CP v2

Tag: Kasinėjimai

  • Slovakijoje rado 78 neolito skeletus be galvų: archeologai įtaria šiurpų, bet logišką ritualą

    Slovakijoje rado 78 neolito skeletus be galvų: archeologai įtaria šiurpų, bet logišką ritualą

    Pietvakarių Slovakijoje, prie Vráble gyvenvietės, archeologai aptiko neeilinį neolito laikotarpio radinį: į griovį prie įėjimo į senovinę gyvenvietę buvo suversti dešimtys žmonių palaikų. Datavimas rodo, kad kaulai yra maždaug 7 000 metų senumo, o pati gyvenvietė klestėjo tarp 5 250 ir 4 950 metų prieš mūsų erą.

    Mokslininkai nurodo, kad tai buvo vienas didžiausių ankstyvųjų žemdirbių centrų regione: identifikuota daugiau kaip 300 namų liekanų. Tokia infrastruktūra leidžia manyti, kad čia gyveno gausi, gerai organizuota bendruomenė, o aptikti palaikai susiję su ilgalaike vietos gyvenimo ir mirčių tvarka.

    Iš pradžių pranešta apie kelias dešimtis skeletų be galvų, bet vėlesni kasinėjimai skaičių padidino iki 78. Kūnai rasti netvarkingai, skirtingomis pozomis, dalis jų gulėjo vieni ant kitų, todėl tai nepanašu į įprastas, kruopščiai suplanuotas kapines.

    Kyla natūrali prielaida apie smurtą, antpuolį ar epidemiją, tačiau kaulų analizė rodo sudėtingesnį vaizdą. Tyrėjai pabrėžia, kad galvos greičiausiai nebuvo nukirstos mūšyje ar egzekucijoje, nes trūksta tipinių staigios dekapitacijos požymių.

    Priešingai, kai kurie duomenys leidžia įtarti, kad kaukolės galėjo būti pašalintos po mirties apgalvotai ir tikslingai. Kai kuriais atvejais išlikę pirmieji kaklo slanksteliai, o tai labiau dera su atsargiu kūno apdorojimu, o ne su brutaliu nukirtimu.

    Ritualas, o ne vienkartinė tragedija?

    Dėl to tyrėjai vis dažniau kalba apie galimą iki šiol menkai suprantamą pomirtinį ritualą. Kaukolės galėjo būti laikomos atskirai, naudojamos bendruomenės apeigose ar tapti simboline ryšio su mirusiaisiais forma.

    Dar vienas svarbus aspektas yra tai, kad kūnai į griovį, panašu, pateko ne vienu metu. Dalis kaulų rasta nepaisant anatominės tvarkos, todėl neatmetama, kad senesni palaikai galėjo būti stumdomi ar perrikiuojami, darant vietos naujiems.

    Toks scenarijus labiau primena daugiaetapį elgesį su mirusiaisiais, o ne vieną katastrofišką įvykį. Archeologijoje žinomos įvairios priešistorinių bendruomenių praktikos, kai po pirminio laidojimo palaikai vėliau būdavo perlaidojami, išrenkami tam tikri kaulai ar atliekami antriniai ritualai.

    Ką sako kontekstas apie pirmuosius žemdirbius

    Vráble gyvenvietė siejama su ankstyvųjų Vidurio Europos žemdirbių kultūrine aplinka, kai plito sėslus gyvenimo būdas, intensyvėjo socialiniai ryšiai ir atsirado sudėtingesnės bendruomeninės normos. Tokiose visuomenėse mirtis neretai būdavo ne tik šeimos, bet ir visos bendruomenės reikalas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuolaikinės interpretacijos turi ribas: tai, kas šiandien gali atrodyti makabriška, prieš 7 000 metų galėjo būti priimtina ir prasminga apeigų dalis. Dėl radinio masto ir aplinkybių šis atradimas laikomas vienu reikšmingiausių bandant suprasti ankstyvųjų Europos žemdirbių socialines bei religines pomirtines praktikas.

  • Europos archeologijos dienos Kalvarijoje: paskaita ir kelionė į Turlojiškės kasinėjimų vietą

    Europos archeologijos dienos Kalvarijoje: paskaita ir kelionė į Turlojiškės kasinėjimų vietą

    Birželio 12 dieną Kalvarijos krašto muziejus kviečia į Europos archeologijos dienų renginį, skirtą pažinti regiono praeitį ir archeologų darbą iš arti. Organizatoriai žada ne tik pokalbį muziejuje, bet ir gyvą patirtį lauke.

    Renginio programoje numatyta archeologo Manto Daubaro paskaita, kurioje bus pristatyti naujausi tyrimų akcentai ir paaiškinta, kaip archeologai „skaito“ žemėje slypinčius ženklus. Tokie susitikimai dažnai atveria ir mažiau matomą proceso pusę: nuo radinių fiksavimo iki jų išsaugojimo.

    Po paskaitos dalyviai autobusu vyks į Turlojiškės kasinėjimų vietą. Ten archeologas gyvai pristatys radinius ir pasidalins, kaip praktiškai vyksta kasinėjimai, kokie metodai taikomi ir kodėl net menkiausios detalės gali pakeisti istorijos interpretaciją.

    Europos archeologijos dienos kasmet skatina muziejus ir tyrėjus atverti duris visuomenei, o dėmesys vis dažniau krypsta į tvarų paveldo pažinimą. Renginių tikslas ne tik parodyti atradimus, bet ir priminti, kad kultūros paveldas yra pažeidžiamas, todėl jam svarbi atsakinga priežiūra ir pagarba tyrimų taisyklėms.

    Norintiems dalyvauti rekomenduojama iš anksto pasidomėti organizacinėmis detalėmis Kalvarijos krašto muziejuje, nes vietų skaičius kelionei autobusu gali būti ribotas. Taip pat verta pasirūpinti patogia apranga ir avalyne, kadangi dalis programos vyks lauko sąlygomis.

  • Rumunijoje aptiko 6 000 metų paslaptį: po žeme slėpėsi milžiniška neolitinė megastruktūra

    Rumunijoje aptiko 6 000 metų paslaptį: po žeme slėpėsi milžiniška neolitinė megastruktūra

    Rumunijoje, Stăuceni-Holm archeologinėje vietovėje, tyrėjai aptiko išskirtinį Cucuteni–Trypillia kultūros laikotarpio statinį, datuojamą daugiau nei prieš 6 000 metų. Po žeme buvusi konstrukcija išsiskiria mastu ir vieta gyvenvietėje, todėl keičia supratimą apie ankstyvųjų Europos bendruomenių organizaciją.

    Skelbiama, kad statinys siekė apie 350 kvadratinių metrų ir buvo iki keturių kartų didesnis už kitus to paties komplekso namus. Tyrimai vyko 2021–2024 metais, apjungiant geofizinius matavimus ir kasinėjimus, kurie leido tiksliau atkurti gyvenvietės planą.

    Be centrinės megastruktūros, identifikuota maždaug 45 gyvenamųjų pastatų, o visa teritorija buvo apjuosta griovių ir palisadų sistema. Tokia gynybinė ir planavimo logika rodo, kad bendruomenė investavo į saugumą bei aiškią erdvinę tvarką, o svarbiausi objektai buvo išdėstyti strategiškai.

    Didžiausias pastatas stovėjo centriniame taške prie pagrindinio įėjimo, todėl, mokslininkų vertinimu, vargu ar tai buvo eilinis būstas. Labiausiai tikėtinos funkcijos siejamos su bendruomenės susirinkimais, ceremonijomis ar administravimu, nes dydis ir padėtis labiau primena viešą, o ne privačią erdvę.

    „Vien pastato vieta prie pagrindinio įėjimo ir jo mastas rodo, kad tai galėjo būti visos bendruomenės reikmėms skirtas objektas“, – teigia tyrėjai, apibendrindami kasinėjimų interpretaciją.

    Šis atradimas svarbus ir platesniame Cucuteni–Trypillia kultūros kontekste: ši neolitinė civilizacija žinoma didelėmis gyvenvietėmis, kuriose galėjo gyventi tūkstančiai žmonių, o dalis mokslininkų jas vadina ankstyvomis Europos proto-miesto formomis. Vis dėlto tokio dydžio bendruomeninių pastatų regione aptinkama itin retai, todėl nauji duomenys tampa reikšmingu argumentu diskusijose apie socialinę organizaciją.

    Ypač intriguoja tai, kad kol kas nepateikiama aiškių įrodymų apie prabangą ar griežtą hierarchiją, kuri dažnai siejama su didelio masto viešais statiniais. Tai stiprina prielaidą, kad kolektyvinės infrastruktūros projektai galėjo rastis ir bendruomenėse, kuriose valdžios koncentracija nebuvo ryški, o sprendimai galėjo būti labiau sutelkti į bendrą susitarimą.

    Pastaraisiais metais tokius atradimus vis dažniau išjudina technologijos: geofizika padeda „pamatyti“ po žeme neardant sluoksnių, o palydoviniai vaizdai ir nuotoliniai metodai leidžia aptikti didelius kraštovaizdžio pokyčius. Panašus proveržis fiksuojamas ir kituose regionuose, pavyzdžiui, tiriant senovines drėkinimo sistemas Kaukaze, kai istorinių palydovinių nuotraukų analizė padeda rekonstruoti dešimtis ar net šimtus kilometrų kanalų.

    Mokslininkai pabrėžia, kad geofizinių tyrimų, kasinėjimų ir nuotolinės analizės derinimas tampa nauju standartu, leidžiančiu greičiau patikrinti hipotezes ir tiksliau suplanuoti darbus. Rumunijoje aptikta megastruktūra rodo, kad priešistorės bendruomenės galėjo turėti kur kas sudėtingesnes viešąsias erdves ir valdymo modelius, nei ilgą laiką buvo manoma.

  • Statybininkai Vokietijoje aptiko stulbinantį radinį: tai atskleidžia gyvenimą prieš romėnus

    Statybininkai Vokietijoje aptiko stulbinantį radinį: tai atskleidžia gyvenimą prieš romėnus

    Vokietijos vakaruose, Hüllhorst apylinkėse, ruošiantis naujai statybų investicijai archeologai aptiko itin retų ankstyvojo geležies amžiaus statinių pėdsakų. Radinys datuojamas laikotarpiu, kai šiame regione dar nebuvo įsitvirtinusi Romos įtaka, todėl jis gali padėti tiksliau rekonstruoti vietos bendruomenių gyvenimą ir architektūrą.

    Tyrimus atliko Westfalijos regiono archeologai, kurie dar prieš pradedant darbus buvo įtarę, kad vietovė prie Wöhrsiek šaltinio galėjo traukti senąsias gyvenvietes. Nuolatinis vandens šaltinis tokiose teritorijose neretai reiškė ilgalaikį žmonių apsigyvenimą, todėl prieš statybas buvo nuspręsta atlikti žvalgomuosius kasinėjimus.

    Iš pradžių mokslininkai fiksavo tik dirvožemio dėmes ir senas ūkines duobes, tačiau netrukus išryškėjo taisyklingas stulpaviečių tinklas. Iš šių įgilinimų pavyko atkurti didelio gyvenamojo pastato kontūrus ir kelių mažesnių konstrukcijų planą, o toks aiškus medinės architektūros „atspaudas“ geležies amžiaus objektuose laikomas didele retenybe.

    Didžiausias statinys, kaip teigiama, greičiausiai buvo centrinis gyvenvietės pastatas. Jo orientacija šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, kai siauresnės sienos nukreiptos į vyraujančius vėjus, rodo sąmoningą planavimą ir gerą vietos sąlygų išmanymą.

    „Tokio aiškumo pastato planas iš geležies amžiaus medinės architektūros mūsų regione pasitaiko itin retai“, – sakė tyrimus vykdę archeologai.

    Kasinėjimų metu rasta ir ankstyvajam geležies amžiui būdingos keramikos fragmentų. Dalis šukių dekoruota pirštų įspaudais, kai kurie indai turėjo platesnes ąsas, o šie bruožai padeda tiksliau nustatyti radinių chronologiją.

    Preliminariai manoma, kad gyvenvietė galėjo gyvuoti maždaug VIII–VI amžiuje prieš mūsų erą. Tai laikotarpis, kai Vidurio Europos bendruomenės sparčiai keitė ūkininkavimo, amatų ir mainų praktiką, o regionų ryšiai stiprėjo dar iki vėlesnių Romos karinių ir ekonominių procesų.

    Specialistai pabrėžia, kad tokio tipo radiniai Vestfalijoje yra reti, todėl naujasis objektas gali suteikti svarbios informacijos apie gyvenviečių organizavimą, pastatų paskirtį ir kasdienę buitį. Tęsiant tyrimus, tikimasi surinkti daugiau duomenų, kurie leistų tiksliau įvertinti, ar tai buvo kelių šeimų namas, ar bendruomeninis pastatas, susijęs su vietos socialine struktūra.

    Tokie atradimai vis dažniau siejami ir su praktika, kai infrastruktūros ar statybų projektai vykdomi kartu su prevencine archeologija. Šis modelis leidžia išsaugoti informaciją apie praeitį dar prieš pradedant žemės darbus, o netikėti radiniai neretai pakeičia tyrėjų supratimą apie regiono apgyvendinimo istoriją.

  • Stulbinantis radinys Sudane: dykumoje aptiko šimtus milžiniškų kapaviečių su žmonėmis ir galvijais

    Stulbinantis radinys Sudane: dykumoje aptiko šimtus milžiniškų kapaviečių su žmonėmis ir galvijais

    Rytų Sudano Atbajaus dykumoje archeologai, pasitelkę palydovines nuotraukas ir nuotolinius tyrimus, aptiko šimtus iki šiol nežinomų didelių apskritų laidojimo kompleksų. Juose rasti žmonių ir gyvulių kaulai, o dalis palaikų, sprendžiant iš vaizdinių duomenų ir anksčiau tirtų analogų, buvo sąmoningai išdėlioti pagal aiškią schemą.

    Tyrėjai skelbia, kad identifikuota apie 260 vadinamųjų aptvarinių laidojimų, išsidėsčiusių plačioje teritorijoje į rytus nuo Nilo. Dalis konstrukcijų siekia iki 80 metrų skersmens, o patys objektai aptinkami beveik 1 000 kilometrų ruože, todėl tai laikoma reikšmingu postūmiu siekiant suprasti regiono priešistorę.

    Šie laidojimo paminklai, datuojami maždaug 4 000–3 000 metais prieš mūsų erą, dažnai siejami su klajoklių ganytojų bendruomenėmis. Ankstesni pavienių objektų kasinėjimai Egipto ir Sudano dykumose leido manyti, kad tokie laidojimai nebuvo atsitiktiniai, o dabar matomas mastas rodo platesnę ir nuoseklią tradiciją.

    Kas yra aptvariniai laidojimai?

    Aptvarinis laidojimas paprastai turi apskritą akmeninę ar žemių sieną, o jos viduje būna palaidojimų zona. Kai kuriuose kompleksuose išskiriamas centrinis asmuo, aplink kurį įrengiami kiti palaidojimai, tai gali būti ankstyvas socialinės hierarchijos požymis.

    Ypatinga tai, kad greta žmonių palaikų aptinkami ir galvijų, ožkų ar avių kaulai. Tokia praktika paprastai aiškinama kaip gyvulių ekonominės ir simbolinės svarbos įrodymas, nes ganytojams bandos buvo pagrindinis išlikimo šaltinis ir statuso ženklas.

    Klimatas, migracija ir visuomenės pokyčiai

    Tyrėjai laidojimų plitimą sieja su laikotarpiu, kai Šiaurės Afrikoje vyko ryškūs klimato pokyčiai ir Sahara sparčiai sausėjo. Mokslininkų aprašomas Afrikos drėgnasis periodas baigėsi palaipsniui silpstant musonams, todėl mažėjo kritulių, traukėsi ganyklos ir dažnėjo migracija link patikimesnių vandens šaltinių.

    Dauguma aptiktų objektų išsidėstę vietose, kurios prieš tūkstantmečius galėjo būti palankesnės gyvenimui: prie sezoninių upelių vagų, įdubų, kur telkėsi vanduo, ir slėnių, kur trumpam atsigaudavo augmenija. Tai leidžia manyti, kad net ir tuomet regionas buvo sudėtingas, o bandų išlaikymas reikalavo didelio judrumo ir organizuotumo.

    Kodėl atradimas svarbus šiandien?

    Masyvus tokių paminklų paplitimas keičia supratimą apie bendruomenes tarp Nilo ir Raudonosios jūros. Vietoj izoliuotų radinių ryškėja platus kultūrinis tinklas, kuriame ganytojų gyvenimo būdas, ritualai ir socialinės struktūros galėjo būti labiau susiformavę, nei manyta anksčiau.

    Nuotoliniai tyrimai taip pat pabrėžia šiuolaikinės archeologijos kryptį, kai dideli plotai analizuojami nesiimant kasinėjimų, ypač sudėtingose ar nesaugiose vietovėse. Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad daliai objektų gali grėsti niokojimas dėl nepakankamai reguliuojamos kasybos, todėl jų dokumentavimas tampa skubus.

    „Palydoviniai vaizdai atskleidė nuoseklų laidojimo paminklų raštą, kuris leidžia kalbėti apie plačiai paplitusią tradiciją, o ne pavienius atvejus“, – teigia tyrėjai.