Pristatyta 2026–2030 metų programa
Rugpjūčio 13 dieną Vilniaus miesto savivaldybėje pristatytas Vilniaus miesto aplinkos oro kokybės valdymo programos 2026–2030 metams projektas. Juo siekiama iš anksto pasiruošti griežtesniems Europos Sąjungos reikalavimams, kurie numato žemesnes leidžiamas teršalų koncentracijų ribas nuo 2030 metų.
Programą rengiant įvertinta, kad pagal naujas ribines vertes dalis dabartinių sostinės rodiklių nebepatektų į atitiktį. Dėl to siūloma išplėsti taršos mažinimo priemonių paketą ir dalį sprendimų pradėti įgyvendinti dar iki 2030 metų.
„Pagal naująsias ribines vertes dalis dabartinių Vilniaus oro kokybės rodiklių nebeatitiktų nustatytų reikalavimų, todėl būtina iš anksto numatyti ir įgyvendinti papildomas taršos mažinimo priemones“, – sakė programą rengusios „ID Vilnius“ atstovas Linas Vaitkevičius.
Gyventojai ir organizacijos pastabas bei pasiūlymus gali teikti iki rugsėjo 4 dienos imtinai. Savivaldybė pabrėžia, kad galutinis priemonių sąrašas bus tikslinamas pagal gautas įžvalgas, o vėliau dokumentą planuojama teikti tvirtinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai.
Didžiausi iššūkiai: KD ir NO2
Programos projekte daugiausia dėmesio skiriama kietosioms dalelėms KD10, smulkiosioms kietosioms dalelėms KD2,5 ir azoto dioksidui NO2. Šie teršalai yra svarbūs tiek dėl poveikio sveikatai, tiek dėl to, kad būtent jų ribos Europos Sąjungoje griežtėja, o miestams teks ieškoti greitesnių sprendimų.
Rengėjų pristatytuose vertinimuose nurodoma, kad kietųjų dalelių tarša Vilniuje reikšmingai siejama su individualiu būstų šildymu kietuoju kuru, taip pat su pramonės ir energetikos įmonėmis. Tuo pat metu kelių transportui priskiriama iki 15 proc. kietųjų dalelių emisijų, tačiau būtent transportas yra pagrindinis NO2 šaltinis mieste.
Azoto dioksidas laikomas toksišku teršalu, galinčiu dirginti kvėpavimo takus ir didinti kvėpavimo sistemos jautrumą. Dėl to savivaldybės planuose akcentuojama, kad NO2 mažinimas daugiausia priklausys nuo eismo srautų, transporto technologijų ir judumo įpročių pokyčių.
„Labiausiai užterštas oras gali būti automobilio viduje, ypač spūstyse, kai vėdinimo sistema orą ima iš aplinkos, kurioje koncentruojasi išmetamosios dujos“, – pristatymo metu pabrėžė programos rengėjai.
Ką parodė taršos sklaidos modeliavimas?
Programai parengti atliktas oro taršos sklaidos modeliavimas, kuriame vertinti didieji ir mažesni taršos šaltiniai, kelių transporto srautai, meteorologinės sąlygos ir foninė tarša. Daugiausia dėmesio skirta NO2 ir kietosioms dalelėms KD10 bei KD2,5.
Modeliavimas rodo, kad vien bazinių priemonių scenarijaus 2030 metais gali nepakakti, kad miestas pasiektų naujas ribines vertes. Didžiausiu iššūkiu įvardijamos smulkiosios kietosios dalelės KD2,5, kurios ypač svarbios dėl poveikio sveikatai ir dėl to, kad jos lengvai patenka į kvėpavimo sistemą.
Pagal projekte cituojamus skaičiavimus, 2030 metais KD2,5 poveikį vis dar galėtų patirti daugiau kaip 405 000 gyventojų, vertinant pagal vidutinę metinę ribinę vertę. Tai reiškia, kad akcentas bus dedamas ne tik į trumpalaikius sprendimus, bet ir į ilgalaikius šildymo bei judumo pokyčius.
Programos rengėjai pabrėžia, kad oro kokybę lemia ne vienas šaltinis, todėl priemonių efektyvumas priklausys nuo kelių sektorių sinchroniško veikimo. Dėl to vien tik transporto pertvarka ar vien tik šildymo modernizavimas nebūtų pakankamas, jei kitos sritys judėtų per lėtai.
Kas keisis transportui ir šildymui?
Transporto srityje programos projekte aptariami sprendimai, kurie paprastai taikomi Europos miestuose siekiant mažinti NO2 ir bendrą taršą. Tarp jų minimas mažos taršos zonos įrengimas, parkavimo politikos peržiūra, viešojo transporto modernizavimas ir plėtra, taip pat nulinės ir mažos emisijos transporto skatinimas.
Taip pat numatoma plėsti elektromobilių įkrovimo infrastruktūrą, „Statyk ir važiuok“ aikšteles, A juostas, dviračių ir pėsčiųjų infrastruktūrą. Atskirai akcentuojamas kelių dulkių mažinimas, nes jos prisideda prie kietųjų dalelių koncentracijų, ypač sausuoju metų laiku.
Šildymo srityje numatoma skatinti centralizuoto šilumos tiekimo plėtrą, šilumos gamybos įrangos modernizavimą, pastatų renovaciją ir didesnį atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą. Daug dėmesio skiriama namų ūkiams, kurie šildosi individualiai, nes būtent ši grandis gali lemti reikšmingą KD2,5 sumažėjimą.
Projekte aptariamos kryptys apima taršių šildymo įrenginių keitimą, pagalbos gyventojams stiprinimą vieno langelio principu, prisijungimo prie centralizuoto šildymo galimybių plėtrą ir mažiau taršių technologijų diegimą. Savivaldybė pabrėžia, kad realus proveržis priklausys nuo to, kaip greitai sprendimai taps prieinami ir finansiškai įkandami didesnei daliai gyventojų.
Programa rengiama kaip „LIFE Clean air“ projekto dalis, o jos įgyvendinimas būtų pradedamas po patvirtinimo savivaldybės taryboje. Savivaldybė ragina vilniečius įsitraukti į derinimą, nes priemonės tiesiogiai palies kasdienius sprendimus, nuo šildymo būdo iki judėjimo mieste.
