Kartoflanka – sena vegetatyviškai besidauginanti svogūnų atmaina, kurią vietoj sėklų sodina mažomis svogūnėlėmis. Per sezoną jos po žeme pasidalija ir suformuoja tankų lizdą, todėl iš vieno pasodinto svogūnėlio galima gauti kelis naujus. Dėl šios savybės kartoflanka dažnai auginama „iš savų“ daugelį metų.
Praktikoje tai reiškia, kad nuėmus derlių randama ne viena didelė galva, o keli mažesni svogūnėliai aplink motininį. Dalis smulkesnių paliekama kitam sezonui, tad sodinamoji medžiaga atsiperka greitai ir leidžia mažinti išlaidas daržui. Tokia auginimo logika panaši į česnakų, tačiau kartoflankos skonis česnako neprilygsta.
Kartoflanką galima sodinti pavasarį labai anksti, vos atšilus žemei, tačiau tinka ir rudeninis sodinimas. Rudenį pasodinti svogūnėliai paprastai startuoja anksčiau, todėl derlius subręsta greičiau, o vasaros pabaigoje lengviau suplanuoti kitų kultūrų vietas. Svarbiausia parinkti laidžią dirvą ir vengti vietų, kur užsistovi vanduo.
Pagal skonį ši atmaina yra aštresnė už saldžiuosius svogūnus, bet artima įprastam geltonajam svogūnui, tik mažesnė. Dėl mini dydžio ji patogi kasdienėje virtuvėje, nes nereikia pjaustyti didelės galvos, o kvapas ir skonis patiekalus pagyvina greitai. Kartoflanka tinka padažų, įdarų, kiaušinienės, sriubų ir troškinių pagrindui.
Būtent dėl mažų galvučių kartoflanka ypač vertinama konservavimui: ją patogu dėti į stiklainius kartu su marinuotais grybais ar daržovėmis. Maži svogūnėliai geriau pasiskirsto stiklainyje, greičiau įsigeria marinatu ir išlaiko malonų traškumą, todėl skonis tampa ryškesnis. Neatsitiktinai ši detalė dažnai minima senuose namų konservavimo įpročiuose.
Vis dėlto ne visur ji vienodai gera: sultiniui ar tradiciniam sultiniui skirtam svogūnui apkepti kartoflanka dažnai laikoma prastesniu pasirinkimu. Apdeginta ji paprastai nesuteikia tokios sodrios gelsvos spalvos, kokios tikimasi iš klasikiniu būdu paskrudinto svogūno. Todėl ji gali papildyti skonį, bet ne visada atstoja įprastą svogūną.