Tag: Kelmučiai

  • Netoli Lucko grybautojai aptiko įspūdingas kelmučių augimvietes: miškas nustebino ir baravykais

    Netoli Lucko Ukrainos Voluinės srityje grybautojai socialiniuose tinkluose pasidalijo nuotraukomis iš miško, kuris, pasak jų, šį rudenį dosniai atseikėja laimikio. Daugiausia dėmesio sulaukė kelmučiai, augę itin tankiai, tarsi vienoje vietoje susiformavusi gausi augimvietė.

    Grybautoja Svitlana Chodorčiuk, pasidalijusi įrašu grybautojų bendruomenėje, teigė, kad net rytinis lietus neišgąsdino ir nesutrukdė kelionei. Anot jos, miškas prie Lucko ir toliau „džiugina rudeninėmis dovanomis“.

    Be kelmučių, krepšiuose atsidūrė ir kiti populiarūs miško grybai: baravykai, raudonviršiai bei kazlėkai. Tokie radiniai paprastai siejami su rudens piku, kai po drėgnesnių naktų ir šiltesnių dienų grybiena suaktyvėja, o jauni vaisiakūniai greitai „iššauna“ per kelias paras.

    Po įrašu komentatoriai juokavo, kad į tokias vietas reikėtų vykti „su komanda“, nes ne kiekvienam pavyksta taip taikliai pataikyti ant derlingo ruožo. Kiti pastebėjo, kad gausų laimikį neretai lemia ne tik sėkmė, bet ir patirtis: grybautojai dažniausiai stebi dirvos drėgmę, miško tipą, senus kelmus ir vietas, kuriose grybai kartojasi kasmet.

    Voluinėje tai ne pirmas pastarųjų savaičių grybautojų laimikis, sukėlęs didesnį susidomėjimą. Anksčiau regione buvo dalijamasi žiniomis apie itin didelius baravykus ir kitus netikėtesnius radinius, o tai rodo, kad sezonas vietomis išlieka palankus ir vėlyvesnėmis rudens dienomis.

    Specialistai primena, kad renkant grybus svarbiausia tiksliai atpažinti rūšis ir neimti abejotinų egzempliorių. Kelmučiai yra populiarūs, tačiau lengvai supainiojami su panašiais grybais, todėl grybautojams rekomenduojama vadovautis patikimais atpažinimo požymiais ir, jei kyla abejonių, radinį palikti miške.

  • Šie grybai idealiai tinka marinuoti: išlieka traškūs, nesukrenta ir tinka žiemai

    Rudenį daugelis grybautojų ir šeimininkių ieško tokių grybų, kurie stiklainyje išlaikytų formą ir tekstūrą. Vieni iš dažniausiai tam pasirenkamų yra kelmučiai: tinkamai paruošti jie lieka standūs, elastingi ir maloniai traškūs.

    Marinuojant svarbiausia ne tik pati užpilo sudėtis, bet ir paruošimo disciplina. Kelmučiai turi būti kruopščiai nuvalyti nuo miško šiukšlių, o kietą koto galą verta nupjauti, kad stiklainiuose neliktų sumedėjusių, nemalonių gabalėlių.

    Prieš marinuojant šiuos grybus būtina apvirti pasūdytame vandenyje ir nupilti nuovirą. Toks žingsnis padeda pašalinti nešvarumus, sumažina kartumą, o svarbiausia užtikrina didesnį saugumą, nes kelmučiai priskiriami prie grybų, kuriems rekomenduojamas išankstinis virimas.

    Kas lemia gerą rezultatą?

    Marinato skonis priklauso nuo balanso tarp rūgšties, saldumo ir prieskonių. Dažniausiai pasirenkamas klasikinis derinys su lauro lapais, kvapiaisiais pipirais, garstyčių sėklomis ir svogūnu, kurie suteikia aromato ir padeda išryškinti grybų skonį.

    Norint, kad grybai nesukristų, verta rinktis jaunus, tvirtus egzempliorius ir nepervirti jų nei pirmame, nei antrame virimo etape. Taip pat svarbu grybus dėti į jau verdantį marinatą ir virti trumpai, kad jie neprarastų stangrumo.

    Paprastas kelmučių marinavimas

    Pradėkite nuo maždaug 1 kilogramo šviežių kelmučių: nuvalykite, perrinkite, didesnes kepurėles perpjaukite. Tuomet sudėkite į puodą su šaltu vandeniu, įberkite druskos ir užvirę virkite apie 15–20 minučių, nugraibydami susidariusias putas.

    Grybus nukoškite ir perplaukite šaltu vandeniu. Atskirame puode užvirkite marinatą iš vandens, acto, cukraus ir druskos, sudėkite svogūną ir prieskonius, pavirkite kelias minutes, tada suberkite apvirtus grybus ir dar trumpai pavirkite.

    Karštus grybus su marinatu sudėkite į švarius, iškaitintus stiklainius, sandariai užsukite ir pasterizuokite apie 15 minučių. Atvėsintus stiklainius laikykite vėsiai ir tamsiai, o atidarytus suvartokite per kelias dienas, laikydami šaldytuve.

    Saugumas renkant ir valgant

    Grybų sezonu specialistai nuolat primena, kad rinkti reikia tik gerai atpažįstamus grybus, o kilus abejonių geriau jų atsisakyti. Maži, dar neišsiskleidę grybai dažnai būna sunkiau identifikuojami, todėl didėja supainiojimo rizika.

    „Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl grybo rūšies, jo geriau neimti ir neragauti, nes tai gali baigtis apsinuodijimu“, – pabrėžia maisto saugos specialistai.

    Taip pat rekomenduojama nepirkti miško gėrybių iš neaiškių pardavėjų ir nepatiekti grybų mažiems vaikams. Tinkamas terminis apdorojimas, švara ir atsargumas renkant yra trys pagrindiniai dalykai, nuo kurių priklauso ir skonis, ir saugumas.

  • Šių grybų galite rasti už tvoros: auga soduose ir pakelėse, bet viena klaida kainuoja sveikatą

    Šių grybų galite rasti už tvoros: auga soduose ir pakelėse, bet viena klaida kainuoja sveikatą

    Valgomų grybų ieškoti nebūtina vien miške: kai kurios rūšys neretai auga parkuose, soduose, skveruose ar net pakelėse. Tačiau specialistai primena, kad miesto aplinkoje surinkti grybai gali sukaupti daugiau teršalų, todėl vieta ir atpažinimas čia ypač svarbūs.

    Dažnai prie sodybų ar želdynuose randami kelmučiai (Armillaria). Jie auga kekėmis ant kelmų, negyvos medienos ar nusilpusių medžių, o masiškiau pasirodo rudenį, kai naktimis atvėsta ir padaugėja drėgmės.

    Kelmučiai vertinami dėl skonio, bet juos būtina gerai termiškai apdoroti. Valgant nepakankamai išvirtus, daliai žmonių gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, o dar didesnė rizika kyla supainiojus su panašiais, nevalgomais ar nuodingais grybais.

    Kita dažnai ne miškuose sutinkama rūšis yra žvynabudė (Macrolepiota procera), dar vadinama keke. Ji gali augti parkuose, pakraščiuose, apleistose pievose ir soduose, o jos kepurėlė išsiplečia iki didelio skersmens, su būdingomis žvynelėmis ir aiškiu žiedu ant koto.

    Žvynabudės atpažinimas turi būti itin atsargus, nes egzistuoja į ją panašios, nuodingos rūšys. Jei kyla bent menkiausia abejonė, saugiausia grybų neimti arba pasitikrinti pas specialistus, nes klaida gali baigtis sunkiais sveikatos sutrikimais.

    Dar viena pakankamai lengvai pastebima valgomų grybų grupė yra kreivabudės, dažniausiai austriškosios (Pleurotus ostreatus). Jos auga ant lapuočių medžių negyvos ar nusilpusios medienos, formuoja sluoksniais sudėtas kekes ir dažniau randamos vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį.

    Renkant grybus prie kelių ar miestuose svarbu įvertinti taršą: grybai gali kaupti sunkiuosius metalus ir kitus teršalus, o didžiausia rizika paprastai siejama su intensyvaus eismo zonomis. Dėl to patariama vengti rinkti grybus prie magistralių, pramoninių teritorijų ir kitų akivaizdžiai užterštų vietų.

    Saugiausia taisyklė išlieka paprasta: rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be abejonių, ir visada juos gerai termiškai apdoroti. Jei pasireiškia apsinuodijimo simptomai, būtina nedelsti ir kreiptis į medikus.