Valgomų grybų ieškoti nebūtina vien miške: kai kurios rūšys neretai auga parkuose, soduose, skveruose ar net pakelėse. Tačiau specialistai primena, kad miesto aplinkoje surinkti grybai gali sukaupti daugiau teršalų, todėl vieta ir atpažinimas čia ypač svarbūs.
Dažnai prie sodybų ar želdynuose randami kelmučiai (Armillaria). Jie auga kekėmis ant kelmų, negyvos medienos ar nusilpusių medžių, o masiškiau pasirodo rudenį, kai naktimis atvėsta ir padaugėja drėgmės.
Kelmučiai vertinami dėl skonio, bet juos būtina gerai termiškai apdoroti. Valgant nepakankamai išvirtus, daliai žmonių gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, o dar didesnė rizika kyla supainiojus su panašiais, nevalgomais ar nuodingais grybais.
Kita dažnai ne miškuose sutinkama rūšis yra žvynabudė (Macrolepiota procera), dar vadinama keke. Ji gali augti parkuose, pakraščiuose, apleistose pievose ir soduose, o jos kepurėlė išsiplečia iki didelio skersmens, su būdingomis žvynelėmis ir aiškiu žiedu ant koto.
Žvynabudės atpažinimas turi būti itin atsargus, nes egzistuoja į ją panašios, nuodingos rūšys. Jei kyla bent menkiausia abejonė, saugiausia grybų neimti arba pasitikrinti pas specialistus, nes klaida gali baigtis sunkiais sveikatos sutrikimais.
Dar viena pakankamai lengvai pastebima valgomų grybų grupė yra kreivabudės, dažniausiai austriškosios (Pleurotus ostreatus). Jos auga ant lapuočių medžių negyvos ar nusilpusios medienos, formuoja sluoksniais sudėtas kekes ir dažniau randamos vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį.
Renkant grybus prie kelių ar miestuose svarbu įvertinti taršą: grybai gali kaupti sunkiuosius metalus ir kitus teršalus, o didžiausia rizika paprastai siejama su intensyvaus eismo zonomis. Dėl to patariama vengti rinkti grybus prie magistralių, pramoninių teritorijų ir kitų akivaizdžiai užterštų vietų.
Saugiausia taisyklė išlieka paprasta: rinkti tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be abejonių, ir visada juos gerai termiškai apdoroti. Jei pasireiškia apsinuodijimo simptomai, būtina nedelsti ir kreiptis į medikus.