CP v2

Tag: Kasinėjimai

  • Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Varšuvos centre, vykdant Naujojo Varšuvos centro projektą, archeologai aptiko netikėtą radinių sankaupą, ilgus dešimtmečius slėptą po žeme. Kasinėjimai vyko Sienkiewicziaus gatvės rajone, kur iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo mūrinis namas.

    Po žeme atsidengė pastato pamatų dalys ir rūsiai, kuriuose išliko įvairių daiktų kolekcija. Tarp jų rasta didelių lubinių šviestuvų fragmentų, metalinių dekoro detalių, keramikos, lėkščių ir gausybė stalo įrankių.

    Dalis radinių, kaip manoma, galėjo būti susiję su prieškarine Varšuvos filharmonija, kadaise veikusia šiame kvartale. Šviestuvų mastas leidžia spėti, kad jie galėjo kabėti pagrindinėje koncertų salėje arba vestibiulyje.

    „Radinių pobūdis ir kai kurių objektų dydis leidžia sieti juos su reprezentacinėmis erdvėmis, tačiau galutines išvadas pateiks tik tolesni tyrimai“, – teigė kasinėjimus prižiūrintys archeologai.

    Tarp įdomiausių atradimų minimas bronzinis raitelio ant žirgo figūrėlės fragmentas bei dviejų didelių lėkščių dalys su Lenkijos valdovų atvaizdais. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie daiktai gali padėti tiksliau atkurti to meto interjerų estetiką ir kasdienę miesto kultūrą.

    Dar vienas dėmesį patraukęs objektas yra plafonas su vyro galva profiliu, pažymėtas 1881 metų data. Jis siejamas su Varšuvos skulptoriumi Sławomiru Celińskiu, tačiau data kelia klausimų, nes filharmonijos rūmai iškilo vėliau, jau XX amžiaus pradžioje.

    Tyrėjai taip pat aptiko metalinį vainiką, galėjusį būti naudojamą ceremonijose, apdovanojimuose ar įamžinant svarbius įvykius. Archeologų teigimu, nors objektas pažeistas, jis gali priminti vainiką, matomą archyvinėse filharmonijos interjero nuotraukose, tačiau ryšį dar reikia patvirtinti.

    Didžiausia intriga kol kas išlieka klausimas, kurie radiniai iš tiesų priklausė filharmonijai, o kurie galėjo būti gyvenamojo namo gyventojų turtas. Rūsiuose išlikę gaisro pėdsakai leidžia manyti, kad pastatas karo metu buvo smarkiai apgadintas ir neišliko.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie kasinėjimai miesto centre dažnai atveria sluoksnius, leidžiančius naujai pažvelgti į prieškarinį urbanistinį audinį. Kiekvienas identifikuotas daiktas, nuo buities smulkmenų iki reprezentacinių dekoro elementų, gali papildyti istorikų žinias apie tuometinę Varšuvą ir jos kultūros institucijų kasdienybę.

  • Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse, Galgenbichl kalvoje Pustertalo slėnyje, archeologai atidengė netikėtai didelę ankstyvojo geležies amžiaus gyvenvietę. Kasimą paskatino planuojami kelio darbai link Antholz ir Olang slėnių, tačiau pirmieji radiniai greitai virto plataus masto tyrimu.

    Iš pradžių fiksuoti vieno pastato pėdsakai, o vėliau jų daugėjo tol, kol identifikuotų statinių skaičius perkopė 30. Tyrėjų vertinimu, didžioji dalis pastatų datuojami maždaug 800–500 metais prieš mūsų erą, bet vietovėje žmonės galėjo gyventi ir vėliau, iki I amžiaus prieš mūsų erą.

    Vietos pasirinkimas, anot archeologų, nebuvo atsitiktinis. Pustertalo slėnis nuo seno laikomas svarbiu keliu per Alpes, jungusiu rytų ir vakarų kryptimis, todėl gyvenvietė galėjo būti įtraukta į regiono mainų ir ryšių tinklus.

    Ką pasakoja radiniai

    Kasinėjimuose rasta kasdienę buitį atspindinčių dirbinių: audimo pasvarų ir verpstukų, rodančių tekstilės gamybą, taip pat girnų akmenų, naudotų grūdams smulkinti. Aptikta ir keramikos, bronzos apdirbimo pėdsakų bei gyvulių kaulų.

    Tarp gyvulių liekanų itin dažni galvijų kaulai, o tai gali reikšti gana stabilų apsirūpinimą maistu ir išteklius. Tokie duomenys leidžia detaliau vertinti, kaip ankstyvojo geležies amžiaus bendruomenės derino žemdirbystę, gyvulininkystę ir amatus.

    Namai ant šlaito ir gaisro pėdsakai

    Gyvenvietė įrengta stačiame šlaite, todėl žmonėms pirmiausia teko formuoti terasas, kad atsirastų lygios statybų aikštelės. Pastatai turėjo akmeninius pamatus, o viršutinės konstrukcijos buvo medinės, šlaito pusėje papildomai sutvirtintos mediniais ramsčiais.

    Archeologiniuose sluoksniuose matomi degėsių pėdsakai rodo, kad bent dalį gyvenvietės tam tikru metu nuniokojo gaisras. Tokie įvykiai geležies amžiaus gyvenvietėse neretai siejami tiek su nelaimingais atsitikimais, tiek su konfliktais ar sąmoningu teritorijos pertvarkymu, tačiau šiuo atveju išvadoms dar reikia papildomų tyrimų.

    Neįprasti vaikų palaidojimai

    Vienu jautriausių radinių tapo mažas laidojimo plotas pačioje gyvenvietėje, kuriame laidoti tik labai maži vaikai. Archeologai pabrėžia, kad tai skiriasi nuo netoliese esančių laidojimo vietų, kur dažniau fiksuotas kremavimas.

    Toks skirtumas gali reikšti kitokią tradiciją, taikytą jauniausiems bendruomenės nariams, arba atskiras, amžių ar socialinį statusą atspindinčias laidojimo normas. Kartu daugiau nei 30 namų, amatininkystės ir ūkio pėdsakai bei ryšių indikacijos leidžia atkurti itin detalų priešistorinės bendruomenės gyvenimo vaizdą.

  • Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Vengrijos Bánd gyvenvietėje, ant kalkakmenio kalvos stūksančios Essegvár pilies griuvėsiuose, archeologai aptiko nedidelę akmenimis išklotą šachtą, kurios sienos ir dugnas aiškiai paveikti itin aukštos temperatūros. Konstrukcija suformuota kruopščiai: dideli akmenys sustatyti vertikaliai, o viduje matyti intensyvaus kaitinimo palikti pėdsakai.

    Tokie radiniai paprastai leidžia įtarti amatų ar ankstyvosios pramonės veiklą, todėl viena pirmųjų hipotezių susijusi su metalų apdirbimu. Vis dėlto kol kas trūksta svarbiausių įrodymų: šalia nerasta šlako ir išlydyto metalo fragmentų, kurie patvirtintų kalvystę ar kitą metalurgiją.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kad šachtos forma nepanaši į viduramžiais įprastus įrenginius, naudotus plytoms degti, kalkėms išgauti ar keramikai gaminti. Dėl šios priežasties tyrėjai kol kas vengia galutinių išvadų ir pabrėžia, kad vien karščio pėdsakų neužtenka tiksliai funkcijai nustatyti.

    Įdomiausia detalė paaiškėjo vertinant kontekstą: tyrėjai mano, kad konstrukcija galėjo būti naudojama dar iki to momento, kai šioje vietoje iškilo akmeninės pilies sienos. Tai reikštų, kad šachtą palikusi veikla yra senesnė už pačią viduramžių tvirtovę, o vieta turėjo reikšmę dar ankstesnei bendruomenei.

    Datavimui padeda ir kiti šių metų kasinėjimų radiniai. Aptiktos monetos, siejamos su Vengrijos karalių Belos III ir Andriaus II valdymo laikotarpiais, yra senesnės už dalį išlikusių pilies konstrukcijų ir tampa orientyrais, padedančiais atsekti atskirus tvirtovės raidos etapus.

    Tyrėjų vertinimu, šiaurinė pilies dalis galėjo būti pastatyta XIII amžiaus antroje pusėje, o paslaptingoji šachta veikė anksčiau. Dėl to kyla platesnis klausimas: kas šioje vietoje buvo iki mūrinės pilies ir kokią funkciją atliko įrenginys, kurį vėlesnių laikų statytojai, panašu, rado jau esantį.

    Šių metų tyrimai atskleidė ir vėlesnio pilies gyvenimo pėdsakus: keramikos šukes, gyvūnų kaulus, strėlių antgalius, geležinį peilį, sidabrines monetas bei aprangos detales. Tarp įdomesnių radinių minimi paauksuoto sidabro elementas, varinės detalės ir gotikinių durų puošybos fragmentai, įskaitant du šešiakampės žvaigždės formos apkalus.

    Istoriniai duomenys rodo, kad Essegvár viduramžiais priklausė Essegvár giminei, o pilies reikšmė mažėjo karų su Osmanų imperija laikotarpiu. Manoma, kad tvirtovė buvo sunaikinta po netoliese esančio Veszprémo užėmimo 1552 metais, tačiau dabartinių tyrimų centre atsidūrė ne griūties istorija, o gerokai senesnė, karščio išdeginta šachta.

    Archeologai pabrėžia, kad tokio tipo objektų paskirtį dažniausiai padeda nustatyti detalūs laboratoriniai tyrimai. Mikroskopinė dirvožemio ir nuosėdų analizė, cheminių elementų pėdsakai bei degėsių struktūra gali atskleisti, ar šachtoje buvo lydomas metalas, deginamos organinės medžiagos, ar atliktos visai kitokios, iki šiol neįvardytos technologinės operacijos.

  • Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Ispanijos ir Egipto archeologų misija Sakaroje, į pietvakarius nuo Kairo, aptiko išskirtinę vėlyvosios Penktosios dinastijos laikotarpio kapavietę, kurios reljefai ir piešiniai išlaikė ryškias originalias spalvas. Radinys datuojamas maždaug 4 400 metų senumu ir priskiriamas Senosios karalystės epochai.

    Kasdienybės scenas ir aukojimo procesijas vaizduojantis kapas rastas šios vasaros kasinėjimų metu, kuriuos vykdė Barselonos autonominis universitetas kartu su Egipto Senienų aukščiausiąja taryba. Egipto turizmo ir senienų institucijos patvirtino, kad kapas yra vadinamojoje Mariette nekropolio dalyje, šiaurinėje Sakros zonoje.

    Pasak tyrėjų, tai mastaba tipo kapas su dviem laidojimo koplyčiomis, priklausiusiomis aukštesnio rango pareigūnui Junmenui ir jo tėvui Ičiui. Nurodoma, kad Junmenas tarnavo faraono Džedkarės Isesio valdymo laikotarpiu, o tėvas užėmė kuklesnes pareigas, tačiau abu buvo palaidoti viename komplekse.

    Ypatingas dėmesys skiriamas išlikusioms sienų dekoracijoms: reljefuose matomos žemės ūkio veiklos, gyvulių vaizdiniai, taip pat aukų nešimo procesijos. Egipto institucijų vertinimu, dalis scenų išsaugojo autentišką spalvinį sluoksnį, o tai Senosios karalystės paminkluose pasitaiko retai dėl laiko, drėgmės ir ankstesnių kasinėjimų poveikio.

    Komanda taip pat mini kokybiškai iškaltą architravą ir laidotuvių tekstus, pritaikytus kapo savininko pareigoms bei titulams, kas leidžia tiksliau rekonstruoti administracinį to meto gyvenimą. Tokie įrašai archeologams svarbūs ne tik dėl religinių formulių, bet ir dėl vardų, titulų bei socialinių ryšių, kurie padeda tikslinti Senosios karalystės valdžios struktūrą.

    Tyrėjų teigimu, dviguba kapavietė gali atspindėti Junmeno socialinį kilimą ir siekį savo laidotuvių likimą susieti su tėvu. Ši interpretacija dera su platesne Senosios karalystės tradicija pabrėžti šeimos tęstinumą ir statusą per monumentalią kapų architektūrą, ypač didžiųjų nekropolių, tokių kaip Sakara, aplinkoje.

    Sakara nuo XIX amžiaus buvo ne kartą tyrinėta, tačiau konkreti teritorija, kurioje aptiktas kapas, iki šiol nebuvo nuosekliai dokumentuota. Dabartiniai darbai siekia atkurti nekropolio topografiją ir suprasti jį kaip gyvą erdvę, kurioje vyko ritualai, buvo nešamos aukos ir nuolat vykdytos statybos bei priežiūros veiklos.

    Analizuodami žemėlapius ir reljefo duomenis archeologai aptiko ne tik šią mastabą, bet ir požymių, kad netoliese gali būti dar bent dvi neatrastos kapavietės. Komanda tikisi jas patikrinti būsimuose sezonuose, o naujas radinys jau dabar laikomas svarbiu papildymu žinioms apie Penktosios dinastijos pabaigos architektūrą, meną ir administracinę kasdienybę.

  • Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Prancūzijoje, ant Montbellant kalvos netoli Tonnerre, archeologai aptiko tankiai užstatytos senovinės gyvenvietės pėdsakų, atskleidžiančių apie 1 500 metų trunkantį apgyvendinimo laikotarpį. Tyrimus vykdantys specialistai fiksuoja radinius nuo vėlyvojo geležies amžiaus iki viduramžių, o tai leidžia atkurti, kaip keitėsi vietovės funkcijos ir gyventojų kasdienybė.

    Naujausi kasinėjimai apėmė maždaug 740 kvadratinių metrų plotą, tačiau net ir tokioje ribotoje teritorijoje rasta pastatų pamatų, rūsių ir dirbtuvių. Pasak tyrėjų, statiniai buvo išdėstyti taip, kad maksimaliai išnaudotų statų šlaitą, todėl kalva, panašu, buvo sąmoningai pasirinkta gynybai ir gyvenimui pritaikyta vieta.

    Galių oppidum ir romėnų pėdsakai

    Seniausi radiniai siejami su galais: maždaug I amžiuje prieš mūsų erą čia veikė oppidum, tai yra įtvirtintas vėlyvojo geležies amžiaus centras. Keramikos šukės ir monetos rodo, kad bendruomenė buvo organizuota ir vykdė mainus dar prieš Romos įtakos įsitvirtinimą regione.

    Po Galijos užkariavimo vieta, sprendžiant iš aptiktų konstrukcijų, nebuvo apleista. Romėnų laikotarpiu užstatymas tankėjo, o senesni statiniai buvo perplanuojami, pritaikomi naujoms reikmėms ir papildomi naujais pastatais.

    Kasinėjimuose identifikuotas romėniškas rūsys, kiemo struktūros ir amatininkų veiklos pėdsakai. Aptiktas metalurginis šlakas leidžia manyti, kad kalvoje veikė metalo apdirbimo dirbtuvės, o kai kurių mūrų fragmentai išliko taip gerai, kad sienos vietomis tebestovi.

    Viduramžių miestas ir jo žlugimas

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalvos istorija tęsėsi ir po Romos laikų. Ankstesni darbai atskleidė XI–XII amžiais statytus mūrinius pastatus, rūsius ir sanitarines struktūras, o vėlesniais amžiais teritorija buvo perplanuojama, papildoma šuliniais ir įrenginiais, siejamais su maisto laikymu.

    Viršutinės miesto dalies lūžis siejamas su XV amžiumi. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad 1414 metais Tonnerre buvo užpultas Burgundijos pajėgų, o Montbellant kalvoje buvusi užstatyta zona kartu su įtvirtinimais patyrė didelę žalą, po kurios gyvenimas palaipsniui persikėlė į žemiau esančią slėnio dalį.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs?

    Tokios daugiasluoksnės vietovės archeologams ypač vertingos, nes vienoje erdvėje leidžia palyginti skirtingų laikotarpių urbanistiką, amatų raidą ir gynybos sprendimus. Kalvų gyvenvietės Europoje neretai būdavo pasirenkamos dėl strateginės padėties, o vėliau, keičiantis ekonomikai ir saugumo situacijai, centrai persikeldavo arčiau vandens kelių ir patogesnių prekybos maršrutų.

    Tyrėjai planuoja tęsti kasinėjimus ir patikslinti, kokias funkcijas turėjo atskiros aptiktos konstrukcijos. Tikimasi, kad tolimesni darbai suteiks daugiau duomenų apie Tonnerre viršutinės dalies raidą ir priežastis, dėl kurių istorinė miesto šerdis galiausiai persitvarkė į šiandien žinomą vietą.

  • Šimtmečius dingusios Nyénye paslaptis įminta: Vengrijoje aptiko kaimą, minėtą dar 1548 metais

    Šimtmečius dingusios Nyénye paslaptis įminta: Vengrijoje aptiko kaimą, minėtą dar 1548 metais

    Vengrijoje archeologai pranešė identifikavę viduramžių kaimo Nyénye vietą, apie kurį iki šiol buvo žinoma beveik vien iš rašytinių šaltinių. Istoriniuose dokumentuose gyvenvietė minima kelis kartus, o paskutinė žinoma žinutė apie ją siekia 1548 metus, vėliau pavadinimas palaipsniui dingo iš aktų.

    Kaip skelbiama, lūžis įvyko vykdant archeologinius darbus netoli Szandaszőlős apylinkių. Pirminių žvalgymų metu tyrėjai pastebėjo gausybę keramikos šukių, kurių datavimas leido įtarti XV arba XVI amžiaus laikotarpio gyvenvietę, nors iš pradžių manyta, kad radimvietė bus nedidelė ir išsibarsčiusi.

    Vėlesni kasinėjimai atskleidė daugiau struktūrų: duobes, griovius ir kapus. Laidojimų orientacija rytų–vakarų kryptimi sustiprino prielaidą, kad tai krikščioniška kapavietė, o viduramžių kaimuose kapinės dažniausiai buvo susijusios su vietos bažnyčia.

    Įtarimai pasitvirtino aptikus buvusios šventovės liekanas. Gyvenvietės pėdsakai, kapinės ir bažnyčios fragmentai kartu rodo, kad čia veikė didesnė ir geriau organizuota bendruomenė, nei buvo spėjama pradžioje.

    Sprendžiant Nyénye lokalizacijos mįslę, svarbią rolę suvaidino ir dokumentų analizė. Tyrėjai lygino senųjų aktų informaciją, įskaitant su žemėvalda bei ginčais susijusius įrašus, su aplinkinių gyvenviečių padėtimi ir naujai atrastos radimvietės duomenimis, taip susiedami archeologinius pėdsakus su istoriniu pavadinimu.

    Tokie atradimai yra vertingi ne vien dėl geografinio tikslumo. Kasinėjimai gali suteikti naujų žinių apie vėlyvųjų viduramžių kasdienybę, kaimo planavimą, materialinę kultūrą ir laidojimo papročius, o kartu padėti tiksliau atkurti regiono gyvenviečių tinklą laikotarpiu, kai dalis vietovių dėl karų, epidemijų ar ekonominių pokyčių ištuštėjo.

    Archeologai ketina tęsti darbus, daugiau dėmesio skirdami bažnyčios ir kapinių tyrimams. Tikimasi, kad papildomi radiniai leis tiksliau datuoti gyvenvietės klestėjimo ir nykimo etapus bei geriau suprasti, kodėl Nyénye po 1548 metų dingo iš rašytinių šaltinių.

  • Mįslingi viduramžių mūrai glumino metų metus: archeologai pagaliau atskleidė, kas tai buvo

    Mįslingi viduramžių mūrai glumino metų metus: archeologai pagaliau atskleidė, kas tai buvo

    Radinių mįslė prasidėjo nuo studentų kasinėjimų

    Anglijos Dorseto grafystėje archeologai prieš kelerius metus aptiko neįprastai tvirtus akmeninius mūrus, paslėptus po dirvožemio sluoksniu. Pirmieji kasinėjimai buvo nedidelės apimties, todėl vien iš atidengtos sienos dalies nebuvo įmanoma patikimai pasakyti, kokiai paskirčiai priklausė visas statinys.

    Būtent ribotas vaizdas ilgai ir laikė tyrėjus nežinioje: mūrai atrodė per solidūs atsitiktiniam ūkiniam statiniui, bet nepakako duomenų juos sieti ir su gynybine ar religine architektūra. Todėl objektas kurį laiką buvo vadinamas „paslaptinga viduramžių struktūra“.

    Į vietą grįžo didesnė komanda

    Vienas pagrindinių tyrėjų Derekas Pitmanas nusprendė prie radinio sugrįžti su didesne, kelių institucijų specialistus subūrusia komanda. Šį kartą kasinėjimų apimtis buvo platesnė, o tyrimai orientuoti ne į pavienį fragmentą, bet į viso komplekso planą ir jo ryšį su aplinkiniu kraštovaizdžiu.

    Platesnis atidengtas perimetras leido įvertinti mūrų išsidėstymą ir galimus įėjimus, vidines erdves bei statybos logiką. Toks kontekstas archeologijoje dažnai tampa lūžio tašku, nes būtent planas, o ne vien mūro storis ar akmens tipas geriausiai išduoda pastato funkciją.

    Proveržis: tai greičiausiai buvo ūkio dalis

    Įvertinę sienų tinklą ir sugretinę jį su ankstesniais istoriniais duomenimis, tyrėjai padarė išvadą, kad konstrukcija greičiausiai buvo viduramžių ūkio, tikėtina, žemdirbystės sodybos, dalis. Papildomą atramą šiai interpretacijai suteikė ir vietos kartografiniai šaltiniai.

    Tyrėjų teigimu, panašus objektas minimas ar atvaizduotas vietos XV amžiaus žemėlapyje, kuriame nurodoma, jog šioje Dorseto dalyje egzistavo ūkis, tačiau tiksli jo vieta iki šiol buvo nežinoma. Naujausių kasinėjimų duomenys leidžia manyti, kad galėjo būti aptikta būtent ta, istoriniuose šaltiniuose fiksuota vieta.

    „Tik dabar, pamatę mūrų planą ir sulyginę jį su istoriniais duomenimis, galėjome patikimai pasakyti, ką iš tiesų radome“, – sakė tyrėjų komandos atstovai.

    Kodėl radinys svarbus plačiau

    Šis atradimas svarbus ne vien dėl dar vienos viduramžių sienos: tyrėjai gali susieti fizinius statinio likučius su konkrečiu istoriniu liudijimu ir mėginti atkurti anuometinį gyvenamąjį kraštovaizdį. Vietovė netoli Poole Harbour pakraščio laikoma viena archeologiškai turtingiausių regione, nes žmonės ją naudojo šimtmečiais, o gal ir tūkstantmečiais.

    Nedidelio ūkio liekanos gali papasakoti apie kasdienę Dorseto gyventojų buitį, žemės naudojimą, ūkinių pastatų struktūrą ir vietos gyvenviečių tinklą viduramžiais. Tokie objektai dažnai išnyksta be ryškių pėdsakų, nes, skirtingai nei pilys ar bažnyčios, ūkio pastatai paprastai būdavo kuklesni ir rečiau išsaugomi.

    Kokie klausimai dar liko

    Nors dėl pagrindinės funkcijos tyrėjai jaučiasi užtikrinčiau, kasinėjimai neuždaro visų klausimų. Dabar svarbiausia tiksliai nustatyti statybos ir perstatymų chronologiją, atskirti skirtingas objekto naudojimo fazes ir įvertinti, kiek laiko ūkis veikė.

    Ne mažiau reikšminga ir vietos sąsaja su pakrante: artumas Poole Harbour galėjo lemti gyventojų pragyvenimą, nes prieiga prie jūros, žvejybos bei pakrantės išteklių dažnai suteikdavo papildomų galimybių apsirūpinti maistu ir žaliavomis. Tyrėjai tikisi, kad tolimesni darbai leis tiksliau suprasti, kaip šis ūkis įsiliejo į platesnį viduramžių Dorseto ekonominį ir socialinį tinklą.

  • 4 000 metų paslaptis iš Lucone: rasta nepažeista molio lentelė su mįslingais simboliais

    4 000 metų paslaptis iš Lucone: rasta nepažeista molio lentelė su mįslingais simboliais

    Šiaurės Italijoje, Lucone archeologinėje vietovėje, archeologai aptiko visiškai išlikusią molio lentelę, datuojamą maždaug 4 000 metų senumo laikotarpiu. Radinys ištrauktas iš anglimi ir degėsiais prisotinto sluoksnio, o tokia stratigrafija dažnai siejama su intensyvia žmogaus veikla, pavyzdžiui, gyvenviečių gaisrais ar gamybiniais procesais.

    Vietos tyrėjai pabrėžia, kad tai pirmas tokio tipo pilnai išlikęs radinys šiame komplekse nuo 2019 metų. Naujoji lentelė tapo trečiuoju panašiu artefaktu Lucone D sektoriuje ir padidino bendrą vadinamųjų enigmatiškų lentelių skaičių Lucone lygumoje iki 21.

    Ką reiškia išraižyti ženklai?

    Ant molio paviršiaus matyti įrėžimai, linijos ir įvairių formų įspaudai, kurie kol kas neturi vienareikšmio paaiškinimo. Panašūs nedideli moliniai objektai žinomi ir iš kitų Europos regionų, ypač Vidurio Europos bei Šiaurės Italijos, ir laikomi viena mįslingiausių priešistorės radinių grupių.

    Mokslinėje literatūroje aptariamos kelios jų paskirties versijos. Viena hipotezė teigia, kad tai galėjo būti primityvūs kalendoriai ar informacijos fiksavimo priemonės, kita radinius sieja su prekyba, mainais arba amatų organizavimu, pavyzdžiui, metalurgija.

    Neatmetama ir simbolinė funkcija, nes dalis tyrėjų tokius objektus laiko ritualiniais, galėjusiais veikti kaip religiniai ženklai ar amuletai. Vis dėlto iki šiol trūksta aiškaus ženklų sistemos atpažinimo, o gerai išlikusių egzempliorių yra per mažai, kad būtų galima patikimai nustatyti standartizuotą reikšmių rinkinį.

    Kodėl svarbu, kad lentelė nepažeista?

    Šio radinio vertė pirmiausia slypi jo pilnumoje: išlikęs visas paviršius leidžia tiksliau vertinti ženklų išdėstymą, pasikartojimus ir galimas taisykles. Tai suteikia daugiau galimybių taikyti šiuolaikinius dokumentavimo metodus, pavyzdžiui, didelės raiškos fotogrametriją, 3D modeliavimą ir mikropėdsakų analizę, kuri gali parodyti, kaip ir kokiais įrankiais ženklai buvo daromi.

    Ne mažiau svarbus ir kontekstas, kuriame objektas rastas. Anglingas sluoksnis gali padėti tiksliau datuoti radinį radiokarboniniais tyrimais pagal organines liekanas ir susieti lentelę su kitais gyvenvietės pėdsakais, pavyzdžiui, statinių konstrukcijomis, maisto likučiais ar dirbinių gamyba.

    Lucone laikoma vienu reikšmingiausių bronzos amžiaus tyrimų taškų šiame Italijos regione, o kasinėjimų kampanija dar tęsiasi. Tyrėjai tikisi, kad nauji radiniai ir detalesnė analizė priartins prie atsakymo, ar šios lentelės buvo praktinis informacijos įrašas, socialinis mainų įrankis, ar ritualinė simbolika.

  • Göbekli Tepe mįslė keičiasi: rasti 10 000 metų stačiakampiai pastatai, galėjo būti namai

    Göbekli Tepe mįslė keičiasi: rasti 10 000 metų stačiakampiai pastatai, galėjo būti namai

    Turkijoje esančiame Göbekli Tepe archeologai pranešė aptikę naujų statinių liekanas į šiaurę nuo pagrindinės, saugomos komplekso dalies. Tyrimai vykdomi maždaug 1 500 kvadratinių metrų plote, o senųjų konstrukcijų pėdsakai, kaip skelbiama, slypėjo beveik iškart po dabartiniu žemės paviršiumi.

    Naujasis radinys išsiskiria forma: šalia garsiausių paminklinio komplekso ovalių ir apskritų erdvių aptikti stačiakampiai pastatai. Tokia architektūra siejama su vėlesne vietovės naudojimo faze, kai dalis erdvių galėjo būti pritaikytos kasdienėms veikloms, o ne vien ritualams.

    Stačiakampiuose statiniuose, anot tyrėjų, rasta gerokai mažiau būdingų T formos akmeninių stulpų, kurie tapo Göbekli Tepe simboliu. Skirtingas vidaus erdvių išplanavimas leidžia kelti prielaidą, kad kai kurios patalpos galėjo būti naudojamos kaip gyvenamosios, nors galutinė išvada dar nepadaryta.

    „Kol kas tai tik pirminė interpretacija, o aiškiems atsakymams reikės daugiau analizių“, – sakė kasinėjimams vadovaujantis archeologas Necmi Karul.

    Esminiu įrodymų šaltiniu turėtų tapti tai, kas išliko pastatų grindyse ir jų sluoksniuose. Archeologai planuoja tirti dirvožemio bei nuosėdų mėginius, ieškodami mikroskopinių žmogaus veiklos pėdsakų: augalų liekanų, maisto ruošimo žymių ar kitų medžiagų, galinčių parodyti, kaip konkrečios patalpos buvo naudojamos.

    Iki šiol Göbekli Tepe dažniausiai buvo pristatomas kaip išskirtinis ankstyvojo neolito ritualinis centras, išgarsėjęs monumentaliais akmeniniais statiniais ir gyvūnų atvaizdais. Tačiau pastarųjų metų tyrimai vis dažniau rodo sudėtingesnį vaizdą: šalia reprezentacinių erdvių galėjo egzistuoti ir kasdieniam gyvenimui skirti pastatai.

    Tokia interpretacija svarbi platesniame kontekste, nes keičia supratimą apie ankstyvųjų bendruomenių organizaciją. Jei gyvenamosios erdvės pasitvirtins, Göbekli Tepe galėtų būti vertinamas ne tik kaip vieta, į kurią žmonės atvykdavo retomis progomis, bet ir kaip nuolat veikusi gyvenvietė, kur darbas, buitis ir apeigos vyko greta.

    Tyrėjai tikisi, kad didesnio ploto atidengimas leis tiksliau atkurti, kaip buvo planuojama ši ankstyvoji gyvenvietė ir kaip laikui bėgant keitėsi erdvių paskirtis. Kasinėjimai ir laboratoriniai tyrimai turėtų atsakyti, ar stačiakampiai pastatai iš tiesų buvo namai, ar kita, iki šiol neįvardyta komplekso dalis.

  • Po statybų aikštele aptiko 2 500 metų gyvenvietę: archeologus pribloškė paslaptingas griovys

    Po statybų aikštele aptiko 2 500 metų gyvenvietę: archeologus pribloškė paslaptingas griovys

    Vokietijoje, prieš pradedant statybos darbus ir į teritoriją įleidžiant sunkiąją techniką, archeologai atliko privalomus žvalgomuosius kasinėjimus. Iš pradžių tikėtasi pavienių senovės pėdsakų, tačiau netrukus paaiškėjo, kad po dirvožemiu slypi gerokai didesnis kompleksas.

    Tyrėjai aptiko ūkinių duobių, medinių konstrukcijų pėdsakų ir keramikos fragmentų, leidžiančių datuoti vietovę maždaug V amžiumi prieš mūsų erą. Tokie radiniai rodo, kad čia galėjo veikti gerai organizuota ankstyvojo geležies amžiaus bendruomenė, o gyvenvietės mastas pranoko pirmines prielaidas.

    Retas radinys iš geležies amžiaus

    Tarp artefaktų išsiskyrė beveik nepažeistas keraminis dubuo, kuriam gali būti apie 2 500 metų. Archeologų teigimu, tokios būklės indai geležies amžiaus paminkluose randami palyginti retai, nes keramika dažnai būna sutrupėjusi arba išblaškyta vėlesnių žemės darbų.

    Indas galėjo būti naudojamas maistui ruošti ar laikyti, o laboratoriniai tyrimai gali pateikti papildomų užuominų apie kasdienybę. Specialistai tikisi aptikti mikroskopinių likučių, kurie padėtų nustatyti, kokie produktai ar medžiagos jame buvo laikomos.

    Griovys, kuris kelia klausimų

    Daugiausia diskusijų sukėlė platus griovys, kertantis dalį tyrinėjamos teritorijos. Kol kas jo paskirtis nėra aiški, todėl svarstoma keletas scenarijų, kurie bus tikrinami tolesniais tyrimais.

    Griovys galėjo žymėti gyvenvietės ribą, atlikti gynybinę funkciją arba būti skirtas vandeniui nuvesti nuo užstatytų vietų. Taip pat neatmetama ir simbolinė reikšmė, kai tokie įrenginiai naudojami erdvės organizavimui ar atskyrimo principui pabrėžti.

    Kas paaiškėjo apie bendruomenę?

    Nors mediniai pastatai iki mūsų dienų neišliko, stulpaviečių ir konstrukcijų pėdsakai leidžia atkurti buvusių statinių planą. Tai padeda spręsti, kad gyventojai gyveno sėsliai, o jų ūkis rėmėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste.

    Šis atradimas svarbus ir regiono istorijai, nes ankstesnės prielaidos rodė, kad kai kurios Bochum apylinkės geležies amžiuje buvo apgyvendintos menkiau. Nauji duomenys leidžia manyti, kad čia jau tada galėjo būti aktyvus, pastovus gyvenimas dar iki ryškesnių romėnų įtakų.

    Artimiausiu metu archeologai planuoja detaliai dokumentuoti visus objektus, paimti mėginius laboratorijoms ir nustatyti tikrąjį gyvenvietės mastą. Tikimasi, kad po žeme gali slėptis daugiau radinių, kurie tiksliau atskleis, kaip prieš 2 500 metų buvo organizuota ši vieta ir jos aplinka.