CP v2

Tag: Katarzyna Bosacka

  • Bosacka giria savo sausainius „Aldi“: patikrinome sudėtį – štai kas nustebino

    Lenkijoje vartotojų švietėja Katarzyna Bosacka daugelį metų garsėjo tuo, kad viešai narsto maisto produktų etiketes ir moko skaityti sudėtį. Todėl natūralu, kad rinkoje pasirodžius jos vardu pažymėtoms saldžioms užkandoms, pirkėjų lūkesčiai iškart išauga.

    Šįkart Bosackos sausainiai pasirodė „Aldi“ parduotuvių lentynose, o daugiausia dėmesio sulaukė trapūs sausainiai su sėklų mišiniu. Socialiniuose tinkluose autorė akcentuoja moliūgų ir saulėgrąžų sėklas bei juodgrūdes, tačiau klausimas paprastas: ar reklaminį pasakojimą iš tiesų patvirtina sudėtis?

    Vertinant pagal etiketę, sudedamųjų dalių sąrašas nėra ilgas, o tai dažnai reiškia mažiau technologinių priedų. Masinėje konditerijoje neretai pasitaiko ilgos sudėtys su emulsikliais ir purikliais, tačiau čia sudėtis aprašyta gana aiškiai ir be netikėtų „pagerintojų“.

    Riebalų pagrindą sudaro augaliniai aliejai, tarp jų kokosų ir rapsų, o palmių aliejaus nenurodyta. Miltų dalyje minimi kvietiniai miltai ir pilno grūdo kvietiniai miltai, o sėklos sudėtyje užima reikšmingą vietą: randamos moliūgų sėklos, saulėgrąžų sėklos ir juodgrūdės.

    Saldinimui naudojamas cukrus, taip pat klevų sirupas ir medus. Tai reiškia, kad nors produktas gali atrodyti „natūralesnis“, cukrus vis tiek pateikiamas keliomis formomis, todėl bendras saldumo ir kalorijų kiekis išlieka svarbus.

    Komentaruose pirkėjai atkreipė dėmesį į pieno miltelius. Toks ingredientas gali būti netikėtas sėklų sausainiuose, o žmonėms, vengiantiems pieno, tai tampa aiškia priežastimi produktą apeiti, be to, dėl medaus šie sausainiai vis tiek nebūtų tinkami veganams.

    Žvelgiant plačiau, tokie produktai dažnai patenka į itin apdoroto maisto kategoriją, net jei sudėtis atrodo „tvarkinga“. Reikšminga detalė ir maistinė vertė: nurodoma, kad 100 gramų suteikia 589 kilokalorijas, todėl net ir geresnės sudėties sausainiai turėtų likti desertu, o ne kasdiene užkanda.

    Bendra išvada paprasta: lyginant su dalimi rinkoje esančių sausainių, čia galima matyti kelis akivaizdžius pliusus, tačiau tai nėra sveikatingumo produktas. Jei norisi ko nors saldaus prie kavos, toks pasirinkimas gali būti racionalesnis, bet porcijos dydis ir dažnumas išlieka lemiami.

  • Bosacka paragavo torto iš diskonto: sudėtis pribloškė, skonis – kaip dviračio tepalas

    Parduotuvėje pirktas tortas dažnai tampa greičiausiu sprendimu netikėtoms vaišėms, gimtadieniui ar šeimos pietums. Tačiau maisto ekspertė ir visuomenininkė Katarzyna Bosacka socialiniuose tinkluose priminė, kad patraukli išvaizda dar nereiškia paprastos sudėties.

    Ji parodė grietinėlės tortą su mėlynėmis, įsigytą diskonte, ir atkreipė dėmesį į etiketę. Pasak jos, sudedamųjų dalių sąrašas buvo neįprastai ilgas ir, kaip ji teigė, viršijo 50 pozicijų.

    Etiketėje, be įprastų ingredientų, buvo nurodyti įvairūs technologiniai priedai, tokie kaip emulsikliai, purikliai, tirštikliai, stabilizatoriai ir kvapiosios medžiagos. Tarp riebalų šaltinių minėti augaliniai riebalai, taip pat ir visiškai hidrintas palmių aliejus, o saldumui bei struktūrai užtikrinti galėjo būti naudojami sirupai ir kitos pagalbinės medžiagos.

    Ilgas sudėties sąrašas savaime nereiškia, kad produktas yra nesaugus, nes maisto priedai Europos Sąjungoje leidžiami tik įvertinus jų riziką. Vis dėlto kuo daugiau sudedamųjų dalių, tuo sunkiau vartotojui greitai suprasti, kas sudaro deserto pagrindą ir kiek realiai jame yra brangesnių ingredientų, pavyzdžiui, grietinėlės ar sviesto.

    Į ką atkreipti dėmesį perkant

    Bosacka taip pat išskyrė įspėjimą ant pakuotės, kad atitirpinto produkto negalima užšaldyti pakartotinai. Tokia žyma dažniausiai reiškia, kad gaminys buvo laikytas užšaldytas, o tai nebūtinai blogai, tačiau svarbu laikytis laikymo sąlygų ir galiojimo terminų, ypač kai kalbama apie kremus.

    „Nusipirkau šį tortą diskonte. Jis atrodo labai natūraliai, bet kai perskaitai etiketę, paaiškėja, kad yra daugiau nei 50 sudedamųjų dalių. Ir dar parašyta, kad atitirpinto produkto pakartotinai neužšaldyti“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Paragavusi torto ji skonį įvertino itin griežtai ir teigė, kad jis primena dviračio tepalą. Ji taip pat atliko demonstracinį bandymą, numesdama gabalėlį iš aukščiau, ir pagal masės tvirtumą sprendė apie stabilizatorių vaidmenį produkte.

    Kodėl svarbi ingredientų eilė

    Ant etikečių sudedamosios dalys išvardijamos mažėjimo tvarka, todėl pirmosios pozicijos rodo, ko produkte yra daugiausia. Renkantis tortą verta pasižiūrėti, ar sąrašo pradžioje dominuoja kiaušiniai, pieno produktai, sviestas, miltai ir vaisiai, o ne vanduo, augaliniai riebalai ir tirštikliai.

    Šiuo atveju etiketėje matyti ir grietinėlė, tačiau jos dalis nurodyta 2,3 proc. Tai reiškia, kad grietinėlė yra, bet tokia dalis greičiau atlieka papildomą funkciją, o ne sudaro kremo pagrindą.

    Vartotojams patariama etiketę perskaityti dar prieš dedant desertą į krepšelį, o jei kyla abejonių, palyginti kelių gamintojų sudėtį. Kuo aiškesnė sudėtis ir kuo mažiau sunkiai atpažįstamų technologinių priedų, tuo paprasčiau įvertinti, ar perkamas produktas atitinka lūkesčius.

  • Ekspertė rėžė tiesiai: avietes plauti būtina, bet viena klaida jas per minutes paverčia tyre

    Avietės vasarą dažnai valgomos tiesiai iš dėžutės, tačiau maisto saugos specialistai primena, kad taip rizikuojama. Ant uogų paviršiaus gali likti dirvožemio dalelių, dulkių, žiedadulkių, taip pat įvairių mikroorganizmų, o auginant pramoniniu mastu pasitaiko ir augalų apsaugos priemonių likučių.

    Lenkijoje gerai žinoma vartotojų švietėja ir žurnalistė Katarzyna Bosacka viešai pabrėžė, kad avietes prieš valgant plauti reikia. Pagrindinis argumentas paprastas: net vizualiai švarios uogos nėra sterilios, o jų nelygus paviršius lengvai „surinka“ nešvarumus.

    Kaip nuplauti ir nesugadinti

    Avietės yra vienos trapiausių uogų, todėl plovimas po stipria tekančia srove dažnai baigiasi sutraiškyta mase. Be to, jos greitai sugeria drėgmę, todėl peršlapusios praranda tekstūrą ir skonį, o pažeistos uogos greičiau rūgsta.

    Praktiškiausias būdas yra plauti ne po čiaupu, o dubenyje su vėsiu vandeniu. Į vandenį įmerkite tik tiek uogų, kiek planuojate suvalgyti, švelniai permaišykite ranka ir po kelių akimirkų išimkite nusausinti.

    Didžiausia klaida, trumpinanti galiojimą

    Didžiausia klaida yra nuplauti visą nupirktą pakuotę iš karto, jei uogų nesuvalgysite tą pačią dieną. Drėgmė užsilaiko uogų įdubimuose, o šaldytuve tai sudaro palankias sąlygas greitam pelėsio plitimui.

    „Avietes geriausia plauti dubenėlyje, porcijomis: tiek, kiek suvalgysite. Perplauti, nusausinti ir suvalgyti“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Likusias avietes geriausia laikyti šaldytuve sausas ir neplautas, vienu sluoksniu, kad uogos nesusispaustų. Prieš valgant pakanka greitai nuplauti pasirinktą porciją vėsiame vandenyje ir atsargiai nusausinti popieriniu rankšluosčiu.

  • Žurnalistės Katarzynos Bosackos triukas pjaustant pomidorus: kodėl sėklų neišmesti svarbiau, nei manėte

    Žurnalistės Katarzynos Bosackos triukas pjaustant pomidorus: kodėl sėklų neišmesti svarbiau, nei manėte

    Lenkijoje gerai žinoma žurnalistė ir kulinarinių knygų autorė Katarzyna Bosacka socialiniuose tinkluose pasidalijo paprastu, bet diskusijų sukėlusiu pomidorų pjaustymo būdu. Pasak jos, daug kas pjausto taip, kad sultys ir sėklos išbėga ant lentos, nors būtent jose slypi dalis vertingų medžiagų.

    Bosacka teigia pirmiausia išpjaunanti kietą kotelio dalį, tuomet pomidorą paguldanti ant šono ir pjaustanti skersai. Taip, anot jos, sėklos dažniau lieka viduje, o ne išteka kartu su sultimis, todėl daržovė geriau išlaiko struktūrą ir skonį.

    „Kaip pjaustote pomidorus? Aš visada išimu kotelį, paguldau pomidorą ant šono ir pjaustau skersai, kad sėklos liktų viduje, nes sėklos irgi yra pomidorų sveikata“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Ši pastaba turi ir praktinį pagrindą: pomidorų sultys bei minkštimas aplink sėklas yra natūraliai skystesni, todėl pjaustant į „klasikines“ apvalias riekes dažnai išbėga ant pjaustymo lentos. Dėl to sumuštiniai greičiau pažliunga, o salotose netenkama dalies sulčių, kurios suteikia skonio.

    Maistinės vertės požiūriu pomidorai vertinami dėl vitamino C, folio rūgšties, kalio ir antioksidanto likopeno, kurio gausu raudonuose pomidoruose. Likopenas yra riebaluose tirpus junginys, todėl jis geriau pasisavinamas pomidorus valgant su aliejumi ar kitu riebalų šaltiniu, pavyzdžiui, avokadu ar sūriu.

    Kitas svarbus akcentas, kurį išskiria Bosacka, yra peilio kokybė. Pomidorų odelei lengviau, kai peilis labai aštrus arba dantytas, nes tuomet daržovė mažiau spaudžiama, nesutraiškomas minkštimas, o pjūvis tampa švaresnis. Tai ypač aktualu labai prinokusiems pomidorams.

    Ji taip pat primena alternatyvą tiems, kas pomidorus deda į salotas ar nori tvarkingų gabalėlių: pjaustymas skiltelėmis leidžia sultims ir sėkloms likti tarsi „laivelio“ viduje. Tokiu būdu patiekalas išlieka estetiškesnis, o skonis pasiskirsto tolygiau.

  • Šis pomidorų pjaustymo triukas keičia viską: riekelės nesubyra, sultys nelieka ant lentos

    Maisto ekspertė Katarzyna Bosacka priminė paprastą, bet dažnai nuvertinamą virtuvės detalę: kaip pjaustome pomidorus. Nors dauguma įpratę juos riekėti skersai, toks būdas ypač su labai prinokusiais vaisiais dažnai baigiasi ištekėjusiomis sultimis ir išbyrėjusiomis sėklomis.

    Pomidorų minkštimas nėra vienalytis: daugiausia skysčio ir sėklų yra vadinamosiose sėklų kamerose, kurias laiko plonos pertvaros. Pjaunant skersai, peilis dažniau perkerpa šias kameras plačiu plotu, todėl riekelės praranda tvirtumą, o ant pjaustymo lentos lieka daugiau sulčių.

    Pjaustykite išilgai, ne skersai

    Bosackos siūlomas triukas paprastas: pirmiausia išpjaukite kietesnę dalį ties koteliu, o tuomet pomidorą perpjaukite išilgai arba paguldykite ant šono. Tada riekeles pjaukite skersai pomidoro ilgio, kad sėklų kameros liktų labiau uždaros.

    Taip pjaustytos riekelės lengviau išlaiko formą ant sumuštinių ar lėkštėje, o virtuvėje lieka mažiau netvarkos. Skirtumas labiausiai pasijunta, kai pomidorai labai sultingi ir minkšti, o norisi tvarkingų, dailiai atrodančių gabalėlių.

    Sėklos nėra atliekos

    Neretai žmonės sąmoningai stengiasi pašalinti sėklas ir želė primenantį minkštimą, tačiau tai nėra būtina. Būtent ten yra nemažai drėgmės, skaidulų ir pomidorams būdingų augalinių junginių, todėl įprastiems sumuštiniams ar salotoms jų šalinti neverta.

    Išimtis gali būti receptai, kur reikia ypač tirštos ar lygios tekstūros, pavyzdžiui, kai kurie padažai. Tokiais atvejais sėklų ir skysčio kiekio mažinimas padeda greičiau pasiekti norimą konsistenciją, tačiau kasdieniam vartojimui tai labiau skonio ir įpročio klausimas.

    Aštrus peilis daro pusę darbo

    Ekspertė atkreipia dėmesį ir į įrankį: bukas peilis dažniau ne pjauna, o spaudžia pomidorą, todėl sultys išsispaudžia, o odelelė plyšta netolygiai. Dėl to riekelės greičiau subyra, o pjaustymas tampa nepatogus.

    Geriausiai tinka gerai pagaląstas peilis, o kai kam patogus ir dantytas, lengviau įveikiantis ploną pomidoro odelę. Nedidelis įpročio pakeitimas gali padėti išlaikyti ir išvaizdą, ir daugiau sulčių pačiame pomidore, o ne ant lentos.

  • Šparaginės pupelės: daug kas jas verda neteisingai – ekspertė paaiškino, ką darote atvirkščiai

    Šparaginės pupelės: daug kas jas verda neteisingai – ekspertė paaiškino, ką darote atvirkščiai

    Vasarą, kai prasideda šparaginių pupelių sezonas, jos dažnai atsiduria ant lietuvių stalo kaip greitas ir lengvas garnyras. Tačiau net ir šį paprastą produktą dalis žmonių paruošia taip, kad prarandama dalis skonio, tekstūros ir maistinių medžiagų.

    Apie dažniausias klaidas kalba ir Lenkijoje gerai žinoma žurnalistė bei vartotojų švietėja Katarzyna Bosacka. Ji socialiniuose tinkluose atkreipė dėmesį, kad daug kas pupeles pirmiausia „nuskuta“ ar per ilgai verda, nors dažnai pakanka visai kitokio paruošimo.

    Šparaginės pupelės vertinamos dėl skaidulų, folio rūgšties, vitamino C, vitamino K ir mineralų, taip pat dėl nedidelio kaloringumo. Mitybos specialistai primena, kad terminis apdorojimas turi didelę reikšmę: kuo ilgiau verdama, tuo labiau silpnėja traškumas ir gali mažėti dalis vandenyje tirpių vitaminų.

    Prieš verdant pupeles verta perrinkti, nuplauti ir nupjauti galus. Jei ankštys stambesnės ar kietesnės, patariama pašalinti kietesnę siūlelę iš šono, tačiau „nuskusti“ visos ankšties dažniausiai nereikia, nes taip be reikalo prarandama dalis struktūros.

    Dažna klaida – dėti pupeles į šaltą vandenį ir virti ilgai, kol jos visiškai sukrenta. Kad tekstūra išliktų maloni, įprasta pupeles dėti į jau verdantį pasūdytą vandenį ir virti trumpai, kol suminkštėja, bet dar išlieka tvirtos.

    Kitas svarbus niuansas – atvėsinimas. Jei pupeles norite patiekti salotoms ar išlaikyti ryškesnę spalvą, po virimo jas verta trumpai atšaldyti labai šaltame vandenyje ir nusausinti, kad sustotų kaitinimo procesas.

    Renkantis šparagines pupeles parduotuvėje ar turguje, verta atkreipti dėmesį į šviežumą: ankštys turėtų būti standžios, traškios, be dėmių ir neperaugusios. Šviežios pupelės paprastai lūžta lengvai, o ne lankstosi kaip guma.

    Šparaginės pupelės tinka ne tik virti: jas galima trumpai apkepti keptuvėje ar paruošti garuose. Svarbiausia taisyklė paprasta – kuo mažiau bereikalingo „kankinimo“ ir kuo tiksliau parinktas laikas, tuo skanesnis ir maistingesnis bus rezultatas.

  • Bosacka įspėja: ši klaida verdant pupas viską sugadina – daugelis taip daro kasdien

    Iš pirmo žvilgsnio pupų virimas atrodo paprastas, tačiau būtent čia dažnai padaroma klaida, dėl kurios žali grūdai virsta pilkšva, pervirusia tyre. Maisto temomis kalbanti Katarzyna Bosacka atkreipė dėmesį į du dalykus, kurie labiausiai kenkia rezultatui: per ilgas virimas ir sūdymas netinkamu metu.

    Pasak jos, pupas verta virti trumpai ir atidžiai stebėti laiką, nes perlaikius puode jos praranda spalvą, tampa miltingos, sukrenta ir praranda būdingą skonį. Tokiu atveju nelieka nei malonaus traškumo, nei ryškaus žalio atspalvio, kurio daugelis tikisi.

    Bosacka taip pat akcentuoja, kad sūdyti vandenį iš karto nėra geriausia išeitis, jei norite išlaikyti gražią struktūrą. Jos siūlomas principas paprastas: virti be druskos, o pagardinti tik pabaigoje, kai jau aišku, kokio sūrumo norisi.

    Ji rekomenduoja pupas pirmiausia perplauti sietelyje, tada užpilti verdančiu vandeniu ir virti maždaug 10 minučių. Jaunos pupos dažnai išverda greičiau, o brandesnėms gali reikėti kelių papildomų minučių, todėl patikimiausia paragauti vieną grūdą: jis turi būti minkštas, bet netrupėti.

    Dar vienas dažnas klausimas – kada lupti. Jei pupas ketinate lupti, patogiausia tai daryti iškart nukošus, kol odelės dar tvirtesnės. Tuomet galima įmaišyti sviesto ar alyvuogių aliejaus, o druską berti pačioje pabaigoje, kad skonis būtų tiksliai sureguliuotas.

    Po jos įrašo socialiniuose tinkluose kilo diskusija: vieni tikino visada verdantys sūriame vandenyje ir nematantys problemos, kiti rašė pupų niekada nelupantys, o dar kiti dalijosi įpročiu trumpai apvirtas pupas vėliau pašildyti keptuvėje su riebalais ir prieskoniais. Tai primena, kad virtuvėje veikia daug skirtingų metodų, tačiau pervirimas beveik visada baigiasi tuo pačiu – prarasta tekstūra ir prastesnis vaizdas.

    Maisto technologai dažniausiai sutaria dėl vieno: ankštinių nereikėtų virti „iš akies“, ypač kai siekiama konkretaus rezultato. Trumpesnis virimas ir ragavimas proceso metu leidžia tiksliau pataikyti į norimą konsistenciją, o prieskonių naudojimas pabaigoje padeda išlaikyti natūralų produktų skonį ir lengviau valdyti galutinį sūrumą.

  • Bosacka atskleidė, kaip teisingai virti bobus: dauguma daro vieną lemtingą klaidą

    Bosacka atskleidė, kaip teisingai virti bobus: dauguma daro vieną lemtingą klaidą

    Prasidėjus bobų sezonui, šios ankštinės daržovės vėl grįžta ant stalų kaip greitas, sotus ir maistingas užkandis. Tačiau mitybos edukatorė Katarzyna Bosacka atkreipia dėmesį, kad daugelis bobus verda neteisingai, dėl to nukenčia ir skonis, ir virškinimas.

    Bobai yra ankštinių šeimos augalas, artimas žirniams ir pupelėms, o valgomi jo termiškai apdoroti sėklos branduoliai. Jie vertinami dėl baltymų, skaidulų ir folio rūgšties, o taip pat suteikia ilgesnį sotumo jausmą, todėl dažnai įtraukiami į subalansuotą mitybą.

    Vis dėlto kai kuriems žmonėms bobai gali sukelti pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi, ypač jei suvalgoma daugiau arba jei virta netinkamai. Dėl šios priežasties vis daugiau dėmesio skiriama ne tik produktui, bet ir jo paruošimo būdui, kuris gali sumažinti nemalonius pojūčius.

    Kaip siūlo virti Bosacka?

    Pasak Katarzynos Bosackos, pirmas žingsnis yra bobus gerai perplauti sietelyje. Tuomet juos reikia užpilti verdančiu vandeniu ir virti nesūdytame vandenyje, įdedant krapų, o tai, anot jos, padeda išlaikyti geresnį skonį ir lengvesnį virškinimą.

    „Visą gyvenimą bobus viriau neteisingai. Man patarė juos perplauti, užpilti verdančiu vandeniu ir virti nesūdytame vandenyje su krapais apie 10 minučių, kad vidus liktų žalias, o ne ištižtų“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Virimo laikas išlieka vienas svarbiausių momentų: per ilgai virti bobai greitai praranda spalvą, skonį ir tekstūrą. Trumpesnis virimas padeda išlaikyti tvirtesnį branduolį, o patiekalas nebūna panašus į pervirtą košę.

    Ar būtina lupti ir kada sūdyti?

    Bosacka taip pat paaiškino, kad bobus galima valgyti ir su luobele, ir be jos, priklausomai nuo to, kiek ji kieta. Jei luobelė kietesnė, ją rekomenduojama nulupti, o priedus dėti tik pabaigoje.

    „Bobus galime lupti arba ne. Jei luobelė kieta, nulupame, tada dedame sviestą ar alyvuogių aliejų ir tik tuomet pasūdome“, – pridūrė Katarzyna Bosacka.

    Virtus bobus žmonės dažniausiai valgo vienus, pagardintus sviestu, tačiau jie tinka ir salotoms, trintoms užtepėlėms ar sriuboms. Tikslesnis virimas ir sūdymas pabaigoje padeda išlaikyti skonį, o kartu gali būti paprastas būdas padaryti šį sezoninį patiekalą lengviau toleruojamą.

  • Ketchupas atrodo nekaltas, bet etiketė išduoda: Katarzyna Bosacka įspėja, ko vengti

    Ketchupas atrodo nekaltas, bet etiketė išduoda: Katarzyna Bosacka įspėja, ko vengti

    Ketchupas daugeliui tapęs kasdieniu produktu, ypač per grilinimo sezoną, kai jo suvartojama gerokai daugiau. Tačiau dalis parduotuvėse esančių ketchupų turi sudėtį, kuri labiau primena technologinį mišinį nei paprastą pomidorų padažą.

    Vartotojų edukatorė ir žurnalistė Katarzyna Bosacka atkreipė dėmesį, kad renkantis ketchupą verta pradėti ne nuo kainos ar prekės ženklo, o nuo etiketės. Pasak jos, svarbiausias signalas yra trumpa ir aiški sudėtis, kurioje dominuoja pomidorai, o ne priedai.

    „Geras ketchupas prasideda nuo pomidorų, o ne nuo cukraus ir tirštiklių“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Pagrindinė taisyklė – vertinti pomidorų kiekį. Kuo daugiau pomidorų panaudota 100 gramų produkto, tuo labiau tikėtina, kad skonis išgaunamas natūraliai, o ne stiprinamas saldikliais, kvapiosiomis medžiagomis ar tirštikliais.

    Ne mažiau svarbu sekti, kiek įdėta cukraus ir druskos. Ketchupas dažnai laikomas pomidoriniu padažu, bet kai kuriuose produktuose cukraus kiekis priartėja prie desertams būdingų rodiklių, o tai keičia bendrą mitybos balansą, ypač jei ketchupą dažnai valgo vaikai.

    Trečias aspektas – priedai, skirti konsistencijai ir galiojimo laikui. Etiketėje pasitaikantys tirštikliai, modifikuotas krakmolas ar konservantai nebūtinai reiškia, kad produktas prastas, tačiau jų gausa dažnai rodo, kad gamintojas kompensuoja mažesnį pomidorų kiekį arba siekia išgauti norimą tekstūrą pigesniais sprendimais.

    Praktinis patarimas paprastas: lyginant kelis variantus, rinktis tą, kurio sudėtyje pirmoje vietoje yra pomidorų produktai, o toliau seka minimalus kiekis acto, prieskonių ir druskos. Jei sudėties sąrašas ilgas ir pilnas sunkiai suprantamų ingredientų, toks ketchupas dažniau bus labiau perdirbtas.

    Pastaraisiais metais prekyboje daugėja ketchupų be pridėtinio cukraus ar su mažesniu druskos kiekiu, nes pirkėjai vis labiau vertina aiškią sudėtį. Vis dėlto specialistai ragina nepamiršti, kad net ir „lengvesni“ variantai gali skirtis pomidorų kiekiu, todėl vien užrašai ant pakuotės ne visada atspindi produkto kokybę.

  • Mirkote braškes acte ar soda? Katarzyna Bosacka paaiškino, kodėl tai beprasmiška

    Mirkote braškes acte ar soda? Katarzyna Bosacka paaiškino, kodėl tai beprasmiška

    Socialiniuose tinkluose pastaruoju metu vėl išpopuliarėjo patarimai vaisius ir daržoves plauti ne tik vandeniu, bet ir mirkyti acte ar sodos tirpale. Teigiama, kad taip esą geriau pašalinami pesticidų likučiai ir kiti nešvarumai, tačiau specialistų rekomendacijos dažnai skamba paprasčiau.

    Lenkijos maisto edukatorė ir žurnalistė Katarzyna Bosacka savo socialinių tinklų kanaluose pabrėžė, kad braškių mirkymas acte ar sodoje daugeliu atvejų yra beprasmė mada. Pasak jos, svarbiausia yra teisinga higiena ir plovimas prieš pat valgymą, o ne agresyvūs tirpalai, galintys pakeisti skonį ar pažeisti minkštą vaisių.

    „Braškių mirkymas acte arba sodoje yra tiesiog beprasmiškas. Nesiduokite apgaunami kvailų madų ir specialių vaisių plovimo skysčių“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Kaip aiškinama visuomenės sveikatos institucijų rekomendacijose, daugumą šviežių vaisių ir daržovių pakanka nuplauti po tekančiu vandeniu, geriausia drungnu, ir tai daryti prieš pat vartojimą. Plovimas padeda sumažinti ant paviršiaus esančius nešvarumus, dulkes, dalį mikroorganizmų ir kai kurių medžiagų likučius, tačiau stebuklingo vieno metodo, kuris visiškai pašalintų viską, nėra.

    Kontekstas, dėl kurio atsirado acto ir sodos „ritualai“, dažnai siejamas su baime dėl parazitų ar ligų sukėlėjų, ypač renkant laukines uogas. Tokiais atvejais svarbiausia yra ne tik uogų nuplovimas, bet ir rankų higiena, o renkant laukinėje gamtoje verta įvertinti taršos riziką, nes uogos gali turėti kontaktą su laukiniais gyvūnais.

    Maisto saugos specialistai taip pat primena, kad šviežių uogų nereikėtų ilgai mirkyti, nes jos greitai sugeria vandenį, tampa minkštos ir greičiau genda. Jei tikslas yra prailginti braškių laikymą, efektyviau jas laikyti sausai, vėsiai, neplautas, o nuplauti tik prieš valgant ar ruošiant patiekalą.

    Jei kyla abejonių dėl produkcijos švaros, paprastas sprendimas yra kruopštus plovimas tekančiu vandeniu, pažeistų vietų pašalinimas, o kai įmanoma, vaisių ir daržovių lupimas. Ypač jautriems žmonėms, pavyzdžiui, vaikams ar nusilpusio imuniteto asmenims, svarbiausia laikytis bendrų virtuvės higienos taisyklių ir vengti kryžminės taršos.