Sprendimas, ar palikti vonią, ar įsirengti dušo zoną, šiandien vis dažniau remiasi ne vien patogumu, bet ir pinigais. Maudynės vonioje paprastai pareikalauja apie 100 litrų vandens, o didžiausia išlaidų dalis tenka šildymui. Trumpas dušas dažnai sunaudoja mažiau, tačiau tik tada, jei jis tikrai trumpas.
Praktikoje ekonominį skirtumą dažniausiai sukuria minutės. Jei duše užtrunkama 8 minutes, vandens sąnaudos neretai siekia apie 50–60 litrų, o pailginus iki 15 minučių pranašumas prieš vonią beveik išnyksta. Todėl „sutaupysiu, nes turėsiu dušą“ veikia tik su disciplina ir tinkama įranga.
Kiek kainuoja keitimas?
Vonią keičiant į dušo zoną, galutinė suma labiausiai priklauso nuo to, ar daromas kosmetinis pritaikymas, ar pilna rekonstrukcija. Paprastesnis variantas, kai dušo kabina statoma buvusios vonios vietoje, dažniausiai reikalauja mažiau ardymo ir mažiau rizikų. Toks sprendimas įprastai kainuoja nuo maždaug 1 400 eurų.
Jei planuojama perkelti vamzdynus, iš naujo įrengti hidroizoliaciją, kloti plyteles didesniame plote ir rinktis, pavyzdžiui, „walk-in“ tipo zoną su lataku, biudžetas gali šoktelėti kelis kartus. Kompleksinė pertvarka dažnai atsieina apie 4 300–6 000 eurų, ypač jei keičiamas ir išplanavimas.
Didžiausi darbų kaštai
Didelę dalį sąmatos sudaro ne pati kabina ar maišytuvas, o darbai. Prie išlaidų prisideda vonios demontavimas ir išvežimas, santechnikos pritaikymas, paviršių paruošimas, hidroizoliacija ir vadinamasis baltasis montavimas. Kainą smarkiai veikia ir tai, ar reikės taisyti sienų bei grindų dangas.
Medžiagų krepšelyje dažniausiai atsiduria kabina arba stiklo sienelė, padėklas arba linijinis trapas su sifonu, maišytuvas, taip pat plytelės ir statybinė chemija. Kokybiškesnė armatūra ir stiklo sprendimai kainą kelia, tačiau paprastai suteikia patogesnę priežiūrą ir ilgaamžiškumą.
Ką būtina įvertinti senesniuose namuose?
Senesnės statybos daugiabučiuose dažnai išlenda techninės detalės, kurios brangina darbus. Tipinė problema yra susidėvėję ketaus kanalizacijos elementai, kuriuos tenka keisti arba jungti per specialias perėjimo detales. Taip pat svarbi grindų konstrukcija, nes ne visur saugu ar įmanoma įgilinti linijinį lataką.
Dėl to daugeliu atvejų saugiausias ir praktiškiausias kelias yra žemaprofilis padėklas, montuojamas ten, kur buvo vonia. Taip sutrumpėja darbų trukmė, sumažėja ardymo apimtis ir rizika pažeisti hidroizoliaciją ar kaimynų lubas.
Skaičiuojant vien tik finansinę grąžą, vonios keitimas į dušo zoną dažniausiai atsiperka lėtai. Net jei kasmet sutaupoma kelios dešimtys eurų vandeniui ir jo šildymui, pradinė investicija išlieka didelė. Tačiau žmonės šį sprendimą renkasi dėl kitų priežasčių: daugiau vietos mažoje vonioje, patogesnio įėjimo, greitesnės rutinos ar galimybės sutalpinti skalbyklę.
Papildomą efektą gali duoti vandens taupymo sprendimai, pavyzdžiui, dušo galvutės su srauto ribojimu ar aeratoriumi. Tokie priedai mažina vandens debitą, dažnai nepablogindami pojūčio, ir padeda mažinti karšto vandens sąnaudas. Vis dėlto esminė taisyklė išlieka paprasta: taupo ne dušas, o trumpas dušas.