Netoli Kembridžo (Jungtinėje Karalystėje) archeologai aptiko neįprastą radinį – viename griovyje gulėjo tūkstančiai varlių kaulų, datuojamų maždaug 1 700 metų senumu.
Ilgą laiką nebuvo aišku, kas sukėlė tokį masinį žuvimą: svarstyta, ar varlės nesušalo, ar jų neišnaikino liga, ar jos tiesiog neįkrito ir neįstrigo griovyje migracijos metu.
Dabar mokslininkai pateikia kitą paaiškinimą – greičiausiai tai ne žmonių veiklos ar ritualų pasekmė, o plėšriųjų paukščių „puota“.
Tyrimas rodo, kad didelę dalį varlių suėdė paukščiai, o kaulai į griovį pateko su suvirškintomis liekanomis, išspjautomis vadinamosiose plėšriųjų paukščių granuliuose.
Kaip atsirado „varlių kapinynas“
Istorija prasidėjo 2016–2018 metais, kai, vykdant A14 kelio rekonstrukcijos projektą, Bar Hill vietovėje buvo kasinėjama didelė romėnų laikų gyvenvietė.
Greta šimtų tūkstančių įvairių radinių viename negiliame griovyje buvo surinkta 9 135 kaulų fragmentai. Didžioji dalis jų – paprastųjų varlių, tačiau rasta ir smulkių žinduolių, pavyzdžiui, pelių, pelėnų, kirstukų.
Šie kaulai, kaip apskaičiuota, atstovavo mažiausiai 469 atskiriems gyvūnams, o toks kiekis vienoje vietoje tyrėjus glumino nuo pat atradimo.
Tarp ankstesnių versijų buvo ir prielaida, kad varlės galėjo būriuotis dėl vabzdžių, kuriuos traukė žmonių veikla, o vėliau pateko į griovį. Buvo svarstytas ir išskirtinai atšiaurios žiemos ar ligos scenarijus.
Kaulai parodė, kad juos suėdė plėšrūnai
Esminį proveržį davė kaulų būklės analizė: tyrėjai atrinko ir detaliai įvertino daugiau nei 1 700 liekanų, ieškodami lūžių, paviršiaus pažeidimų ir cheminės erozijos požymių.
Maždaug 86 proc. tirtų varlių ilgųjų kaulų turėjo virškinimo pėdsakų – tai reiškė, kad kaulai buvo patekę į plėšrūnų virškinamąjį traktą.
Lyginant su šiuolaikinių plėšrūnų paliekamais pėdsakais, labiausiai sutapo trumpaausių pelėdų (angl. short-eared owls) išspjaunamų granulių „parašas“. Tyrėjai neatmeta, kad prie grobio galėjo prisidėti ir kiti plėšrieji paukščiai, pavyzdžiui, vištvanagiai (angl. hen harriers).
Pagal 179 varlių žastikaulių matavimus nustatyta, kad dauguma gyvūnų buvo jauni ir, panašu, žuvo laikotarpiu nuo pirmųjų metų rudens iki kito pavasario.
Kodėl varlių buvo tiek daug
Tyrėjų teigimu, masinę „puotą“ galėjo paskatinti tuo metu vykę kraštovaizdžio pokyčiai. Romėnų laikų ūkininkavimas ir miškų retinimas galėjo sukurti atviresnes erdves, palankias medžioklei.
Kartu, traukiantis vandens lygiui pelkėtose vietovėse, galėjo susidaryti laikini vandens telkiniai, tinkami varlėms veistis. Tai reiškė daug jaunų varlių vienoje teritorijoje – patrauklų maisto šaltinį plėšriesiems paukščiams.
Svarbu ir tai, kad, sprendžiant iš radinio pobūdžio, griovys greičiausiai prisipildė per vieną trumpą epizodą, o ne per ilgus šimtmečius.
Tyrimo autoriai taip pat atkreipia dėmesį: jei trumpaausės pelėdos čia iš tiesų būrėsi, tai gali reikšti, kad žiemą teritorija buvo mažai trikdoma žmonių ar šunų. Galbūt ji buvo naudojama sezoniškai, pavyzdžiui, kaip vasaros gyvulių varymo maršrutas.
Tyrimas publikuotas žurnale „Environmental Archaeology“.