CP v2

Tag: Kelio sąnarys

  • Bėgiojimas naikina kelius? Naujas tyrimas griauna mitą ir pateikia netikėtą žinią apie klubus

    Bėgiojimas naikina kelius? Naujas tyrimas griauna mitą ir pateikia netikėtą žinią apie klubus

    Ką parodė analizė

    Naujas mokslininkų iš University of Essex ir Danijos tyrėjų atliktas tyrimas meta iššūkį seniai gajam įsitikinimui, kad bėgiojimas neišvengiamai žaloja kelius. Analizėje remtasi Danijos GLA:D registro duomenimis, kuriame kaupiama informacija apie žmones, turinčius kelio arba klubo sąnario osteoartritą.

    Iš viso įvertinti 17 661 pacientų duomenys: 11 750 jų buvo diagnozuotas kelio, o 5 911 – klubo sąnario osteoartritas. Vidutinis dalyvių amžius siekė apie 66 metus, dauguma buvo moterys, o fizinį aktyvumą žmonės nurodė patys.

    Didelės apkrovos sportas ir keliai

    Tyrėjai fizinę veiklą suskirstė pagal intensyvumą ir smūginę apkrovą sąnariams. Prie didesnio smūgio aktyvumų priskirti bėgimas, tenisas, taip pat slidinėjimas, akrobatika, baletas, sunkus fizinis darbas ir žygiai su svoriu.

    Tuomet vertinta, ar per 12 mėnesių nuo stebėjimo pradžios dalyviams buvo atlikta visa kelio ar klubo sąnario endoprotezavimo operacija. Viena svarbiausių išvadų – didesnės smūginės apkrovos aktyvumai nebuvo susiję su didesne kelio sąnario endoprotezavimo tikimybe.

    Tai reikšminga, nes būtent keliai dažniausiai minimi kalbant apie bėgimo žalą: daugeliui atrodo, kad pasikartojantys smūgiai į dangą turėtų spartinti sąnario dėvėjimąsi. Vis dėlto šioje duomenų analizėje aktyvesni žmonės kelio operacijų rizikos nepadidino, lyginant su tais, kurie rinkosi švelnesnį judėjimą.

    Netikėtas signalas apie klubus

    Dar įdomesnė buvo klubo sąnario rezultatų kryptis: žmonėms, sergantiems klubo osteoartritu, didesnės smūginės apkrovos aktyvumas sietas su 36–48 proc. mažesne tikimybe per metus patirti klubo sąnario endoprotezavimo operaciją. Vis dėlto tai nereiškia, kad bėgimas apsaugo klubus ar stabdo ligą.

    Tyrimas parodė ryšį, bet ne priežastinį poveikį, todėl galimi keli paaiškinimai. Pavyzdžiui, žmonės, kurie gali bėgioti ar žaisti tenisą, dažnai jau pradžioje būna geresnės funkcinės būklės, turi mažiau pažengusią ligą ar geriau išvystytą raumenyną, kuris stabilizuoja sąnarius.

    „Nereikėtų automatiškai daryti prielaidos, kad žmogus privalo mesti mėgstamą intensyvesnę veiklą vien dėl osteoartrito diagnozės“, – sakė pagrindinis tyrimo autorius Bernardas Liew.

    Ką tai reiškia kasdienybėje

    Specialistai pabrėžia, kad bėgiojimas nėra vienodai tinkamas visiems: svarbūs ligos pažengimas, skausmo lygis, ankstesnės traumos, kūno masė, raumenų jėga, judesio technika ir treniruočių krūvio didinimo tempas. Tai ypač aktualu tiems, kurie ilgą laiką nejudėjo ir staiga nusprendžia pradėti intensyviai sportuoti.

    Vis dėlto bendras signalas aiškus: vien dalyvavimas didesnės smūginės apkrovos veiklose pats savaime nebuvo siejamas su didesne kelio operacijos rizika. Šiuolaikinės rekomendacijos vis dažniau akcentuoja individualų krūvio parinkimą, laipsnišką progresą ir jėgos pratimus, kurie gali padėti geriau kontroliuoti simptomus ir išlaikyti funkciją.

    Žmonėms, turintiems sąnarių degeneracinių pokyčių, judėjimas svarbus ne tik fiziškai. Reguliarus aktyvumas dažnai siejamas su geresne savijauta, miego kokybe ir socialiniu gyvenimu, todėl vien draudimai be individualaus įvertinimo gali atimti reikšmingą kasdienybės dalį.

  • Gydytojai įspėja: sąnarių skausmą dažnai geriausiai mažina ne tabletės, o šis įprotis

    Gydytojai įspėja: sąnarių skausmą dažnai geriausiai mažina ne tabletės, o šis įprotis

    Skaudant ir stingstant sąnariams daugeliui norisi mažiau judėti, tačiau gydytojai ir kineziterapeutai vis dažniau pabrėžia priešingą kryptį: dozuotas fizinis aktyvumas neretai yra vienas veiksmingiausių būdų mažinti osteoartrito simptomus ir gerinti judėjimą.

    Tarptautinėse klinikinėse rekomendacijose mankšta įvardijama kaip pirmo pasirinkimo priemonė, o vaistai ar injekcijos dažniau laikomi papildoma, trumpalaike pagalba, kai reikia greičiau suvaldyti paūmėjimą.

    Kodėl judėjimas veikia?

    Ilgą laiką osteoartritas buvo aiškinamas vien kaip sąnarių nusidėvėjimas, tačiau šiandien akcentuojama, kad procesas apima visą sąnarį: kremzlę, kaulą, raiščius, raumenis ir nervų sistemą. Prie simptomų prisideda ir uždegiminiai, metaboliniai veiksniai.

    Tinkamai parinktas judėjimas padeda stiprinti raumenis, gerina sąnario stabilumą, gali mažinti skausmo jautrumą ir gerinti funkciją kasdienėse veiklose. Skirtingai nei kai kurie vaistai, ilgalaikis judėjimo planas paprastai neturi sisteminių šalutinių poveikių, jei krūvis parenkamas saugiai.

    Kodėl pacientai vis dar negauna kineziterapijos?

    Ekspertai pastebi, kad dalis pacientų vis dar per retai nukreipiami kineziterapeuto konsultacijai, o kartais greičiau svarstomos invazyvesnės priemonės. Viena dažniausių priežasčių yra baimė, kad judesys dar labiau pakenks jau „pažeistam“ sąnariui.

    „Geriausias vaistas dažnai nėra tabletėje ar operacinėje, o nuosekliame judėjime“, – pabrėžia kineziterapeutai, primindami, kad krūvis turi būti dozuotas, o skausmas neturi smarkiai didėti ar užsitęsti po treniruotės.

    Kokia mankšta naudingiausia?

    Tyrimų apžvalgos rodo, kad osteoartrito atveju gali padėti įvairūs fizinio aktyvumo tipai, o keliuose tyrimuose ryškesnė nauda skausmui fiksuota po maždaug 12 savaičių aerobinio krūvio. Aerobinei veiklai dažniausiai priskiriamas spartesnis ėjimas, važiavimas dviračiu ar plaukimas.

    Kita vertus, mokslininkai pabrėžia, kad nėra vienos stebuklingos programos visiems: tinka ir jėgos pratimai, ir pusiausvyros lavinimas, ir švelnesnės veiklos, tokios kaip joga ar tai či, jei jos pritaikomos žmogaus būklei. Praktinis principas paprastas: geriausia yra ta mankšta, kurią žmogus realiai daro reguliariai.

    Jei skausmas stiprus, sąnarys tinsta, atsiranda naujas šlubavimas ar skausmas plinta į ramybę ir naktį, specialistai pataria neatidėlioti gydytojo konsultacijos. Kai kuriais atvejais, ypač pažengus ligai, gali būti svarstomos ir chirurginės priemonės, tačiau didelė dalis žmonių pirmiausia laimi nuo saugaus, prižiūrimo judėjimo plano.

  • Naujas vilties būdas nuo osteoartrito: raumenys stimuliuojami elektra, bet yra svarbių ribų

    Naujas vilties būdas nuo osteoartrito: raumenys stimuliuojami elektra, bet yra svarbių ribų

    Pasaulyje su osteoartritu, viena dažniausių lėtinio skausmo ir negalios priežasčių, gyvena apie 595 milijonai žmonių. Tai degeneracinė sąnarių liga, kai laikui bėgant ima irti sąnario audiniai, o simptomai dažniausiai pasireiškia keliuose, klubuose, plaštakose ir stubure.

    Osteoartrito poveikis dažnai neapsiriboja vien pačiu sąnariu. Ilgainiui dėl skausmo ir sustingimo mažėja judrumas, žmonėms sunkiau išlikti darbo rinkoje, o kartu didėja gretutinių problemų, tokių kaip nutukimas, 2 tipo diabetas ar prastesnė emocinė savijauta, rizika.

    Kodėl judėjimas toks svarbus?

    Tarptautinės gairės osteoartrito valdyme nuosekliai akcentuoja fizinį aktyvumą, ypač aerobinius ir raumenis stiprinančius pratimus. Jie padeda mažinti skausmą, gerina funkciją, o kontroluojant kūno masę sumažėja ir mechaninė apkrova sąnariams.

    Raumenų stiprinimas ypač aktualus kelių ir klubų osteoartrito atveju, nes stipresni aplinkiniai raumenys geriau stabilizuoja sąnarį. Tai gali sumažinti sąnariui tenkantį stresą ir padėti nutraukti užburtą ratą, kai skausmas skatina nejudrumą, o nejudrumas dar labiau didina skausmą ir silpnumą.

    Vis dėlto daliai žmonių pradėti sportuoti ar laikytis programos trukdo ryškus skausmas, patinimas, ribota judesių amplitudė ar ankstesnės neigiamos patirtys. Tyrimai rodo, kad turintys raumenų ir kaulų sistemos sutrikimų dažniau būna fiziškai neaktyvūs, o tai ilgainiui lemia raumenų masės ir jėgos mažėjimą.

    Alternatyva, kai mankšta per skausminga

    Tokiais atvejais vis dažniau aptariama elektrinė raumenų stimuliacija, kai ant odos uždedami elektrodai perduoda silpnus impulsus ir sukelia raumenų susitraukimus. Principas panašus į nervų sistemos siunčiamus signalus, tik raumuo aktyvinamas be būtinybės intensyviai judinti skausmingą sąnarį.

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad kelių ar klubų osteoartritu sergantiems žmonėms kelių savaičių kursas, kai stimuliuojami, pavyzdžiui, šlaunies keturgalviai raumenys kelis kartus per savaitę, gali didinti raumenų jėgą ir gerinti funkciją. Kai kuriais atvejais ši priemonė taikoma ir kartu su pratimais, siekiant įjungti daugiau raumenų skaidulų.

    Elektrinė raumenų stimuliacija tiriama ir kaip pagalbinė priemonė ruošiantis sąnario keitimo operacijai, ypač tada, kai įprasta priešoperacinė mankšta žmogui sunkiai toleruojama. Dalis tyrimų rodo, kad prieš operaciją taikant reguliarias trumpas stimuliacijos sesijas galima pasiekti geresnių raumenų jėgos ir funkcijos rodiklių po operacijos, tačiau rezultatai skirtinguose tyrimuose nevienodi.

    Kodėl tai nėra stebuklingas sprendimas?

    Specialistai pabrėžia, kad elektrinė raumenų stimuliacija neturėtų būti laikoma judėjimo pakaitalu visiems. Geriausi rezultatai dažnai pasiekiami tada, kai ji taikoma kaip pagalbinė priemonė greta reabilitacijos, o ne vietoje aktyvaus darbo su fiziniu krūviu, kai tai įmanoma.

    Įrodymų bazė osteoartrito srityje dar auga: dalis tyrimų yra nedidelės apimties, skiriasi protokolai, todėl išvados ne visada sutampa. Be to, kai kuriems žmonėms pati stimuliacijos pojūčio patirtis būna nemaloni, o daliai pacientų ši priemonė netinka dėl medicininių kontraindikacijų, pavyzdžiui, turint tam tikrus implantuotus širdies ritmo prietaisus.

    Praktikoje svarbiausia individualus sprendimas: simptomų stiprumas, gretutinės ligos, tikslai ir tolerancija. Dėl osteoartrito valdymo, tinkamiausių pratimų ir pagalbinių priemonių verta tartis su šeimos gydytoju, kineziterapeutu ar reabilitacijos specialistu, nes ankstyvas ir nuoseklus planas dažnai lemia geresnę kasdienę savijautą.