidimų pasitaiko, tačiau dažniausiai jie susiję su artimais susidūrimais arba diversinėmis grupėmis.

    Viktoras pabrėžia, kad neretai sužeistųjų išgabenimas tampa kelių etapų procesu. Pirmiausia reikia pasiekti žmogų, tada perkelti į vietą, kur įmanoma suteikti bent minimalią pagalbą, ir tik tuomet bandyti gabenti iki transporto, stabilizacijos punkto bei aukštesnio lygio gydymo grandies.

    Anot jo, dažnas scenarijus toks, kad evakuacijos grupė fiziškai nepasiekia sužeistojo, todėl gelbėti tenka ir kitiems kariams: vairuotojams, šauliams ar robotizuotų priemonių operatoriams. Tokiose situacijose, pasak mediko, kiekviena minutė gali lemti, ar žmogus išgyvens.

    Turniketai, mokymai ir klaidos, kurios kainuoja gyvybes

    Viktoras atkreipia dėmesį, kad dalis mirčių susijusios ne vien su vėluojančia evakuacija, bet ir su netinkamai naudojamomis priemonėmis. Ilgai užveržtas turniketas, ypač jei jis uždėtas be realaus poreikio, gali sukelti sunkias komplikacijas, tarp jų ir vadinamąjį turniketo sindromą.

    Jis pateikia pavyzdį, kai karys, sužeistas skeveldra į pėdą, dėl baimės ir žinių stokos užsidėjo turniketą ir taip išbuvo kelias dienas. Pasak mediko, tokios klaidos gali baigtis galūnės netekimu, nors pati žaizda ne visada reikalauja tokios priemonės.

    Medikas taip pat kritikuoja prastos kokybės turniketų naudojimą, teigdamas, kad kai kurie pigūs analogai mūšio sąlygomis nesuveikia. Jo vertinimu, tai kelia tiesioginę grėsmę gyvybei, todėl būtina griežčiau vertinti tiekimo grandinę, sertifikavimą ir realius bandymus, o kariams nuolat kartoti pirmosios pagalbos algoritmus.

    Pasak Viktoro, taktinės medicinos įgūdžiai fronte yra ne mažiau svarbūs nei ginklai, nes dažnai pirmąją pagalbą suteikia ne profesionalus medikas, o šalia esantis bendražygis. Jis ragina mokytis praktinių veiksmų: kaip įvertinti kraujavimą, kada reikia turniketo, kaip naudoti spaudžiamąjį tvarstį ir kaip saugiai perkelti sužeistąjį.

    Medikas teigia, kad kai sužeistojo neįmanoma pasiekti, vis dažniau bandoma padėti nuotoliniu būdu, pasitelkiant dronus ir trumpus ryšio seansus. Tokia pagalba, anot jo, nėra pilnavertė evakuacija, bet kartais leidžia laimėti laiko ir sumažinti lemtingų klaidų tikimybę.