Tag: Karščio rekordai

  • Rekordinis El Ninjo įsibėgėja: meteorologai neatmeta, kad 2027 metais bus karščiausi metai

    Ramiajame vandenyne stiprėjantis El Ninjo reiškinys, pasak meteorologų, gali tapti vienu galingiausių per ilgesnį stebėjimų laikotarpį ir papildomai kilstelėti pasaulio vidutinę temperatūrą. Jungtinės Karalystės meteorologijos tarnyba Met Office prognozuoja, kad kai kuriuose vandenyno regionuose paviršiaus temperatūra gali viršyti daugiametę normą daugiau nei 3 laipsniais Celsijaus.

    Toks šuolis svarbus ne tik vandenynui, nes El Ninjo metu į atmosferą išsiskiria daugiau šilumos, o tai paprastai padidina tikimybę, kad pasaulio metinė temperatūra pasieks naujus rekordus. Dėl to 2027 metais, kai šio reiškinio įtaka dažnai būna ryškiausia po žiemos piko, gali būti perrašytos šilumos statistikos eilutės.

    El Ninjo vadinama fazė, kai centrinėje ir rytinėje ekvatorinio Ramiojo vandenyno dalyje jūros paviršius sušyla bent 0,5 laipsnio Celsijaus virš vidurkio. Paprastai tuo pat metu silpnėja pasatai, todėl šiltesnis vanduo slenka į rytus, o kartu keičiasi atmosferos cirkuliacija ir kritulių pasiskirstymas.

    Dabartiniai stebėjimai rodo, kad anomalija jau viršija 2 laipsnius Celsijaus, o metų pabaigoje ji gali dar padidėti. Met Office specialistai atkreipia dėmesį, kad šiluma kaupiama ne tik paviršiuje: kai kur maždaug 100 metrų gylyje vanduo yra apie 8 laipsniais Celsijaus šiltesnis nei norma, ir tai gali tapti papildomu energijos šaltiniu reiškiniui stiprėti.

    El Ninjo poveikis pasauliui nėra vienodas, tačiau tam tikros tendencijos kartojasi. Pietų Azijoje šis reiškinys dažnai siejamas su silpnesniu musonu, o tai gali didinti sausros ir vandens trūkumo riziką, ypač jei kritulių deficitas tęsiasi kelis mėnesius.

    Kituose regionuose gali būti priešingai: Peru, Ekvadore ar pietinėse JAV dalyse dažniau išauga liūčių ir potvynių tikimybė. Australijoje El Ninjo neretai didina sausros bei miškų gaisrų riziką, tačiau kiekvienas epizodas skiriasi, todėl tikslūs padariniai priklauso nuo reiškinio struktūros ir sezono.

    Met Office pabrėžia, kad El Ninjo ne visada yra tiesioginė konkrečios vasaros karščio bangų priežastis, tačiau rudenį ir žiemos pradžioje jo įtaka orams dažnai stiprėja. Šiaurės vakarų Europoje tai gali reikšti didesnę audrų ir lietingų periodų tikimybę, o vėlesnėje žiemos dalyje kai kuriais atvejais didėja ir šaltesnių epizodų tikimybė.

    Svarbiausias aspektas išlieka pasaulinė temperatūra: El Ninjo iš vandenyno į atmosferą išleidžiama šiluma veikia kaip papildomas postūmis žmogaus veiklos sukeltam atšilimui. Klimatologai pažymi, kad didžiausias poveikis pasaulinei metinei temperatūrai dažnai matomas kalendoriniais metais po žiemos piko, todėl 2027 metais rekordas laikomas realiu scenarijumi.

    Pastaraisiais metais fiksuojami itin šilti sezonai rodo, kad klimato sistema tapo jautresnė trumpalaikiams svyravimams, o vandenynų šilumos perteklius didina ekstremalių reiškinių tikimybę. Dėl to meteorologai ir klimato tyrėjai ragina ne tik sekti prognozes, bet ir vertinti rizikas energetikai, žemės ūkiui, sveikatai bei infrastruktūrai.

  • Mirties slėnio karščio rekordas iš 1913 metų kelia abejonių: mokslininkai aiškina, kas neatitinka

    Oficialus aukščiausios oro temperatūros Žemėje rekordas – 56,7 laipsnio Celsijaus – daugiau nei šimtmetį siejamas su JAV Mirties slėniu. Šis rodiklis esą užfiksuotas 1913 metų liepos 10 dieną, tačiau dalis klimatologų ir sinoptikų vis dažniau kelia klausimą, ar matavimas buvo patikimas.

    Mokslininkų abejonės remiasi tuo, kad tuometinis įrašas išsiskiria iš aplinkinių stebėjimų ir meteorologinio konteksto. Paprastai ekstremalios kaitros epizodai paveikia platesnį regioną, todėl panašių reikšmių tikimasi ir netoliese esančiose stotyse, o ne viename taške.

    2016 metais orų istorikas Christopheris Burtas ir klimatologas Williamas Reidas atliko istorinę analizę, kurioje teigė, jog 1913 metų matavimas prasilenkia su to laikotarpio duomenimis. Jų vertinimu, stoties rodmenys buvo neįprastai dideli lyginant su kaimyninėmis vietovėmis, o tai sunkiai paaiškinama vien natūraliais procesais.

    Naujausios išvados, paskelbtos Amerikos meteorologijos draugijos leidinyje, dar labiau sustiprino skeptikų argumentus. Autoriai nurodė, kad realus tos dienos maksimumas galėjo būti apie 49 laipsnius Celsijaus, tai yra maždaug 7–8 laipsniais mažiau nei oficialus rekordas.

    Tokie skirtumai istorinėje meteorologijoje dažniausiai aiškinami matavimo metodikomis ir įrangos ribotumais. XX amžiaus pradžios stotys ne visuomet atitiko dabartinius standartus, o net ir nedidelės detalės, kaip termometro vieta, ventiliacija ar pavėsinimas, galėjo reikšmingai paveikti rodmenis.

    Nepaisant diskusijų, Pasaulio meteorologijos organizacija 1913 metų rodiklį kol kas ir toliau pripažįsta oficialiu. Specialistai pabrėžia, kad rekordo atšaukimas ar korekcija paprastai reikalauja atskiros komisijos sprendimo ir formalios peržiūros procedūros.

    Organizacija jau turi precedentą, kai istoriniai rekordai buvo panaikinti po išsamesnio tyrimo. 2012 metais buvo anuliuotas 58 laipsnių Celsijaus matavimas, priskirtas 1922 metams Libijoje, kai paaiškėjo, kad rodmenį galėjo iškreipti netinkamas prietaisas ir nepatyręs stebėtojas.

    Įdomu tai, kad net ir be ginčijamo 1913 metų įrašo Mirties slėnis išlieka viena karščiausių vietų planetoje, o pastaraisiais dešimtmečiais ten fiksuotos ypač aukštos temperatūros. 2020 ir 2021 metais oficialiai registruota 54,4 laipsnio Celsijaus temperatūra laikoma viena patikimiausiai patvirtintų moderniųjų laikų reikšmių.

    Ši istorija išryškina platesnę problemą: klimato ir orų ekstremumų archyvuose kai kurie įrašai išlieka dėl institucinio tęstinumo, nors mokslinis vertinimas laikui bėgant kinta. Kartu tai primena, kad rekordo statusas nebūtinai reiškia absoliučią tiesą – kartais tai reiškia ir tai, kad peržiūros procesas yra lėtas ir sudėtingas.

    Ką tai reiškia šiandien?

    Mokslininkų ginčai dėl istorinių rekordų svarbūs ne tik dėl statistikos. Tikslūs ekstremumų duomenys naudojami vertinant karščio bangų riziką, kalibruojant klimato modelius ir nustatant, kiek išskirtiniai yra dabartiniai karščio epizodai.

    Pastaraisiais metais daugėja tyrimų, kurie rodo, kad šylant klimatui didėja ir ekstremalių karščių tikimybė, ypač sausose teritorijose. Todėl patikimi, tarpusavyje palyginami matavimai tampa dar svarbesni, o istoriniai įrašai – vis dažniau peržiūrimi taikant šiuolaikines metodikas.