Lenkijos prezidentas Karolis Navrockis pareiškė ketinantis kreiptis į Baltosios Erelio ordino kapitulą su siūlymu atimti šį aukščiausią Lenkijos valstybinį apdovanojimą iš Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio. Sprendimą jis aiškina Kijevo žingsniu pervadinti elitinį Specialiųjų operacijų pajėgų dalinį, siejant jį su Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) tradicija.
Volodymyras Zelenskis gegužės 27 dieną pasirašė dekretą, kuriuo naujasis dalinio pavadinimas pristatytas kaip bandymas atkurti istorines nacionalinės kariuomenės tradicijas ir įvertinti karių indėlį ginant Ukrainos teritorinį vientisumą bei nepriklausomybę. Lenkijoje toks sprendimas sutiktas kaip jautrus ir skaldantis dėl Antrojo pasaulinio karo laikotarpio istorinių interpretacijų.
„Taip nekurti santykiai tarp tautų“, – sakė Karolis Navrockis, teigdamas, kad UPA glorifikavimas suteikia papildomo pagrindo Rusijos dezinformacijai. Lenkijos vadovas pabrėžė, jog atminties politika yra valstybės kompetencija, o visuomenės ir politikų raginimus jis vertina rimtai.
Kapituloje klausimas turėtų būti svarstomas birželio 8 dieną. Baltosios Erelio ordinas Volodymyrui Zelenskiui buvo įteiktas 2023 metais balandžio 5 dieną, kai Lenkijos prezidento pareigas ėjo Andrzejus Duda, pabrėžęs Ukrainos vaidmenį stabdant Rusijos imperializmą ir ginant žmogaus teises.
Į konfliktą sureagavo ir Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, raginęs „atvėsinti emocijas“ abipus sienos. Jo teigimu, istorija išlieka skausminga tema, tačiau dabartinėje saugumo situacijoje esminis tikslas turėtų būti vienybės išsaugojimas, nes pagrindinis regiono priešininkas yra Rusija.
Lenkijos užsienio reikalų ministras Radosławas Sikorskis pareiškė nusivylimą, kad nebuvo atsižvelgta į Lenkijos istorinius jautrumus. Užsienio reikalų ministerija sprendimą įvertino vienareikšmiškai neigiamai, o diplomatiniais kanalais perdavė protestą ir išsikvietė Ukrainos atstovus aptarti situacijos.
Ukrainos pusėje viena pirmųjų viešų reakcijų pasigirdo iš Lvivo mero Andrijaus Sadovojo. Jis akcentavo, kad kiekviena valstybė turi savus herojus, o karo akivaizdoje Ukraina ir Lenkija yra toje pačioje barikadų pusėje, kovodamos prieš Rusijos agresiją, kuri, jo žodžiais, kelia grėsmę demokratijai ne tik Ukrainoje.
Istorinis ginčas sukasi apie UPA, kuri veikė 1942–1949 metais ir siejama su Ukrainos nacionalistiniu judėjimu. Lenkijoje UPA laikoma atsakinga už masines lenkų civilių žudynes Voluinėje ir Rytų Galicijoje 1943–1945 metais, o šie įvykiai Lenkijos politiniu lygmeniu yra pripažinti nusikaltimais, turinčiais genocido požymių.
Istorikų vertinimai dėl aukų skaičiaus ir įvykių kvalifikavimo skiriasi, tačiau Lenkijos atminties politikoje tai išlieka vienas skaudžiausių XX amžiaus epizodų. Ukrainos viešojoje erdvėje UPA dažnai pristatoma pirmiausia kaip pasipriešinimo jėga, kovojusi už nepriklausomybę prieš nacistinę Vokietiją ir Sovietų Sąjungą, nors dalies UPA narių dalyvavimas nusikaltimuose taip pat pripažįstamas.
Tokie istorijos klausimai ne kartą veikė Varšuvos ir Kijevo santykius net ir glaudaus bendradarbiavimo laikotarpiu. Pastaraisiais metais abi pusės ieškojo susitaikymo kelių per bendrus minėjimus ir sprendimus dėl istorinių tyrimų, tačiau simboliniai žingsniai, susiję su atmintimi ir pavadinimais, vis dar gali greitai tapti politinės įtampos katalizatoriumi.
