Tag: Kelių eismo saugumas

  • Kameros jau stovi, bet baudų dar nėra: kaip nesusimauti pamačius greičio kontrolę?

    Kameros jau stovi, bet baudų dar nėra: kaip nesusimauti pamačius greičio kontrolę?

    Automatinės eismo kontrolės tinklas Lenkijoje sparčiai plečiamas, tačiau nauja įranga ne visada pradeda fiksuoti pažeidimus iškart po įrengimo. Vairuotojai dažnai pamato kameras, atramas ir ženklus, nors pats matavimas dar nebūna paleistas.

    Tokia situacija fiksuota, pavyzdžiui, Varšuvos pietiniame aplinkkelyje S2, kai įranga tarp mazgų Warszawa Wilanów ir Lubelska buvo sumontuota maždaug prieš mėnesį iki vidutinio greičio matavimo starto. Panašiai ir A4 atkarpoje tarp Krapkowice mazgo ir poilsio aikštelės Góra Świętej Anny, kur sistema realiai pradėjo veikti tik po kelių dienų.

    Vien kameros ir įspėjamųjų ženklų buvimas keičia vairuotojų elgesį. Dalis jų, pamatę kontrolės įrangą, staigiai sumažina greitį manydami, kad fiksavimas jau vyksta, o kai kuriais atvejais greitis nukrenta gerokai žemiau leistinos ribos, pavyzdžiui, žemiau 100 kilometrų per valandą.

    Nors atsargesnis važiavimas gali prisidėti prie saugumo, staigus stabdymas greitkeliuose ir automagistralėse sukuria kitą riziką. Dideli greičių skirtumai sraute didina avarijų tikimybę, ypač kai dalis eismo dalyvių važiuoja tolygiai, o kiti staiga reaguoja tik pamatę kamerą.

    Patikimiausia taisyklė paprasta: kamera pakelėje dar nereiškia, kad matavimas jau įjungtas, todėl nereikėtų staigiai stabdyti vien iš baimės gauti baudą. Svarbiausia nuosekliai laikytis kelio ženklų, pasirinkti saugų greitį pagal sąlygas ir iš anksto planuoti manevrus.

    Lenkijoje veikiančių įrenginių statusą vairuotojai gali pasitikrinti oficialiuose CANARD kanaluose, o praktiškiausia priemonė yra institucijos interaktyvus žemėlapis. Jame paprastai nurodoma, kokio tipo kontrolė taikoma, ar įrenginys aktyvus, taip pat pateikiamos stebimose atkarpose galiojančios greičio ribos.

    Žemėlapyje galima filtruoti objektus pagal kontrolės tipą, įskaitant vidutinio greičio matavimą, stacionarius greičio matuoklius ir sankryžų sistemas, fiksuojančias važiavimą degant raudonam signalui. Toks tikrinimas padeda išvengti bereikalingos panikos ir pavojingų reakcijų kelyje.

    Primintina, kad baudos už greičio viršijimą Lenkijoje yra diferencijuojamos pagal viršytą ribą, o galioja ir recidyvo principas. Jei per dvejus metus pakartojamas tas pats pažeidimas, piniginė bauda gali būti taikoma dvigubai didesnė, nors baudos taškų skaičius paprastai nesikeičia.

    Praktikoje tai reiškia, kad racionaliausia strategija yra ne gaudyti, kur kamera jau „gyva“, o laikytis nustatytų ribojimų visoje atkarpoje. Tokia disciplina mažina riziką gauti baudą ir padeda išlaikyti tolygų, saugesnį eismo srautą.

  • Fotoradarų tolerancija: kiek viršyti greitį dar „praleidžiama“ ir kas netrukus keisis?

    Fotoradarų tolerancija: kiek viršyti greitį dar „praleidžiama“ ir kas netrukus keisis?

    Vairuotojai Lenkijoje jau seniai ginčijasi, ar fotoradarai fiksuoja kiekvieną, net ir menką greičio viršijimą. Praktika rodė, kad dalis pažeidimų sistemoje „neužsikabindavo“, todėl gimė mitas apie 20–30 km per valandą „nematomą“ rezervą. Vis dėlto oficialūs dokumentai leidžia daryti aiškesnes išvadas: tolerancija egzistavo, bet jos priežastys buvo labiau administracinės nei „gera valia“.

    Lenkijos Aukščiausiosios kontrolės rūmų ataskaitose apie eismo saugą buvo konstatuota, kad dalis automatinėmis priemonėmis užfiksuotų pažeidimų pasiekdavo senaties ribą dar iki to, kol būdavo patikrinti ir parengti procesiniai veiksmai. Vienoje anksčiau skelbtoje apžvalgoje nurodyta, kad 2019 metais net 60 proc. tokių atvejų „iškrisdavo“ iš sistemos dėl laiko ir pajėgumų stokos, o vėliau rezultatai gerėjo.

    Ši situacija paaiškina, kodėl vairuotojai realybėje kartais „išsisukdavo“ net ir viršiję greitį labiau nei keliais kilometrais per valandą. Problema buvo ne tiek pačių matuoklių tikslume, kiek žmogiškuosiuose ir administraciniuose resursuose, reikalinguose visoms byloms patvirtinti ir laiku išsiųsti dokumentus. Kai sistemos apimtis išaugo, dalis atvejų vėl ėmė strigti, o baigtų procesų dalis, kaip nurodoma, 2026 metų pirmąjį pusmetį sumažėjo iki maždaug trečdalio.

    Kas laikoma „tolerancija“?

    Šiuo metu akcentuojama, kad fotoradarai taiko tik teisės aktuose numatytą buferį dėl galimos matavimo paklaidos. Praktikoje minimas 10 km per valandą dydis, tačiau tai nereiškia, kad galima sąmoningai viršyti greitį „iki dešimties“ be pasekmių. Paprasčiau tariant, sistema nėra sukalibruota taip, kad gaudytų kiekvieną minimalų viršijimą, bet tai nėra garantija, jog pažeidimas nebus užfiksuotas.

    Be to, verta atskirti automatinę kontrolę nuo policijos patruliavimo. Įsigaliojus griežtesniam baudų reglamentavimui, formaliai atsakomybė galima ir už labai nedidelį viršijimą, nors realioje kontrolėje tokie atvejai, kaip pabrėžiama, pasitaiko retai. Kitaip tariant, „tolerancija“ dažniau yra techninis ir administracinis buferis, o ne oficialus leidimas važiuoti greičiau.

    Kokius pokyčius planuoja valdžia?

    Lenkijoje viešai aptariami pakeitimai, kuriais siekiama didinti automatinės kontrolės efektyvumą ir mažinti atvejus, kai vairuotojai išvengia atsakomybės tiesiog nepriimdami korespondencijos ar vilkindami procesą. Vienas ryškiausių siūlymų yra administracinė įmoka tiems transporto priemonių naudotojams, kurie vengia baudų procedūrų, o jos dydis būtų apie tris kartus didesnis nei bauda už konkretų pažeidimą.

    Kartu planuojama aiškiau apibrėžti oficialią toleranciją, kad bauda būtų skaičiuojama ne nuo išmatuotos reikšmės, o nuo kiek mažesnio greičio. Minima, kad tai galėtų būti 5 km per valandą, o greitojo eismo keliuose 6 km per valandą, todėl kai kuriais atvejais pažeidimas „nukristų“ į žemesnį baudos slenkstį. Tokia schema valdžiai leistų standartizuoti praktiką ir sumažinti ginčus dėl matavimo paklaidos.

    Vairuotojams tai reiškia vieną paprastą taisyklę: planuojamos „tolerancijos“ netaps leidimu važiuoti greičiau, nes tikslas yra ne atleisti nuo atsakomybės, o sutvarkyti procesą ir padaryti jį nuspėjamesnį. Augant kamerų ir vidutinio greičio matavimo ruožų skaičiui, valdžios institucijoms tampa svarbu, kad pažeidimai būtų apdorojami laiku, o sankcijos pasiektų pažeidėjus be masinių senaties atvejų.

  • Pamirštas ratukas automobilyje: jo nenaudosi – rizikuosi bauda ir problemus per patikrą

    Pamirštas ratukas automobilyje: jo nenaudosi – rizikuosi bauda ir problemus per patikrą

    Daugelis vairuotojų automobilyje turi nedidelį ratuką, skirtą priekinių žibintų aukščiui reguliuoti, tačiau juo naudojasi retai. Bėda ta, kad neteisingai sureguliuoti žibintai gali ne tik prastai apšviesti kelią, bet ir akinti kitus eismo dalyvius, o tai didina avarijų riziką.

    Žibintų spindulio kryptis tiesiogiai priklauso nuo automobilio apkrovos. Kai į saloną susėda keleiviai ar į bagažinę įdedama daugiau daiktų, galinė dalis labiau nusėda, o priekis pakyla, todėl šviesos kūgis „pakyla“ aukščiau nei turėtų.

    Todėl ratuką verta prisiminti kiekvieną kartą, kai keičiasi apkrova: važiuojant keturiese, su pilna bagažine ar tempiant priekabą. Paprasta taisyklė tokia: kuo didesnė apkrova gale, tuo labiau žibintų aukštį reikia nuleisti, kad neakintumėte priešpriešiais važiuojančių.

    Ne visuose automobiliuose jis yra

    Tokio ratuko nėra kiekviename automobilyje, nes dalis modelių turi automatinio žibintų lyginimo sistemą. Ji pati koreguoja šviesos aukštį pagal kėbulo padėtį, todėl vairuotojui papildomo reguliavimo dažniausiai nereikia.

    Automatinis lyginimas dažniausiai sutinkamas automobiliuose su galingesniais žibintais, tačiau praktikoje tai nėra absoliuti taisyklė. Dalis LED žibintų pagal šviesos srautą prilygsta halogenams, todėl kai kuriuose modeliuose paliekamas rankinis reguliavimas, kartais jis perkeltas į automobilio nustatymų meniu.

    Kodėl tai svarbu per patikrą

    Net ir automobiliuose su automatiniu lyginimu žibintų nustatymas nėra „amžinas“: po remonto, pakabos ar žibintų keitimo, taip pat laikui bėgant, gali prireikti patikros ir kalibravimo. Netiksliai sureguliuoti žibintai reiškia prastesnį matomumą vairuotojui ir didesnį akinimo pavojų kitiems.

    Neteisingas apšvietimas laikomas eismo saugumo pažeidimu, todėl gali baigtis policijos patikrinimu. Jei vietoje nepavyksta sureguliuoti žibintų arba nustatoma, kad automobilis techniškai netvarkingas, gali tekti šalinti trūkumus, o vairuotojui gresia bauda.

    Tai nėra reta problema: įvairūs techninės būklės vertinimai rodo, kad didelė dalis automobilių keliuose važinėja su netiksliai sureguliuotais žibintais, o vairuotojai dažnai skundžiasi akinimu tamsiuoju paros metu. Dėl to specialistai rekomenduoja žibintus periodiškai patikrinti servise, ypač prieš rudenį ir žiemą.

  • Nuomojatės kemperio priekabą? Ši klaida gali kainuoti iki 7 000 eurų ir teisių netektį

    Nuomojatės kemperio priekabą? Ši klaida gali kainuoti iki 7 000 eurų ir teisių netektį

    Ką reiškia didžiausia leidžiamoji masė?

    Nuomojantis kemperio priekabą svarbiausias skaičius dokumentuose yra didžiausioji leidžiamoji masė, dar vadinama DMC. Ji apibrėžia, kokia maksimali transporto priemonės arba sąstato masė gali teisėtai dalyvauti eisme, įskaitant krovinį.

    Dažna klaida yra manyti, kad pakanka priekabos „tuščios“ masės. Į DMC įeina ir visi daiktai priekaboje: bagažas, dviračiai, markizė, turistiniai baldai, papildomi balionai ar maisto atsargos, todėl ribą peržengti labai lengva.

    Kada B kategorijos nepakanka?

    Vien B kategorijos teisės ne visada leidžia važiuoti su didesne kemperio priekaba. Jei automobilio DMC yra iki 3 500 kg, bet automobilio ir priekabos sąstato DMC viršija 3 500 kg, gali reikėti papildomų vairavimo teisių.

    Priklausomai nuo konkrečių masių ir sąstato parametrų, gali būti reikalinga B+E kategorija arba B kategorijos išplėtimas B96. Pastarasis leidžia didinti leistiną sąstato DMC ribą iki 4 250 kg, tačiau taikomos papildomos sąlygos dėl priekabos ir vilkiko masių santykio.

    Baudos ir kitos pasekmės

    Važiavimas su viršyta leidžiama mase ar netinkama vairuotojo kategorija gali baigtis ne tik bauda, bet ir kitomis teisinėmis pasekmėmis, įskaitant vairavimo teisės apribojimą. Lenkijoje teismas už tokius pažeidimus gali skirti baudą iki 30 000 zlotų, tai yra apie 7 000 eurų.

    Rizika gali persikelti ir į sutartinius santykius su nuomotoju. Jei priekaba apgadinama, o nustatoma, kad buvo pažeistos nuomos sąlygos, nuomos bendrovė gali reikalauti atlyginti remonto išlaidas.

    Ką patikrinti prieš kelionę?

    Prieš išvykstant verta patikrinti automobilio registracijos liudijimo įrašus apie leidžiamą velkamos priekabos masę su stabdžiais ir be jų. Taip pat būtina įvertinti automobilio DMC ir planuojamo sąstato DMC, nes būtent šie skaičiai lemia, ar jūsų turimų teisių pakanka.

    Saugumo požiūriu perkrova pavojinga net tada, kai pavyksta išvengti kontrolės. Perkrauta priekaba ilgina stabdymo kelią, blogina stabilumą, didina šoninio siūbavimo riziką ir gali paspartinti padangų, pakabos bei stabdžių dėvėjimąsi.

    Praktinis patarimas paprastas: pasverkite daiktus ir neplanuokite „susidėti dar truputį“ paskutinę minutę. Taip pat prieš pasirašydami sutartį apžiūrėkite priekabos sukabintuvą, stabdžių veikimą, žibintus ir įsitikinkite, kad dokumentai bei draudimas galioja.

  • Naujas privalomas daiktas automobilyje: pakeitimai nuo 2027 metų nustebins vairuotojus

    Naujas privalomas daiktas automobilyje: pakeitimai nuo 2027 metų nustebins vairuotojus

    Lenkijoje rengiami pakeitimai, kurie gali iš esmės atnaujinti privalomos automobilio įrangos sąrašą. Pagal paskelbtą Infrastruktūros ministerijos parengtą projektą, lengvuosiuose automobiliuose atsirastų naujas privalomas daiktas – pirmosios pagalbos vaistinėlė.

    Siūloma, kad vaistinėlė būtų privaloma tiems lengviesiems automobiliams, kurie pirmą kartą būtų registruoti po 2027 metų kovo 31 dienos. Praktikoje tai reikštų, kad nuo 2027 metų balandžio 1 dienos naujai registruojami automobiliai jau turėtų būti sukomplektuoti su vaistinėle.

    Įdomu tai, kad ankstesnėse diskusijose buvo svarstyta pareigą taikyti visiems automobiliams, nepriklausomai nuo jų pirmos registracijos datos. Dabar pasirinktas švelnesnis kelias – reikalavimas būtų nukreiptas į naujai registruojamas transporto priemones, todėl pokytis rinkoje atsirastų palaipsniui.

    Kas turės būti vaistinėlėje?

    Projekte kol kas nenumatyta, kokia sudėtis būtų laikoma privaloma automobilinei vaistinėlei. Lenkijoje taip pat nėra vieno nacionalinio standarto, kuris aiškiai apibrėžtų minimalų rinkinį, todėl vairuotojams ir prekybininkams gali kilti neaiškumų.

    Praktikoje tokiose situacijose dažnai orientuojamasi į kitose Europos šalyse plačiai taikomus reikalavimus. Vienas labiausiai paplitusių orientyrų Europoje yra Vokietijoje naudojama DIN 13164 specifikacija, pagal kurią komplektuojami rinkiniai dažnai atitinka šalių, kur vaistinėlė privaloma, lūkesčius.

    Kodėl tai laikoma svarbu?

    Vaistinėlės automobilyje ypač praverčia per eismo įvykį arba tapus jo liudininku, kai pirmosios minutės gali būti lemiamos. Elementarios tvarsliavos, pleistrų ar kitų priemonių trūkumas neretai apsunkina galimybę suteikti pirmąją pagalbą iki atvykstant medikams.

    „Vaistinėlė automobilyje gali padėti greičiau sustabdyti kraujavimą ir suteikti bazinę pagalbą dar iki atvykstant gelbėtojams“, – akcentuojama projekto motyvuose aptariamoje problematikoje.

    Lenkijos teisėje taip pat numatyta pareiga padėti eismo įvykio nukentėjusiesiems, tačiau pabrėžiama, kad tai negali būti daroma rizikuojant savo saugumu. Net ir tuomet, kai vairuotojas neturi medicininių įgūdžių, pareiga gali būti įvykdyta iškviečiant pagalbą ir tinkamai pažymint įvykio vietą, o vaistinėlė sudarytų galimybes padėti daugiau.

    Europos praktika ir kontekstas

    Daugelyje Europos Sąjungos valstybių pirmosios pagalbos vaistinėlė automobilyje yra įprasta ir dažnai privaloma. Tarp šalių, kuriose reikalavimas taikomas, minimos Austrija, Belgija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Estija, Graikija, Lietuva, Latvija, Malta, Vokietija ir Slovėnija.

    Tokie skirtumai reiškia, kad keliaujant tarp valstybių vairuotojai neretai susiduria su nevienodais reikalavimais, todėl rinkoje išpopuliarėjo universalesni rinkiniai. Jei projektas bus priimtas, tikėtina, kad vaistinėlių paklausa Lenkijoje išaugs, o pirkėjams teks atidžiau vertinti ne tik kainą, bet ir komplektaciją bei galiojimo terminus.

  • Kodėl pareigūnai per patikrinimą paliečia automobilį? Tikroji priežastis nustebins

    Kodėl pareigūnai per patikrinimą paliečia automobilį? Tikroji priežastis nustebins

    Vaizdo įrašuose iš JAV kelių policijos dažnai matyti pasikartojantis veiksmas: pareigūnas, priėjęs prie sustabdyto automobilio, dar prieš pokalbį trumpam paliečia galinę dalį – bagažinę, žibintą ar sparną. Europoje toks gestas retesnis, todėl vairuotojams jis neretai atrodo keistas arba net grėsmingas.

    Apie šį įprotį ilgainiui atsirado mitų: vieni manė, kad taip tikrinama, ar bagažinėje nesislepia žmogus, kiti tai laikė paprastu ritualu. Tačiau praktinis paaiškinimas dažniausiai paprastesnis ir susijęs su tuo, kaip anksčiau buvo fiksuojamos tokios situacijos, kai dar nebuvo plačiai naudojamos asmeninės kameros.

    Kas slypi už gesto?

    Istoriškai JAV pareigūnai, paliesdami automobilį, galėdavo palikti pirštų atspaudą ant kėbulo. Tai veikė kaip elementarus žymėjimas, padedantis vėliau susieti transporto priemonę su konkrečia patikra, jei vairuotojas bandydavo pasišalinti ar automobilis būdavo rastas kitur.

    Toks papildomas „kontaktas“ buvo ypač naudingas tais atvejais, kai automobilis galėjo būti pavogtas, turėti suklastotus ar pakeistus valstybinius numerius arba būti siejamas su kitu nusikaltimu. Vien atspaudas savaime nebūdavo lemiamas įrodymas, bet kartu su pareigūno užrašais ir kitais duomenimis galėjo padėti atkurti įvykių seką.

    Kodėl Europoje tai rečiau matoma?

    Daugelyje Europos šalių kelių kontrolės praktika remiasi kitais fiksavimo būdais, o pareigūnų veiksmai dažniau standartizuojami taip, kad būtų išvengta bereikalingo fizinio kontakto su automobiliu. Jei kyla įtarimų dėl nusikaltimo, papildomas kėbulo lietimas gali net trukdyti, nes ant paviršių esantys pėdsakai kartais turi įrodomąją vertę.

    Vis dėlto panašių gestų kartais galima pamatyti ir kitur: pareigūnai pokalbio metu gali trumpam padėti ranką ant stogo ar kitos transporto priemonės dalies. Iš šono tai atrodo kaip natūralus judesys, tačiau tam tikrose situacijose jis gali atlikti ir praktinę funkciją – nuo situacijos kontrolės iki papildomo fiksavimo, kas ir su kuo turėjo kontaktą.

    Šiandien svarbiausia – fiksavimas ir saugumas

    Pastaraisiais metais vis didesnį vaidmenį perėmė vaizdo registratoriai, kūno kameros ir skaitmeniniai incidentų protokolai, todėl pirštų atspaudų logika kaip pagrindinis „žymėjimo“ būdas prarado reikšmę. Tačiau įprotis kai kur išliko dėl tradicijos ir procedūrinio mąstymo.

    Vairuotojams svarbiausia prisiminti, kad pats gestas dažniausiai nereiškia nei papildomos įtarimų priežasties, nei paslėpto patikrinimo. Įprastai tai tik trumpas veiksmas, atsiradęs iš senesnių praktinių metodų ir vėliau tapęs vienu atpažįstamiausių JAV kelių policijos elgesio bruožų.

  • Nėščiosios be diržų? Ekspertai įspėja: tai pavojingiausias mitas, kurį kartoja daugelis

    Nėščiosios be diržų? Ekspertai įspėja: tai pavojingiausias mitas, kurį kartoja daugelis

    Kai kuriose Europos šalyse nėščiosios aiškiai atleidžiamos nuo pareigos segėti saugos diržą, todėl dalis būsimų mamų sąmoningai jo nenaudoja. Tačiau eismo įvykių analizės ir medicininiai tyrimai rodo priešingai: didžiausią riziką motinai ir vaisiui kelia būtent neprisegtas diržas.

    Susidūrimo metu kūną veikia staigus lėtėjimas, o neprisegta keleivė ar vairuotoja smarkiai metama į vairą ar prietaisų skydą. Oro pagalvė viena pati nėra išeitis, nes ji sukurta veikti kartu su diržu ir ne visada išsiskleidžia mažesnio greičio smūgiuose.

    Bandymuose su nėščiosios anatomiją imituojančiais manekenais nustatyta, kad pavojingos apkrovos gali atsirasti ir esant palyginti nedideliam greičiui. Net kai oro pagalvė išsiskleidžia, neprisegtas kūnas gali nuslysti ir patirti smūgį apatinėje zonoje, o tai padidina rimtų sužalojimų tikimybę.

    Kaip diržą segėti teisingai

    Vien prisisegti neužtenka, nes klaidos daromos dažnai: tyrimai rodo, kad taisyklingai diržą užsisega tik maždaug kas ketvirta nėščioji. Netinkamai per pilvą einanti juosta gali padidinti sužalojimų riziką.

    Apatinė diržo dalis turi eiti po pilvu ir remtis į klubakaulius, o ne spausti pilvą. Viršutinė dalis vedama per petį ir tarp krūtų, aplenkiant pilvo vidurį; diržas turi priglusti, būti neįsisukęs, o tvirtinimo taškas sureguliuotas taip, kad juosta nekliudytų kaklo.

    Pavojus slypi ir prieduose

    Internetu platinami diržo adapteriai ar specialios pagalvėlės neretai reklamuojami kaip saugesni vaisiui. Vis dėlto susidūrimo bandymai rodo, kad tokie priedai gali ne pagerinti, o pabloginti apsaugą ir padidinti sužalojimų riziką.

    Ne mažiau svarbi ir sėdėsena: atlošą rekomenduojama laikyti kuo statesnį, o sėdynę atstumti atgal tiek, kad būtų patogu valdyti automobilį. Tarp pilvo ir vairo vertėtų išlaikyti kuo didesnį atstumą, o priekyje sėdinčiai keleivei ta pati logika galioja prietaisų skydui.

    Kelionės nėštumo metu: ką dar verta žinoti

    Pažengus nėštumui specialistai pataria, jei įmanoma, vengti ilgų kelionių, o jei jų išvengti nepavyksta, daryti reguliarias pertraukas bent kas dvi valandas. Trumpas pasivaikščiojimas sumažina nugaros apkrovą ir tinimo riziką, kuri nėštumo metu paprastai didėja.

    Taip pat rekomenduojama gerti pakankamai skysčių ir, esant poreikiui, naudoti tinkamai parinktas kompresines kojines, nes netinkamas dydis gali sukelti priešingą efektą. Vairuoti dažniausiai galima, jei savijauta gera, tačiau esant pykinimui, galvos svaigimui, silpnumui ar mieguistumui saugiau vairą patikėti kitam.

    Jei įvyksta incidentas kelyje, svarbu, kad nėščioji turėtų su savimi medicininius dokumentus, susijusius su nėštumu. Tai pagreitina medikų sprendimus ir padeda tiksliau įvertinti rizikas tiek motinai, tiek vaisiui.

  • UE priėmė sprendimą dėl vyresnių vairuotojų: privalomų patikrų nebus, bet teisės keisis

    UE priėmė sprendimą dėl vyresnių vairuotojų: privalomų patikrų nebus, bet teisės keisis

    Kas nuspręsta Briuselyje

    Europos Sąjunga užbaigė ilgai trukusias diskusijas dėl vyresnio amžiaus vairuotojų sveikatos patikrų ir pasirinko kompromisinį kelią. Privalomų medicininių testų vien pagal amžių nenumatoma, tačiau keičiama pati vairuotojo pažymėjimų sistema.

    Naujoji kryptis numato, kad visoje ES palaipsniui neliks neterminuotų vairuotojo pažymėjimų. Vietoje jų bus taikomas ribotas galiojimo terminas, o dokumentą reikės periodiškai atnaujinti.

    Neterminuotoms teisėms – pabaiga

    Pagal politiniu lygmeniu suderintą ES reformos modelį, B kategorijos (lengvųjų automobilių) ir A kategorijos (motociklų) pažymėjimai turėtų galioti iki 15 metų. Ši logika būtų taikoma ne tik naujai išduodamiems dokumentams, bet ir anksčiau išduotiems neterminuotiems.

    Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, tai reikštų, kad daliai vairuotojų ateityje teks pasikeisti seną pažymėjimą į naują su galiojimo pabaigos data. ES siekia suvienodinti praktiką, kad skirtingų šalių dokumentai būtų lengviau administruojami ir atitiktų tas pačias taisykles.

    Ar reikės sveikatos patikros?

    ES nenumatė vieno privalomo medicininio patikrinimo modelio visoms šalims, todėl sprendimas dėl reikalavimų atnaujinant pažymėjimą liks valstybėms narėms. Kitaip tariant, viena šalis gali rinktis medicininę pažymą, o kita gali apsiriboti vairuotojo deklaracija.

    Diskusijose taip pat svarstyta idėja griežčiau trumpinti pažymėjimų galiojimą vyresniems nei 70 metų vairuotojams, tačiau šis pasiūlymas nebuvo įtvirtintas. Tai reiškia, kad vien amžius savaime neturėtų tapti pagrindu atskiroms, griežtesnėms taisyklėms.

    Skaitmeninės teisės ir pokyčiai jauniems vairuotojams

    Reformos pakete numatyta ir ES mastu pripažįstama skaitmeninė vairuotojo pažymėjimo versija. Tai turėtų palengvinti dokumento naudojimą keliaujant, taip pat sudaryti sąlygas greičiau atnaujinti duomenis ir mažinti administracinę naštą.

    Be to, siūloma peržiūrėti taisykles pradedantiesiems vairuotojams, ypač pirmaisiais metais po teisių gavimo. Skirtingose šalyse tai gali virsti griežtesniais reikalavimais dėl eismo taisyklių laikymosi, pavyzdžiui, greičio viršijimo tolerancijos.

    Galutinės detalės dar turės būti patvirtintos ES teisėkūros procedūrose, o vėliau perkeltos į nacionalinę teisę. Todėl konkretūs terminai, mokesčiai ir tai, ar Lietuvoje bus reikalaujama medicininės pažymos, paaiškės tik priėmus galutinius įgyvendinimo sprendimus.