Tag: Kasinėjimai

  • Danijoje aptiko 2 500 metų gynybinę liniją: kam ji turėjo sustabdyti nežinomą priešą?

    Danijoje aptiko 2 500 metų gynybinę liniją: kam ji turėjo sustabdyti nežinomą priešą?

    Vakarų Danijoje, prieš plečiant valstybinį kelią, archeologai aptiko iki šiol nežinotos senovinės gynybinės konstrukcijos pėdsakus. Radinys datuojamas maždaug prieš 2 500 metų ir gali keisti supratimą apie ankstyvojo geležies amžiaus konfliktus šiame regione.

    Tyrimai vyksta Vakarų Jutlandijoje, ruože tarp Varde ir Korskro, kur planuojama modernizuoti 11-ąjį kelią. Privalomi archeologiniai žvalgymai, atliekami prieš didelius infrastruktūros darbus, čia netikėtai atvėrė tankiai išsidėsčiusių duobių juostą po dirbamos žemės sluoksniu.

    Palisada prie senojo kelio

    Archeologų teigimu, duobių eilė greičiausiai buvo skirta įtvirtinti mediniams stulpams ar pagaląstiems kuolams, sudariusiems palisadą. Tokia užtvara galėjo lėtinti judėjimą, nukreipti srautą į kontroliuojamą vietą arba apsunkinti priešiškų grupių prasiveržimą.

    Radinio vieta laikoma ypač reikšminga, nes netoliese driekėsi istorinė trasa Drivvejen, šimtmečiais buvusi svarbi Vakarų Jutlandijos susisiekimo ašis. Tyrėjai neatmeta, kad šio koridoriaus reikšmė galėjo būti svarbi dar gerokai prieš rašytinę istoriją, todėl gynybinė linija galėjo saugoti būtent judėjimo kelią.

    „Kol kas matome aiškią struktūrą, bet dar per anksti tiksliai pasakyti, kas ją pastatė ir prieš ką ji buvo nukreipta“, – sakė tyrėjai.

    Nors svarstoma, kad vietos bendruomenė galėjo ruoštis grėsmei iš šiaurės, konkrečių įrodymų apie mūšį ar konkrečią puolusią grupę kol kas nėra. Tolesni kasinėjimai turėtų padėti nustatyti, kiek toli tęsėsi įtvirtinimas ir ar tai buvo pavienė užtvara, ar didesnės gynybinės sistemos dalis.

    Dar senesnis radinys netoliese

    Šalia vieno iš saugomų pilkapių archeologai taip pat rado akmeninį kovos kirvį, datuojamą maždaug prieš 4 500 metų, tai yra akmens amžiumi. Tyrėjų vertinimu, toks daiktas galėjo būti tyčia įdėtas į kapą kaip įkapė, siejama su asmens statusu ar karybos simbolika.

    Šiuos du radinius skiria apie du tūkstančius metų, todėl tiesioginio ryšio tarp kirvio ir palisados greičiausiai nėra. Vis dėlto jie abu sustiprina bendrą vaizdą, kad Vakarų Jutlandijos teritorija buvo intensyviai naudojama ir apgyvendinta skirtingais laikotarpiais.

    Infrastruktūros darbai vis dažniau atveria praeitį

    Archeologai pabrėžia, kad tokie atradimai dažnai įmanomi būtent dėl kelių, geležinkelių ar kitų projektų, kai prieš statybas privalomai ištiriami dideli plotai. Šiuo atveju kartu identifikuota ir daugiau žmogaus veiklos pėdsakų: gyvenviečių, ūkių, kapų bei laidojimo urnų fragmentų, rodančių tęstinį teritorijos naudojimą nuo akmens amžiaus iki vikingų laikų.

    Specialistai tikisi, kad papildomi tyrimai leis tiksliau datuoti gynybinės linijos etapus, atsekti jos konstrukciją ir geriau suprasti, kokios grėsmės formavo vietos bendruomenių sprendimus ankstyvajame geležies amžiuje.

  • 1600 metų paslaptis pagaliau atskleista: aptiko dingusią bažnyčią ir dar vieną mįslingą pastatą

    1600 metų paslaptis pagaliau atskleista: aptiko dingusią bažnyčią ir dar vieną mįslingą pastatą

    Archeologai Italijoje patvirtino tai, kas šimtmečius buvo žinoma tik iš rašytinių šaltinių: rasta seniai ieškota vėlyvosios antikos laikų bažnyčia, siejama su IV–V amžiais. Ilgą laiką apie šią šventovę buvo užuominų kronikose ir laiškuose, tačiau tiksli vieta išliko nežinoma dėl vėlesnių kraštovaizdžio pokyčių ir intensyvaus teritorijos naudojimo.

    Remiantis kasinėjimų duomenimis, aptikta bažnyčia buvo apie 30 metrų ilgio ir 20 metrų pločio, stačiakampio plano, orientuota į rytus. Tyrėjai pabrėžia, kad pastato mastelis ir architektūriniai sprendimai leidžia svarstyti apie vyskupo bažnyčią, nes tokio dydžio sakraliniai statiniai tuo metu paprastai buvo regioninių krikščioniškų bendruomenių centrai.

    Radiniui papildomo svorio suteikia šv. Jeronimo raštai, kuriuose minimas Heliodoras, laikomas pirmuoju Altino vyskupu, taip pat jo giminaitis Nepocjanas. Laiškuose aprašomas rūpestis bažnyčios įranga ir išvaizda, o minimos detalės, kaip altorius, grindys, sienų apdaila ir liturginiai indai, dera su laikotarpiu, kuriam priskiriamas naujai identifikuotas pastatas.

    Greta – dar vienas didelis objektas

    Į rytus nuo šventovės archeologai aptiko ir kitą stambų pastatą su portikais bei sudėtingu patalpų išdėstymu. Masyvūs pamatai ir struktūra leidžia manyti, kad tai galėjo būti vyskupo rezidencija, o abu statiniai kartu sudarytų religinį ir administracinį kompleksą, užėmusį reikšmingą buvusio romėnų miesto sklypo dalį.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į antrinio panaudojimo požymius: pamatuose rasta apverstų akmens blokų, kurie anksčiau galėjo būti romėnų kelių dangos dalis. Toks sprendimas dažnai rodo praktinį resursų naudojimą, bet kartu gali liudyti ir vietos elito galimybes perimti bei pertvarkyti senesnę infrastruktūrą.

    Kol kas nepavyko aptikti baptisterijos, kuri daugelyje ankstyvųjų krikščioniškų centrų būdavo neatsiejama sakralinio komplekso dalis. Archeologai neatmeta, kad ji gali būti dar neištirtoje teritorijos dalyje arba buvo sunaikinta vėlesniais laikais, kai statybinės medžiagos buvo išardomos ir išvežamos.

    Kodėl bažnyčia dingo iš žemėlapio

    Bažnyčios pėdsakus užgožė keli procesai: intensyvi žemdirbystė, sausinimo darbai, taip pat sistemingas plytų ir akmens ardymas iš apleistų pastatų. Dalis medžiagų vėliau buvo panaudotos statybose Torcello saloje ir Venecijoje, todėl komplekso planą teko atkurti iš fragmentiškų likučių.

    Didelę reikšmę tyrimams turėjo vadinamosios ardymo duobės, paliktos iškasant statybines medžiagas. Stratigrafinė jų analizė padėjo atsekti jau nebeišlikusių sienų ir konstrukcijų linijas, tačiau darbą komplikuoja ir tai, kad per buvusios šventovės vietą dabar driekiasi kelias.

    Kas keitėsi Venecijos lagūnoje

    Atradimas svarbus ir platesniam regiono istorijos supratimui, nes padeda aiškiau matyti, kaip kito gyvenviečių tinklas Venecijos lagūnoje vėlyvojoje antikoje ir ankstyvaisiais viduramžiais. Istoriniai duomenys rodo, kad VII amžiuje vyskupo sostas buvo perkeltas į Torcello, kuris anksčiau veikė kaip Altino uostas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad toks perkėlimas nebūtinai reiškė staigų pabėgimą nuo grėsmių: sprendimą galėjo lemti demografiniai pokyčiai, ekonomikos persiorientavimas ir aplinkos sąlygų kaita. Kompleksui netekus reikšmės, jo ardymas ir medžiagų pernaudojimas tapo natūralia regiono transformacijos dalimi.

    Archeologų teigimu, tolesni kasinėjimai ir nedestrukciniai tyrimai, tokie kaip geofizinis skenavimas, gali atskleisti daugiau komplekso detalių ir padėti tiksliau įvertinti ankstyvosios krikščionybės institucionalizacijos mastą šiaurės Italijoje. Būtent tokie atradimai vis dažniau leidžia sujungti rašytinius šaltinius su realiais miesto audinio pėdsakais.

  • Atkasė slaptą X amžiaus pastatą Ottono Didžiojo rūmuose: kam jis iš tiesų tarnavo?

    Atkasė slaptą X amžiaus pastatą Ottono Didžiojo rūmuose: kam jis iš tiesų tarnavo?

    Vokietijoje, Saksonijoje-Anhalte, archeologai Helftos apylinkėse identifikavo mįslingą X amžiaus akmeninį pastatą, priklausiusį ankstyvųjų viduramžių valdovo rezidencijos kompleksui. Tyrėjų teigimu, radinys gali suteikti naujų žinių apie to meto valdžios centrų veikimą ir kasdienybę.

    Naujai atkastas statinys yra maždaug 9 metrų ilgio ir 5 metrų pločio, o jo viduje rasta rūsys. Įėjimą žymėjo akmeniniai laiptai, išlikę neįprastai gerai, todėl archeologai galėjo tiksliau atkurti pastato planą ir naudojimo logiką.

    Pagal radinių ir konstrukcijų datavimą pastatas priskiriamas X amžiui, o tai reiškia, kad jis patenka į seniausių regione žinomų pasaulietinių akmeninių statinių grupę. Tokie objektai tuo laikotarpiu buvo retos ir brangios statybos, dažniausiai sietos su valdovo aplinka ir administravimu.

    Kokia galėjo būti pastato paskirtis?

    Tiksli funkcija kol kas neaiški, tačiau svarstomos dvi pagrindinės versijos. Viena hipotezė teigia, kad čia galėjo apsistoti karališkieji svečiai ar aristokratai, lydėję valdovą jo vizitų metu.

    Kita versija radinį sieja su burgraviu, tai yra pareigūnu, galėjusiu prižiūrėti ir saugoti kompleksą valdovui išvykus. Tokia administracinė infrastruktūra buvo itin svarbi, nes rezidencijos veikė kaip laikini valdovo sustojimo ir valdžios demonstravimo taškai.

    Ką jau pavyko atkurti apie rezidenciją?

    Pati Helftos vietovė istoriniuose šaltiniuose siejama su Ottonu I, vadinamu Didžiuoju, taip pat su jo sūnumi Ottonu II. Ottonų dinastijos laikais buvo formuojamos Šventosios Romos imperijos valdžios struktūros, todėl tokie radiniai leidžia tiksliau suprasti, kaip atrodė ir veikė ankstyvieji reprezentaciniai centrai.

    Ankstesnių sezonų metu tyrėjai jau buvo identifikavę pagrindinius komplekso elementus, įskaitant akmeninio rūmų pastato liekanas ir bažnyčios pėdsakus. Šiemet taip pat atidengta akmeninė platforma rytinėje rūmų pusėje, kieme tarp rezidencijos ir sakralinio pastato, kuri, manoma, galėjo būti skirta susibūrimams po atviru dangumi.

    Archeologai tyrinėja ir žemesnio socialinio sluoksnio gyvenimo pėdsakus greta valdžios centro. Pietrytinėje teritorijos dalyje aptiktos pusiau į žemę įleistų statinių liekanos, siejamos su amatininkų veikla, pavyzdžiui, tekstilės gamyba, metalo apdirbimu ir kalkių ruošimu statybinėms medžiagoms.

    Kasinėjimų metu rasta ir gausi smulkių radinių kolekcija, apimanti sidabrines monetas nuo X iki XV amžiaus, ottonų laikotarpio papuošalus, emaliuotas seges, geležinius strėlių antgalius bei ornamentuotą keramiką. Tarp įdomesnių radinių minimas apie 1000 metus datuojamas puošnaus indo fragmentas iš rago ir beveik visiškai išlikusi kaulinė fleita, liudijanti ne tik buitį, bet ir kultūrines praktikas.

  • Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Sensacija Varšuvos centre: kasinėjimai atidengė prieškarinės filharmonijos pėdsakus ir lobį

    Varšuvos centre, vykdant Naujojo Varšuvos centro projektą, archeologai aptiko netikėtą radinių sankaupą, ilgus dešimtmečius slėptą po žeme. Kasinėjimai vyko Sienkiewicziaus gatvės rajone, kur iki Antrojo pasaulinio karo stovėjo mūrinis namas.

    Po žeme atsidengė pastato pamatų dalys ir rūsiai, kuriuose išliko įvairių daiktų kolekcija. Tarp jų rasta didelių lubinių šviestuvų fragmentų, metalinių dekoro detalių, keramikos, lėkščių ir gausybė stalo įrankių.

    Dalis radinių, kaip manoma, galėjo būti susiję su prieškarine Varšuvos filharmonija, kadaise veikusia šiame kvartale. Šviestuvų mastas leidžia spėti, kad jie galėjo kabėti pagrindinėje koncertų salėje arba vestibiulyje.

    „Radinių pobūdis ir kai kurių objektų dydis leidžia sieti juos su reprezentacinėmis erdvėmis, tačiau galutines išvadas pateiks tik tolesni tyrimai“, – teigė kasinėjimus prižiūrintys archeologai.

    Tarp įdomiausių atradimų minimas bronzinis raitelio ant žirgo figūrėlės fragmentas bei dviejų didelių lėkščių dalys su Lenkijos valdovų atvaizdais. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie daiktai gali padėti tiksliau atkurti to meto interjerų estetiką ir kasdienę miesto kultūrą.

    Dar vienas dėmesį patraukęs objektas yra plafonas su vyro galva profiliu, pažymėtas 1881 metų data. Jis siejamas su Varšuvos skulptoriumi Sławomiru Celińskiu, tačiau data kelia klausimų, nes filharmonijos rūmai iškilo vėliau, jau XX amžiaus pradžioje.

    Tyrėjai taip pat aptiko metalinį vainiką, galėjusį būti naudojamą ceremonijose, apdovanojimuose ar įamžinant svarbius įvykius. Archeologų teigimu, nors objektas pažeistas, jis gali priminti vainiką, matomą archyvinėse filharmonijos interjero nuotraukose, tačiau ryšį dar reikia patvirtinti.

    Didžiausia intriga kol kas išlieka klausimas, kurie radiniai iš tiesų priklausė filharmonijai, o kurie galėjo būti gyvenamojo namo gyventojų turtas. Rūsiuose išlikę gaisro pėdsakai leidžia manyti, kad pastatas karo metu buvo smarkiai apgadintas ir neišliko.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie kasinėjimai miesto centre dažnai atveria sluoksnius, leidžiančius naujai pažvelgti į prieškarinį urbanistinį audinį. Kiekvienas identifikuotas daiktas, nuo buities smulkmenų iki reprezentacinių dekoro elementų, gali papildyti istorikų žinias apie tuometinę Varšuvą ir jos kultūros institucijų kasdienybę.

  • Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse aptiko daugiau nei 30 priešistorinių namų: kas išdavė neįprastą geležies amžiaus gyvenvietę

    Alpėse, Galgenbichl kalvoje Pustertalo slėnyje, archeologai atidengė netikėtai didelę ankstyvojo geležies amžiaus gyvenvietę. Kasimą paskatino planuojami kelio darbai link Antholz ir Olang slėnių, tačiau pirmieji radiniai greitai virto plataus masto tyrimu.

    Iš pradžių fiksuoti vieno pastato pėdsakai, o vėliau jų daugėjo tol, kol identifikuotų statinių skaičius perkopė 30. Tyrėjų vertinimu, didžioji dalis pastatų datuojami maždaug 800–500 metais prieš mūsų erą, bet vietovėje žmonės galėjo gyventi ir vėliau, iki I amžiaus prieš mūsų erą.

    Vietos pasirinkimas, anot archeologų, nebuvo atsitiktinis. Pustertalo slėnis nuo seno laikomas svarbiu keliu per Alpes, jungusiu rytų ir vakarų kryptimis, todėl gyvenvietė galėjo būti įtraukta į regiono mainų ir ryšių tinklus.

    Ką pasakoja radiniai

    Kasinėjimuose rasta kasdienę buitį atspindinčių dirbinių: audimo pasvarų ir verpstukų, rodančių tekstilės gamybą, taip pat girnų akmenų, naudotų grūdams smulkinti. Aptikta ir keramikos, bronzos apdirbimo pėdsakų bei gyvulių kaulų.

    Tarp gyvulių liekanų itin dažni galvijų kaulai, o tai gali reikšti gana stabilų apsirūpinimą maistu ir išteklius. Tokie duomenys leidžia detaliau vertinti, kaip ankstyvojo geležies amžiaus bendruomenės derino žemdirbystę, gyvulininkystę ir amatus.

    Namai ant šlaito ir gaisro pėdsakai

    Gyvenvietė įrengta stačiame šlaite, todėl žmonėms pirmiausia teko formuoti terasas, kad atsirastų lygios statybų aikštelės. Pastatai turėjo akmeninius pamatus, o viršutinės konstrukcijos buvo medinės, šlaito pusėje papildomai sutvirtintos mediniais ramsčiais.

    Archeologiniuose sluoksniuose matomi degėsių pėdsakai rodo, kad bent dalį gyvenvietės tam tikru metu nuniokojo gaisras. Tokie įvykiai geležies amžiaus gyvenvietėse neretai siejami tiek su nelaimingais atsitikimais, tiek su konfliktais ar sąmoningu teritorijos pertvarkymu, tačiau šiuo atveju išvadoms dar reikia papildomų tyrimų.

    Neįprasti vaikų palaidojimai

    Vienu jautriausių radinių tapo mažas laidojimo plotas pačioje gyvenvietėje, kuriame laidoti tik labai maži vaikai. Archeologai pabrėžia, kad tai skiriasi nuo netoliese esančių laidojimo vietų, kur dažniau fiksuotas kremavimas.

    Toks skirtumas gali reikšti kitokią tradiciją, taikytą jauniausiems bendruomenės nariams, arba atskiras, amžių ar socialinį statusą atspindinčias laidojimo normas. Kartu daugiau nei 30 namų, amatininkystės ir ūkio pėdsakai bei ryšių indikacijos leidžia atkurti itin detalų priešistorinės bendruomenės gyvenimo vaizdą.

  • Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Viduramžių pilyje aptiko keistą karščio išdegintą šachtą: archeologai pripažįsta – mįslė

    Vengrijos Bánd gyvenvietėje, ant kalkakmenio kalvos stūksančios Essegvár pilies griuvėsiuose, archeologai aptiko nedidelę akmenimis išklotą šachtą, kurios sienos ir dugnas aiškiai paveikti itin aukštos temperatūros. Konstrukcija suformuota kruopščiai: dideli akmenys sustatyti vertikaliai, o viduje matyti intensyvaus kaitinimo palikti pėdsakai.

    Tokie radiniai paprastai leidžia įtarti amatų ar ankstyvosios pramonės veiklą, todėl viena pirmųjų hipotezių susijusi su metalų apdirbimu. Vis dėlto kol kas trūksta svarbiausių įrodymų: šalia nerasta šlako ir išlydyto metalo fragmentų, kurie patvirtintų kalvystę ar kitą metalurgiją.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kad šachtos forma nepanaši į viduramžiais įprastus įrenginius, naudotus plytoms degti, kalkėms išgauti ar keramikai gaminti. Dėl šios priežasties tyrėjai kol kas vengia galutinių išvadų ir pabrėžia, kad vien karščio pėdsakų neužtenka tiksliai funkcijai nustatyti.

    Įdomiausia detalė paaiškėjo vertinant kontekstą: tyrėjai mano, kad konstrukcija galėjo būti naudojama dar iki to momento, kai šioje vietoje iškilo akmeninės pilies sienos. Tai reikštų, kad šachtą palikusi veikla yra senesnė už pačią viduramžių tvirtovę, o vieta turėjo reikšmę dar ankstesnei bendruomenei.

    Datavimui padeda ir kiti šių metų kasinėjimų radiniai. Aptiktos monetos, siejamos su Vengrijos karalių Belos III ir Andriaus II valdymo laikotarpiais, yra senesnės už dalį išlikusių pilies konstrukcijų ir tampa orientyrais, padedančiais atsekti atskirus tvirtovės raidos etapus.

    Tyrėjų vertinimu, šiaurinė pilies dalis galėjo būti pastatyta XIII amžiaus antroje pusėje, o paslaptingoji šachta veikė anksčiau. Dėl to kyla platesnis klausimas: kas šioje vietoje buvo iki mūrinės pilies ir kokią funkciją atliko įrenginys, kurį vėlesnių laikų statytojai, panašu, rado jau esantį.

    Šių metų tyrimai atskleidė ir vėlesnio pilies gyvenimo pėdsakus: keramikos šukes, gyvūnų kaulus, strėlių antgalius, geležinį peilį, sidabrines monetas bei aprangos detales. Tarp įdomesnių radinių minimi paauksuoto sidabro elementas, varinės detalės ir gotikinių durų puošybos fragmentai, įskaitant du šešiakampės žvaigždės formos apkalus.

    Istoriniai duomenys rodo, kad Essegvár viduramžiais priklausė Essegvár giminei, o pilies reikšmė mažėjo karų su Osmanų imperija laikotarpiu. Manoma, kad tvirtovė buvo sunaikinta po netoliese esančio Veszprémo užėmimo 1552 metais, tačiau dabartinių tyrimų centre atsidūrė ne griūties istorija, o gerokai senesnė, karščio išdeginta šachta.

    Archeologai pabrėžia, kad tokio tipo objektų paskirtį dažniausiai padeda nustatyti detalūs laboratoriniai tyrimai. Mikroskopinė dirvožemio ir nuosėdų analizė, cheminių elementų pėdsakai bei degėsių struktūra gali atskleisti, ar šachtoje buvo lydomas metalas, deginamos organinės medžiagos, ar atliktos visai kitokios, iki šiol neįvardytos technologinės operacijos.

  • Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Ispanijos ir Egipto archeologų misija Sakaroje, į pietvakarius nuo Kairo, aptiko išskirtinę vėlyvosios Penktosios dinastijos laikotarpio kapavietę, kurios reljefai ir piešiniai išlaikė ryškias originalias spalvas. Radinys datuojamas maždaug 4 400 metų senumu ir priskiriamas Senosios karalystės epochai.

    Kasdienybės scenas ir aukojimo procesijas vaizduojantis kapas rastas šios vasaros kasinėjimų metu, kuriuos vykdė Barselonos autonominis universitetas kartu su Egipto Senienų aukščiausiąja taryba. Egipto turizmo ir senienų institucijos patvirtino, kad kapas yra vadinamojoje Mariette nekropolio dalyje, šiaurinėje Sakros zonoje.

    Pasak tyrėjų, tai mastaba tipo kapas su dviem laidojimo koplyčiomis, priklausiusiomis aukštesnio rango pareigūnui Junmenui ir jo tėvui Ičiui. Nurodoma, kad Junmenas tarnavo faraono Džedkarės Isesio valdymo laikotarpiu, o tėvas užėmė kuklesnes pareigas, tačiau abu buvo palaidoti viename komplekse.

    Ypatingas dėmesys skiriamas išlikusioms sienų dekoracijoms: reljefuose matomos žemės ūkio veiklos, gyvulių vaizdiniai, taip pat aukų nešimo procesijos. Egipto institucijų vertinimu, dalis scenų išsaugojo autentišką spalvinį sluoksnį, o tai Senosios karalystės paminkluose pasitaiko retai dėl laiko, drėgmės ir ankstesnių kasinėjimų poveikio.

    Komanda taip pat mini kokybiškai iškaltą architravą ir laidotuvių tekstus, pritaikytus kapo savininko pareigoms bei titulams, kas leidžia tiksliau rekonstruoti administracinį to meto gyvenimą. Tokie įrašai archeologams svarbūs ne tik dėl religinių formulių, bet ir dėl vardų, titulų bei socialinių ryšių, kurie padeda tikslinti Senosios karalystės valdžios struktūrą.

    Tyrėjų teigimu, dviguba kapavietė gali atspindėti Junmeno socialinį kilimą ir siekį savo laidotuvių likimą susieti su tėvu. Ši interpretacija dera su platesne Senosios karalystės tradicija pabrėžti šeimos tęstinumą ir statusą per monumentalią kapų architektūrą, ypač didžiųjų nekropolių, tokių kaip Sakara, aplinkoje.

    Sakara nuo XIX amžiaus buvo ne kartą tyrinėta, tačiau konkreti teritorija, kurioje aptiktas kapas, iki šiol nebuvo nuosekliai dokumentuota. Dabartiniai darbai siekia atkurti nekropolio topografiją ir suprasti jį kaip gyvą erdvę, kurioje vyko ritualai, buvo nešamos aukos ir nuolat vykdytos statybos bei priežiūros veiklos.

    Analizuodami žemėlapius ir reljefo duomenis archeologai aptiko ne tik šią mastabą, bet ir požymių, kad netoliese gali būti dar bent dvi neatrastos kapavietės. Komanda tikisi jas patikrinti būsimuose sezonuose, o naujas radinys jau dabar laikomas svarbiu papildymu žinioms apie Penktosios dinastijos pabaigos architektūrą, meną ir administracinę kasdienybę.

  • Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Prancūzijoje, ant Montbellant kalvos netoli Tonnerre, archeologai aptiko tankiai užstatytos senovinės gyvenvietės pėdsakų, atskleidžiančių apie 1 500 metų trunkantį apgyvendinimo laikotarpį. Tyrimus vykdantys specialistai fiksuoja radinius nuo vėlyvojo geležies amžiaus iki viduramžių, o tai leidžia atkurti, kaip keitėsi vietovės funkcijos ir gyventojų kasdienybė.

    Naujausi kasinėjimai apėmė maždaug 740 kvadratinių metrų plotą, tačiau net ir tokioje ribotoje teritorijoje rasta pastatų pamatų, rūsių ir dirbtuvių. Pasak tyrėjų, statiniai buvo išdėstyti taip, kad maksimaliai išnaudotų statų šlaitą, todėl kalva, panašu, buvo sąmoningai pasirinkta gynybai ir gyvenimui pritaikyta vieta.

    Galių oppidum ir romėnų pėdsakai

    Seniausi radiniai siejami su galais: maždaug I amžiuje prieš mūsų erą čia veikė oppidum, tai yra įtvirtintas vėlyvojo geležies amžiaus centras. Keramikos šukės ir monetos rodo, kad bendruomenė buvo organizuota ir vykdė mainus dar prieš Romos įtakos įsitvirtinimą regione.

    Po Galijos užkariavimo vieta, sprendžiant iš aptiktų konstrukcijų, nebuvo apleista. Romėnų laikotarpiu užstatymas tankėjo, o senesni statiniai buvo perplanuojami, pritaikomi naujoms reikmėms ir papildomi naujais pastatais.

    Kasinėjimuose identifikuotas romėniškas rūsys, kiemo struktūros ir amatininkų veiklos pėdsakai. Aptiktas metalurginis šlakas leidžia manyti, kad kalvoje veikė metalo apdirbimo dirbtuvės, o kai kurių mūrų fragmentai išliko taip gerai, kad sienos vietomis tebestovi.

    Viduramžių miestas ir jo žlugimas

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalvos istorija tęsėsi ir po Romos laikų. Ankstesni darbai atskleidė XI–XII amžiais statytus mūrinius pastatus, rūsius ir sanitarines struktūras, o vėlesniais amžiais teritorija buvo perplanuojama, papildoma šuliniais ir įrenginiais, siejamais su maisto laikymu.

    Viršutinės miesto dalies lūžis siejamas su XV amžiumi. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad 1414 metais Tonnerre buvo užpultas Burgundijos pajėgų, o Montbellant kalvoje buvusi užstatyta zona kartu su įtvirtinimais patyrė didelę žalą, po kurios gyvenimas palaipsniui persikėlė į žemiau esančią slėnio dalį.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs?

    Tokios daugiasluoksnės vietovės archeologams ypač vertingos, nes vienoje erdvėje leidžia palyginti skirtingų laikotarpių urbanistiką, amatų raidą ir gynybos sprendimus. Kalvų gyvenvietės Europoje neretai būdavo pasirenkamos dėl strateginės padėties, o vėliau, keičiantis ekonomikai ir saugumo situacijai, centrai persikeldavo arčiau vandens kelių ir patogesnių prekybos maršrutų.

    Tyrėjai planuoja tęsti kasinėjimus ir patikslinti, kokias funkcijas turėjo atskiros aptiktos konstrukcijos. Tikimasi, kad tolimesni darbai suteiks daugiau duomenų apie Tonnerre viršutinės dalies raidą ir priežastis, dėl kurių istorinė miesto šerdis galiausiai persitvarkė į šiandien žinomą vietą.

  • Šimtmečius dingusios Nyénye paslaptis įminta: Vengrijoje aptiko kaimą, minėtą dar 1548 metais

    Šimtmečius dingusios Nyénye paslaptis įminta: Vengrijoje aptiko kaimą, minėtą dar 1548 metais

    Vengrijoje archeologai pranešė identifikavę viduramžių kaimo Nyénye vietą, apie kurį iki šiol buvo žinoma beveik vien iš rašytinių šaltinių. Istoriniuose dokumentuose gyvenvietė minima kelis kartus, o paskutinė žinoma žinutė apie ją siekia 1548 metus, vėliau pavadinimas palaipsniui dingo iš aktų.

    Kaip skelbiama, lūžis įvyko vykdant archeologinius darbus netoli Szandaszőlős apylinkių. Pirminių žvalgymų metu tyrėjai pastebėjo gausybę keramikos šukių, kurių datavimas leido įtarti XV arba XVI amžiaus laikotarpio gyvenvietę, nors iš pradžių manyta, kad radimvietė bus nedidelė ir išsibarsčiusi.

    Vėlesni kasinėjimai atskleidė daugiau struktūrų: duobes, griovius ir kapus. Laidojimų orientacija rytų–vakarų kryptimi sustiprino prielaidą, kad tai krikščioniška kapavietė, o viduramžių kaimuose kapinės dažniausiai buvo susijusios su vietos bažnyčia.

    Įtarimai pasitvirtino aptikus buvusios šventovės liekanas. Gyvenvietės pėdsakai, kapinės ir bažnyčios fragmentai kartu rodo, kad čia veikė didesnė ir geriau organizuota bendruomenė, nei buvo spėjama pradžioje.

    Sprendžiant Nyénye lokalizacijos mįslę, svarbią rolę suvaidino ir dokumentų analizė. Tyrėjai lygino senųjų aktų informaciją, įskaitant su žemėvalda bei ginčais susijusius įrašus, su aplinkinių gyvenviečių padėtimi ir naujai atrastos radimvietės duomenimis, taip susiedami archeologinius pėdsakus su istoriniu pavadinimu.

    Tokie atradimai yra vertingi ne vien dėl geografinio tikslumo. Kasinėjimai gali suteikti naujų žinių apie vėlyvųjų viduramžių kasdienybę, kaimo planavimą, materialinę kultūrą ir laidojimo papročius, o kartu padėti tiksliau atkurti regiono gyvenviečių tinklą laikotarpiu, kai dalis vietovių dėl karų, epidemijų ar ekonominių pokyčių ištuštėjo.

    Archeologai ketina tęsti darbus, daugiau dėmesio skirdami bažnyčios ir kapinių tyrimams. Tikimasi, kad papildomi radiniai leis tiksliau datuoti gyvenvietės klestėjimo ir nykimo etapus bei geriau suprasti, kodėl Nyénye po 1548 metų dingo iš rašytinių šaltinių.

  • Mįslingi viduramžių mūrai glumino metų metus: archeologai pagaliau atskleidė, kas tai buvo

    Mįslingi viduramžių mūrai glumino metų metus: archeologai pagaliau atskleidė, kas tai buvo

    Radinių mįslė prasidėjo nuo studentų kasinėjimų

    Anglijos Dorseto grafystėje archeologai prieš kelerius metus aptiko neįprastai tvirtus akmeninius mūrus, paslėptus po dirvožemio sluoksniu. Pirmieji kasinėjimai buvo nedidelės apimties, todėl vien iš atidengtos sienos dalies nebuvo įmanoma patikimai pasakyti, kokiai paskirčiai priklausė visas statinys.

    Būtent ribotas vaizdas ilgai ir laikė tyrėjus nežinioje: mūrai atrodė per solidūs atsitiktiniam ūkiniam statiniui, bet nepakako duomenų juos sieti ir su gynybine ar religine architektūra. Todėl objektas kurį laiką buvo vadinamas „paslaptinga viduramžių struktūra“.

    Į vietą grįžo didesnė komanda

    Vienas pagrindinių tyrėjų Derekas Pitmanas nusprendė prie radinio sugrįžti su didesne, kelių institucijų specialistus subūrusia komanda. Šį kartą kasinėjimų apimtis buvo platesnė, o tyrimai orientuoti ne į pavienį fragmentą, bet į viso komplekso planą ir jo ryšį su aplinkiniu kraštovaizdžiu.

    Platesnis atidengtas perimetras leido įvertinti mūrų išsidėstymą ir galimus įėjimus, vidines erdves bei statybos logiką. Toks kontekstas archeologijoje dažnai tampa lūžio tašku, nes būtent planas, o ne vien mūro storis ar akmens tipas geriausiai išduoda pastato funkciją.

    Proveržis: tai greičiausiai buvo ūkio dalis

    Įvertinę sienų tinklą ir sugretinę jį su ankstesniais istoriniais duomenimis, tyrėjai padarė išvadą, kad konstrukcija greičiausiai buvo viduramžių ūkio, tikėtina, žemdirbystės sodybos, dalis. Papildomą atramą šiai interpretacijai suteikė ir vietos kartografiniai šaltiniai.

    Tyrėjų teigimu, panašus objektas minimas ar atvaizduotas vietos XV amžiaus žemėlapyje, kuriame nurodoma, jog šioje Dorseto dalyje egzistavo ūkis, tačiau tiksli jo vieta iki šiol buvo nežinoma. Naujausių kasinėjimų duomenys leidžia manyti, kad galėjo būti aptikta būtent ta, istoriniuose šaltiniuose fiksuota vieta.

    „Tik dabar, pamatę mūrų planą ir sulyginę jį su istoriniais duomenimis, galėjome patikimai pasakyti, ką iš tiesų radome“, – sakė tyrėjų komandos atstovai.

    Kodėl radinys svarbus plačiau

    Šis atradimas svarbus ne vien dėl dar vienos viduramžių sienos: tyrėjai gali susieti fizinius statinio likučius su konkrečiu istoriniu liudijimu ir mėginti atkurti anuometinį gyvenamąjį kraštovaizdį. Vietovė netoli Poole Harbour pakraščio laikoma viena archeologiškai turtingiausių regione, nes žmonės ją naudojo šimtmečiais, o gal ir tūkstantmečiais.

    Nedidelio ūkio liekanos gali papasakoti apie kasdienę Dorseto gyventojų buitį, žemės naudojimą, ūkinių pastatų struktūrą ir vietos gyvenviečių tinklą viduramžiais. Tokie objektai dažnai išnyksta be ryškių pėdsakų, nes, skirtingai nei pilys ar bažnyčios, ūkio pastatai paprastai būdavo kuklesni ir rečiau išsaugomi.

    Kokie klausimai dar liko

    Nors dėl pagrindinės funkcijos tyrėjai jaučiasi užtikrinčiau, kasinėjimai neuždaro visų klausimų. Dabar svarbiausia tiksliai nustatyti statybos ir perstatymų chronologiją, atskirti skirtingas objekto naudojimo fazes ir įvertinti, kiek laiko ūkis veikė.

    Ne mažiau reikšminga ir vietos sąsaja su pakrante: artumas Poole Harbour galėjo lemti gyventojų pragyvenimą, nes prieiga prie jūros, žvejybos bei pakrantės išteklių dažnai suteikdavo papildomų galimybių apsirūpinti maistu ir žaliavomis. Tyrėjai tikisi, kad tolimesni darbai leis tiksliau suprasti, kaip šis ūkis įsiliejo į platesnį viduramžių Dorseto ekonominį ir socialinį tinklą.