CP v2

Tag: Karvės

  • Prie Černobylio sulaukėjusios karvės įsikūrė apleistoje fermoje: mokslininkai paaiškino, kodėl

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate užfiksuota netikėta, bet jau nebe išskirtinė detalė: sulaukėjusių karvių banda blogu oru prisiglaudžia apleistoje fermoje. Rezervato specialistai paskelbė nuotraukas, kuriose matyti, kaip gyvūnai ilsisi pastato viduje ir po likusiomis stogo konstrukcijomis.

    Pasak tyrėjų, karvės laisvai juda po saugomą teritoriją, pačios randa vandens ir pašaro, laikosi būriu ir pasirenka skirtingas poilsio vietas. Apleisti ūkiniai statiniai joms tapo praktišku prieglobsčiu, ypač rudenį, kai orai greitai keičiasi, o naktys atšąla.

    „Kadaise šioje fermoje buvo žmonės ir ūkinė veikla, o dabar liko tik pastatai, užžėlusios teritorijos ir tyla. Tačiau fermos gyvenimas nesibaigė – ją seniai perėmė sulaukėjusios karvės“, – teigė rezervato specialistai.

    Černobylio zona po 1986 metais įvykusios avarijos tapo vieta, kurioje žmonių veikla smarkiai sumažėjo, o dalis gyvūnų populiacijų prisitaikė prie gyvenimo be nuolatinės žmogaus priežiūros. Mokslininkai pabrėžia, kad tokios bandos dažniausiai renkasi teritorijas, kuriose yra atvirų pievų ganytis ir miško juostų ar statinių pasislėpti nuo vėjo bei kritulių.

    Apleistos fermos sienos ir išlikusios stogo dalys veikia kaip natūrali užuovėja. Tai leidžia gyvūnams sumažinti šilumos nuostolius, pailsėti ir išvengti ilgalaikio lietaus ar šlapdribos, o pagerėjus orams sugrįžti į ganyklas.

    Rezervato stebėsenos duomenys rodo, kad ši sulaukėjusių karvių grupė laikosi drauge, tačiau bandos sudėtis laikui bėgant gali kisti. Anksčiau buvo skelbta, kad stebėtoje bandoje buvo suskaičiuota 12 gyvūnų, o pastaraisiais mėnesiais fiksuota, jog į grupę sugrįžo du anksčiau atskirai laikęsi buliai.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į galimus hierarchijos pokyčius bandoje: stebėjimuose pasitaiko laikotarpių, kai anksčiau minėtas bandos vedlys nebematyti su grupe. Tokios situacijos gali reikšti natūralią kaitą, konkurenciją tarp patinų arba laikiną pasitraukimą į kitą teritorijos dalį.

  • Teksaso saulės fermose žolę pjauna avys: kodėl ožkos gadina įrangą, o karvės netinka

    Teksase saulės elektrinių teritorijose vis dažniau ganomos avys, kurios pakeičia dalį įprastos žolės priežiūros. Toks sprendimas siejamas su augančiais saulės parkų plotais ir poreikiu pigiau bei saugiau kontroliuoti augmeniją tarp modulių.

    Problema paprasta: per aukšta žolė gali užstoti apatinę modulių dalį ir mažinti elektros gamybą, o išdžiūvusi augmenija didina gaisrų riziką. Vien tik šienavimas technika daugelyje parkų tampa lėtas ir brangus, ypač kai reikia prižiūrėti didelius plotus bei sunkiai pasiekiamas vietas po konstrukcijomis.

    Avys gali ganytis ten, kur žoliapjovė ar traktorius neprivažiuoja, ir tai daryti beveik bet kokiomis oro sąlygomis. Jos paprastai nekelia pavojaus saulės moduliams, nes nepasiekia jų aukščio ir nesiremia į konstrukcijas, o pagrindinis jų pašaras yra žolė.

    Ožkos, ūkininkų ir parkų operatorių vertinimu, yra pernelyg smalsios ir judrios: jos gali užlipti ant konstrukcijų ir mechaniškai pažeisti įrangą. Dar didesnė rizika siejama su laidais, nes ožkos neretai graužia įvairius daiktus, o saulės parkuose kabelių ir jungčių yra daug.

    Karvės saulės parkams dažnai netinka dėl dydžio ir svorio. Standartiniuose parkuose moduliai įrengiami palyginti žemai, todėl stambūs galvijai sunkiai ganytųsi po jais ir galėtų kliudyti atramas, lenkti konstrukcijas ar pažeisti įrangą vien kūno mase.

    Teoriškai parką galima suprojektuoti taip, kad po moduliais tilptų stambesni gyvuliai, tačiau tuomet išauga konstrukcijų aukštis, medžiagų poreikis ir bendra projekto kaina. Dėl to daugeliui operatorių avys tampa praktiškiausiu kompromisu tarp saugumo, efektyvumo ir eksploatacijos kaštų.

    Dideliuose projektuose gyvuliai gali atlikti reikšmingą dalį augmenijos kontrolės darbų, o technika paliekama tik tiksliniam šienavimui ten, kur to vis tiek reikia. Tokia praktika siejama su platesne tendencija, kai atsinaujinančios energetikos infrastruktūra derinama su žemės ūkiu, siekiant efektyviau panaudoti plotus ir mažinti priežiūros sąnaudas.

    Šis modelis taip pat sprendžia ir logistikos klausimus: kai kuriuose parkuose žolės priežiūra turi būti atliekama greitai, kad augmenija nespėtų užaugti iki lygio, kuris ima daryti įtaką gamybai. Avys čia veikia kaip nuolatinė, mažesnės rizikos priemonė, kuri ypač pasiteisina didelėse, vienodai išsidėsčiusiose teritorijose.