CP v2

Tag: Karo poveikis aplinkai

  • Juodoji jūra po karo smūgių: mokslininkas aiškina, kodėl masiškai žūsta delfinai ir kada atsikurs ekosistema

    Ukrainos Nacionalinio gamtos parko Tuzlovskio limanai vyriausiasis mokslinis darbuotojas Ivanas Rusevas teigia, kad po 2022 metų delfinų mirtingumas regione šoktelėjo kelis kartus. Jo vertinimu, vien 2022 metais galėjo žūti apie 50 000 delfinų, o iki 2026 metų bendras skaičius perkopė 120 000.

    Specialistas pabrėžia, kad dalis nugaišusių gyvūnų neturi akivaizdžių išorinių sužalojimų, pavyzdžiui, tinklų paliktų žymių. Vis dėlto pakrantėse randami gyvūnai dažnai būna išsekę, o tai, pasak jo, leidžia įtarti netiesioginį, bet sisteminį poveikį.

    Kodėl delfinai žūsta be žaizdų?

    Mokslininko aiškinimu, vienas svarbiausių veiksnių yra sprogimai, raketų paleidimai iš laivų ir intensyvus karinės įrangos naudojimas jūroje. Didelį dėmesį jis skiria sonarams, kurie gali trikdyti delfinų echolokaciją, padedančią orientuotis, bendrauti ir medžioti.

    „Jei delfinas nebegali sugauti žuvies, jis greitai netenka svorio“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Anot jo, prasidėjus badui suveikia grandininė reakcija: organizmas ima naudoti riebalų atsargas, kuriose per ilgą laiką gali būti susikaupę teršalai. Tokiu atveju gyvūno būklė blogėja dar sparčiau, silpnėja imunitetas, o riziką didina ir infekciniai susirgimai, įskaitant morbiliviruso sukeltas kvėpavimo takų komplikacijas.

    Nafta, nuolaužos ir užterštas vanduo

    Ekologai taip pat atkreipia dėmesį į nuskendusius laivus ir kitą karinę techniką, galinčią tapti ilgalaikiu taršos šaltiniu. Kuras ir kitos nuodingos medžiagos, patekusios į vandenį, sudaro plėvelę, kuri apsunkina dumblių fotosintezę ir veikia visą mitybos grandinę.

    Papildomą smūgį Juodajai jūrai sudavė Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimas 2023 metais. Po šio įvykio į žemupį patekę dideli vandens kiekiai galėjo atnešti trąšų, sunkiųjų metalų ir naftos produktų likučių, o tai keičia pakrančių ekosistemas ir didina stresą jūrų gyvūnams.

    Panašios tendencijos, pasak gamtosaugininkų, fiksuojamos ir kitose Juodosios jūros valstybėse, įskaitant Bulgariją, Rumuniją ir Turkiją. Vis dėlto priežastis nustatyti ne visada pavyksta, nes gyvūnai neretai randami jau stipriai suirę.

    „Karo laivų ir povandeninių laivų sonarai neabejotinai veikia banginių echolokaciją ir klausą“, – sakė gamtosaugininkas Dimitaras Popovas.

    Kiek laiko gali trukti atsigavimas?

    Ivanas Rusevas vertina, kad kai kurios sausumos ekosistemos, sumažėjus medžioklei ir žmonių aktyvumui, gali atsitiesti greičiau. Tačiau jūrų žinduolių populiacijų atsigavimas yra lėtesnis procesas, nes delfinai dauginasi palyginti retai, o jauniklių išgyvenamumas priklauso nuo stabilios maisto bazės ir mažesnio triukšmo.

    Jo skaičiavimu, norint, kad banginių ir delfinų populiacijos Juodojoje jūroje grįžtų į tvaresnę būklę, gali prireikti 30–50 metų. Tai reikštų, kad dabartinės taršos, triukšmo ir karo palikimo pasekmės bus juntamos dar ne vieną dešimtmetį.

    Ekspertai pabrėžia, kad situaciją gali pagerinti nuoseklus teršalų monitoringas, žuvų išteklių apsauga, tarptautinis duomenų apsikeitimas ir aiškios taisyklės dėl pavojingų nuolaužų bei galimų kuro nutekėjimų. Tačiau esminė sąlyga, jų teigimu, yra karinių veiksmų intensyvumo mažėjimas jūroje.

  • Odesos srities pakrantėje masiškai žūsta medūzos: biologas įvardijo taršą, karą ir karščius

    Odesos srities Juodosios jūros pakrantėje, ypač Nacionalinio gamtos parko Tuzlo limanai teritorijoje, fiksuojamas masinis smulkių medūzų kornetų žuvimas. Parko mokslininkai pastebi, kad į krantą išmeta daugiausia jaunus individus, o didesnės medūzos dažniau išlieka gyvos, pasitraukdamos į gilesnius vandenis.

    Pasak parko mokslinių tyrimų padalinio vadovo, biologijos mokslų daktaro Ivano Rusevo, situaciją lemia kelių veiksnių sankirta: natūralūs sezoniniai procesai, žmogaus veiklos daroma tarša ir karo poveikis jūrinei aplinkai. Jo teigimu, jaunos medūzos yra gerokai jautresnės staigiems aplinkos pokyčiams nei suaugę organizmai.

    Vienas svarbiausių veiksnių įvardijamas vandens užterštumas naftos produktais ir įvairiomis alyvomis. Tokie teršalai gali sudaryti ploną plėvelę seklumose, kuri uždengia medūzų kūno paviršių ir čiuptuvus, apsunkina kvėpavimui svarbius procesus ir gali sukelti toksinį pažeidimą, ypač mažiems, plonos struktūros organizmams.

    Ne mažiau reikšmingas ir karo sukeltas hidrodinaminis bei akustinis poveikis. Detonuojant minoms, vykstant raketų smūgiams ar kitiems sprogimams jūroje ir pakrantėje, vandenyje sklinda smūginės bangos bei galingi hidroakustiniai impulsai, galintys sutrikdyti medūzų orientaciją ir pažeisti jų pusiausvyros bei jautrumo šviesai organus.

    Prie pakrantės medūzoms kenkia ir cheminė tarša, kai į jūrą patenka degimo produktai, sunkieji metalai bei kitos toksiškos medžiagos. Tokių priemaišų poveikis dažniausiai stiprėja seklumose, kur vanduo lėčiau atsinaujina, o teršalai ilgiau išlieka paviršiniuose sluoksniuose.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dalis priežasčių yra ir natūralios, susijusios su vasaros sezonu. Jaunos medūzos neturi pakankamos masės ir tvirto kūno, kad atlaikytų bangavimą, todėl net ir vidutinė audra ar vėjo sukelta srovė gali nunešti jas į seklumas, kur jos mechaniškai pažeidžiamos į smėlį ir akmenis.

    Vasarą seklumose greitai kylanti vandens temperatūra taip pat gali tapti kritiniu faktoriumi, nes šiltesniame vandenyje paprastai ištirpsta mažiau deguonies. Deguonies stoka, ypač kartu su tarša, jaunoms medūzoms gali būti pražūtinga dėl intensyvesnės medžiagų apykaitos ir mažesnio atsparumo stresui.

    Dar vienas rizikos šaltinis yra staigūs druskingumo svyravimai, kuriuos gali sukelti smarkios liūtys ar intensyvesnis upių nuotėkis. Kornetai yra jautrūs druskingumo pokyčiams, todėl staigus vandens gėlinimas pakrantės zonoje gali sukelti osmosinį šoką ir padidinti jauniklių mirtingumą.

    Specialistų vertinimu, ši situacija rodo, kaip greitai pakrantės ekosistemoms gali smogti keli vienu metu veikiantys stresoriai. Jei suaugusios medūzos dar gali pasitraukti į gilesnius, vėsesnius ir stabilesnius vandens sluoksnius, jauni individai dažniau lieka pažeidžiamiausi, todėl pakrantėje jų žuvimas matomas pirmiausia.