Tag: Katedros

  • Prieš Žolinę Vilkaviškyje – katedros šventorius virto gyvu kilimu: tautinių juostų raštai stebina

    Prieš Žolinę Vilkaviškyje – katedros šventorius virto gyvu kilimu: tautinių juostų raštai stebina

    Artėjant Žolinei, Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo katedros šventoriuje vėl atsirado ryškūs tautinių juostų raštus primenantys augalų ornamentai. Ši tradicija kasmet pritraukia smalsuolių ir tampa išskirtiniu bendruomenės kūrybiškumo ženklu miesto centre.

    Iniciatyvą jau ne pirmus metus organizuoja Vilkaviškio trečiojo amžiaus universitetas, suburiantis gyventojus bendrai veiklai. Kompozicijos kuriamos iš sezono gėrybių: žiedų, lapų, javų varpų, šermukšnių, vaisių ir kitų natūralių medžiagų, kurios leidžia išgauti tradiciniams raštams būdingą ritmą ir spalvų dermę.

    Žolinė Lietuvoje siejama su vasaros brandos laiku ir padėka už derlių, todėl augalų motyvai šiai šventei ypač natūralūs. Tokios bendruomeninės iniciatyvos pastaraisiais metais vis dažniau tampa ir gyvojo paveldo tąsa, kai tradicijos puoselėjamos ne muziejuje, o kasdieniame miestų ir miestelių gyvenime.

    Šių metų akcijoje apsilankęs Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka dėkojo dalyviams už pastangas ir kūrybiškumą. Jis pabrėžė, kad kasmetinė iniciatyva ne tik papuošia erdvę prieš vieną svarbiausių vasaros švenčių, bet ir sutelkia žmones bendram tikslui.

    „Džiugu matyti, kad ši graži iniciatyva kasmet suburia žmones ir artėjančios Žolinės proga ypatingai papuošia mūsų katedros šventorių. Nuoširdžiai dėkoju Vilkaviškio trečiojo amžiaus universitetui, pirmininkei Dalytei Šileikienei už puoselėjamą tradiciją, o visiems prisidėjusiems – už kūrybiškumą, laiką ir pastangas“, – sakė meras Algirdas Neiberka.

    Augalų kompozicijos šventoriuje išliks dar kurį laiką, tačiau jų vaizdas priklausys ir nuo oro sąlygų. Gyventojai ir miesto svečiai kviečiami užsukti, pasigrožėti ornamentais ir iš arti pamatyti, kaip tradiciniai tautinių juostų motyvai atgyja iš paprastų gamtos medžiagų.

  • Po Opolės katedra rastas sensacingas kapas: DNR atskleidė, kas iš tiesų gulėjo apkabinus

    Po Opolės katedra rastas sensacingas kapas: DNR atskleidė, kas iš tiesų gulėjo apkabinus

    Po viduramžių katedra Opolėje archeologai aptiko neįprastą kapą, kuris iš pradžių buvo palaikytas vyro ir moters bendru palaidojimu. Skeletai gulėjo taip, lyg būtų paskutiniame apkabinime, todėl radinys iškart sukėlė daug klausimų. Naujausi tyrimai parodė, kad ankstesnė interpretacija buvo klaidinga.

    Kaip skelbia mokslininkai, senovinės DNR analizė visiškai pakeitė istoriją: abi palaidotosios buvo biologinės moterys. Be to, genetiniai duomenys patvirtino, kad jos nebuvo giminaitės, tad tai nebuvo nei seserys, nei mama ir dukra, nei artimesnės giminės.

    Palaidojimas buvo aptiktas 2022–2023 metais vykdant archeologinius darbus, kurių metu iš viso identifikuoti 46 kapai, siejami su XIII amžiaus kapinėmis ir pačia šventove. Vis dėlto būtent šis kapas išsiskyrė kūnų padėtimi, kuri viduramžių Europoje laikoma itin netipiška.

    Viena moteris buvo paguldyta pagal įprastą krikščionišką tradiciją: ant nugaros, rankas ištiesus palei kūną. Antroji gulėjo ant šono, ranką pakišusi po kitos kaklu, o delną padėjusi jai ant krūtinės, tarsi sąmoningai atkuriant artumo gestą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokio palaidojimo negalima automatiškai aiškinti kaip romantiškų santykių įrodymo. Viduramžiais socialinės normos buvo kitokios, o stiprūs ryšiai galėjo būti dvasiniai, globos, bendruomeniniai ar ekonominiai, ypač jei žmonės gyveno ar dirbo kartu.

    Reikšminga ir kapo vieta: jis buvo labai arti katedros sienų, o tai viduramžiais paprastai reiškė prestižą ir išskirtinį statusą. Dėl to mokslininkai atkreipia dėmesį, kad jeigu palaidotosios būtų buvusios laikomos socialiai atstumtomis, tikėtina, jog tokios garbingos vietos būtų negavusios.

    Antropologiniai metodai ilgą laiką neleido patikimai nustatyti lyties, nes kaulai buvo prastos būklės. Situaciją išsprendė senovinės DNR mėginiai, paimti iš dantų ir smilkinio kaulo fragmentų, kurie dažnai geriau išsaugo genetinę medžiagą.

    Tyrėjai taip pat nurodo, kad nerasta aiškių smurto ar infekcinių ligų pėdsakų, kurie galėtų paaiškinti išskirtinį bendrą palaidojimą. Abi moterys, sprendžiant pagal turimus duomenis, buvo apie 40 metų amžiaus ir, tikėtina, priklausė vietinei Vidurio ir Rytų Europos populiacijai.

    Pasak mokslininkų, daug požymių rodo, kad jos buvo palaidotos vienu metu ir rūpestingai, o tai leidžia įtarti ypatingą ryšį, kurio pobūdžio dabar tiksliai nustatyti nebeįmanoma. Vis dėlto šis atvejis jau laikomas vienu iš retų genetiškai patvirtintų tos pačios lyties asmenų bendro palaidojimo pavyzdžių regione, todėl jis svarbus ir archeologijai, ir platesniam viduramžių visuomenės ryšių supratimui.