Ukrainos Užkarpatėje fiksuojama viena didžiausių nuošliaužų ir karstinių įgriuvų koncentracijų šalyje. Vietos geologai skaičiuoja, kad regione jų gali būti daugiau nei 3 000, o kai kurios probleminės zonos plečiasi jau dešimtmečius, didindamos riziką keliams, gyvenvietėms ir turizmo infrastruktūrai.
Didžiausias nerimas siejamas su Solotvino vietove, kur po žeme susidarančios tuštumos lemia grunto sėdimą ir naujų įgriuvų atsiradimą. Uždarytų šachtų teritorijose procesai paspartėjo, o pavojingiausios įgriuvos, pasak mokslininkų, yra ten, kur kadaise vyko intensyvi druskos gavyba.
Kas vyksta Solotvine?
Užhorodo universiteto geografijos fakulteto atstovai pabrėžia, kad Solotvino apylinkėse druska buvo kasama šimtmečius, o požeminė infrastruktūra ilgainiui tapo itin pažeidžiama vandeniui. Kai 2000-aisiais gavyba buvo sustabdyta, dalis šachtų ėmė avariškai piltis vandeniu, o tai karstiniuose dariniuose yra vienas pavojingiausių scenarijų.
Vanduo, skverbdamasis į gilesnius sluoksnius, tirpdo druską ir formuoja ertmes maždaug nuo 80 iki daugiau nei 200 metrų gylyje. Virš tokių tuštumų gruntas praranda atramą, ima sėsti, trūkinėti ir galiausiai įgriūva, todėl paviršiuje atsiranda vis didesnių duobių.
„Vanduo tirpdo druską, o susidariusiose ertmėse žemė nebeturi atramos ir pradeda griūti“, – sakė Užhorodo universiteto mokslininkas Ivanas Kaliničius.
Žmogiškieji veiksniai ir klimato pokyčiai
Specialistai atkreipia dėmesį, kad problemą regione ilgai bandyta valdyti inžinerinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, nuvedant paviršinį vandenį grioviais. Tačiau dalis drenažo sprendimų laikui bėgant buvo užtverti ar pakeisti, o tai, anot mokslininkų, galėjo sutrikdyti natūralų vandens nutekėjimą ir paskatinti jo kaupimąsi pavojingose vietose.
Prie nuošliaužų kalnuotose teritorijose prisideda ir ilgalaikės liūtys, šlaitų pažeidimas statybomis, miškų kirtimas bei upelių ir mažų upių pakrančių užstatymas. Kai dirvožemis persigeria vandeniu, šlaitai praranda stabilumą, o masės ima slinkti žemyn, neretai pereidamos į purvo srautus, kurie kalnuose laikomi vienu destruktyviausių reiškinių.
„Kai po sausros dirvos paviršius sukietėja, per liūtį vanduo prasčiau susigeria, o miškų kirtimai ir plonas humuso sluoksnis tik dar labiau didina eroziją“, – sakė Ivanas Kaliničius.
Kaip riziką siūloma suvaldyti?
Mokslininkai tvirtina, kad įgriuvų ir nuošliaužų plėtros ne visada įmanoma sustabdyti greitai, tačiau ją galima kontroliuoti ir prognozuoti. Tam reikalingas nuolatinis monitoringas, apimantis geofizinius tyrimus, georadarus ir palydovinę stebėseną, įskaitant InSAR metodus, leidžiančius fiksuoti net milimetrinius žemės paviršiaus poslinkius.
Ekspertai taip pat ragina griežčiau laikytis teritorijų planavimo taisyklių: vengti statybų šlaituose ir užliejamose vietose, saugoti miškus ir atsodinti iškirstas teritorijas. Gyventojams patariama nedelsti ir pranešti vietos valdžiai, jei pastebimi grunto įtrūkimai, staigesnis žemės sėdimas ar deformacijos šalia namų bei kelių.
Papildomą grėsmę Solotvino apylinkėse, pasak mokslininkų, gali kelti ir nuošliaužos šalia vandens telkinių, ypač ten, kur yra sąvartynų ar nestabilių šlaitų. Tokiose vietose rizika tampa dviguba: pavojų kelia ne tik grunto judėjimas, bet ir galimas teršalų patekimas į aplinką.
