Tag: Karpatai

  • Karpatuose aptiktas „grybų karalius“ baravykas: kodėl po lietaus jis primena karamelinį triufelį

    Karpatuose grybautojai užfiksavo neįprastai atrodantį laimikį, kuris iš pirmo žvilgsnio priminė saldainį ar karamele blizgantį triufelį. Vis dėlto tai ne egzotinis delikatesas, o gerai pažįstamas baravykas, dar vadinamas tikruoju baravyku.

    Šis grybas dažnai vadinamas grybų karaliumi ne dėl išvaizdos, o dėl vertės virtuvėje ir grybautojų tradicijose. Karpatuose baravykas turi ypač stiprų kultūrinį „autoritetą“: vietos grybavimo pasakojimuose jis neretai įvardijamas tiesiog kaip grybas, tarsi kiti būtų tik priedas.

    Kas iš tiesų buvo rasta?

    Pagal aprašomus požymius tai baravykas (Boletus edulis) – viena labiausiai vertinamų valgomo grybų rūšių Europoje. Jo kepurėlės spalva gali svyruoti nuo šviesiai rusvos iki tamsiai kaštoninės, o paviršius kartais būna lygus, kartais vos raukšlėtas.

    Po lietaus kepurėlė dažnai ima blizgėti, nes drėgmė sudaro ploną plėvelę ant odelės. Būtent šis „lakavimo“ efektas ir sukuria įspūdį, kad grybas padengtas karamelės glazūra.

    Kaip atpažinti baravyką?

    Svarbiausia detalė – po kepurėle baravykas neturi lakštelių, kaip daugelis kitų grybų. Vietoje jų yra vamzdeliai su smulkiomis poromis: jauniems grybams jos būna šviesios, vėliau gelsta, gali įgauti alyvuogių atspalvį.

    Dar vienas atpažinimo ženklas – kotas: storas, tvirtas, dažnai šiek tiek „statinaitės“ formos. Viršutinėje koto dalyje neretai matomas švelnus tinkliškas raštas, o minkštimas paprastai išlieka šviesus.

    Ką svarbu prisiminti grybaujant?

    Nors baravykas laikomas vienu saugiausiai atpažįstamų ir vertingiausių valgomų grybų, klaidų pasitaiko ir patyrusiems grybautojams. Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl požymių, verta nerizikuoti ir neimti grybo į krepšį.

    Specialistai taip pat primena, kad peraugę, sukirmiję ar pažeisti grybai gali būti prastesnės kokybės, o kartais ir sukelti virškinimo negalavimų. Todėl net radus įspūdingai atrodantį „karamelinį“ egzempliorių, svarbiausia vertinti ne tik grožį, bet ir būklę.

    Karpatuose užfiksuotas blizgantis radinys dar kartą parodė, kaip stipriai orai keičia miško vaizdą: lietus ir vėsi naktis gali paversti įprastą baravyką nuotraukose panašų į desertą. Tačiau už išvaizdos slypi klasika – vienas labiausiai vertinamų miško grybų.

  • Karpatų miškuose plinta didelis gaisras: dega apie 75 hektarus, telkiama aviacija ir šimtai gelbėtojų

    Ukrainos Karpatuose, Zakarpatės srityje, tęsiasi didelio masto miško gaisro gesinimas Mučėvės rajone. Ugnis apėmė apie 75 hektarus miško masyvo, o situaciją iš oro padeda stebėti bepiločiai orlaiviai.

    Zakarpatės gelbėtojai pranešė, kad gaisras kilo gegužės 5 dieną netoli Volovecio gyvenvietės, Kilycios vietovėje. Ankstų gegužės 6 dienos rytą darbai dar vyko, o pagrindinis tikslas buvo sustabdyti ugnies plitimą ir apsaugoti miško kvartalus nuo naujų įsiplieskimų.

    Į gaisro židinio likvidavimą įtraukti 243 žmonės ir 46 specialiosios technikos vienetai. Pastiprinimas atvyko ir iš kitų Ukrainos regionų, tarp jų Lvivo bei Ivano Frankivsko sričių, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas darbas pamainomis.

    Pranešama, kad jau pirmąją dieną buvo panaudota aviacija, atliktas vandens numetimas į gaisro zoną. Tokia taktika dažniausiai taikoma tuomet, kai ugnis plinta sunkiai pasiekiamose vietovėse, o sausas miško paklotės sluoksnis sudaro sąlygas židiniams atsinaujinti.

    Zakarpatės prokuratūra nurodė, kad gaisro kilimo priežastys bus nustatytos ikiteisminio tyrimo metu. Pradėtas tyrimas dėl galimo augalijos pasaulio sunaikinimo ar sugadinimo, kai padariniai laikomi sunkiais.

    Šiuo metu gelbėjimo darbų vietoje veikia operacijų štabas, prie gesinimo prisideda ir miškininkai. Tokiais atvejais ypač svarbu operatyviai atriboti teritoriją, stebėti vėjo krypties pokyčius ir užkirsti kelią kibirkščių pernešimui į naujas zonas.

    Kalnuotose vietovėse gaisrus dažnai sunkina stačios šlaitų atkarpos, ribotas privažiavimas technikai ir greitai besikeičiantys oro srautai. Net lokalizavus pagrindinį frontą, miško paklotėje gali likti smilkstančių židinių, kurie vėl įsidega sustiprėjus vėjui.

    Gelbėtojai ragina gyventojus ir turistus laikytis apribojimų bei nesiartinti prie gesinimo darbų zonos, nes tai trukdo technikos judėjimui ir kelia papildomą riziką. Gesinimas tęsiamas, o situacija vertinama nuolat, atsižvelgiant į meteorologines sąlygas.