CP v2

Tag: Kenkėjai

  • Rožė staiga „laukinėja“: šie ūgliai gali sunaikinti krūmą – kaip juos pašalinti

    Rožė staiga „laukinėja“: šie ūgliai gali sunaikinti krūmą – kaip juos pašalinti

    Sodininkai dažnai pastebi, kad rožė ima leisti neįprastus, itin sparčiai augančius ūglius, o žydėjimas silpsta. Dažniausia priežastis yra vadinamieji laukiniai ūgliai, kurie auga ne iš veislės, o iš poskiepio, ant kurio rožė buvo įskiepyta.

    Daugelis sodo rožių parduodamos skiepytos, nes poskiepis suteikia tvirtesnę šaknų sistemą ir geresnį atsparumą šalčiui bei dirvos sąlygoms. Tačiau kai ūglis išauga žemiau skiepijimo vietos, jis priklauso poskiepiui ir gali perimti augalo „vadžias“, atimdamas vandenį bei maisto medžiagas iš veislinių šakų.

    Kas sukelia laukinius ūglius?

    Laukiniai ūgliai dažniau pasirodo, kai veislinė rožės dalis nusilpsta dėl šalčio, ligų, kenkėjų ar netinkamo genėjimo. Tokiu atveju poskiepis ima aktyviai auginti savo atžalas, nes jos paprastai būna gyvybingesnės ir greičiau atsistato.

    Riziką didina ir netinkamas sodinimo gylis. Jei skiepijimo vieta paliekama per aukštai, poskiepio pumpurai gauna daugiau šviesos ir šilumos, todėl ūgliai gali greitai išaugti ir užgožti veislinę dalį.

    Kaip atpažinti, kad rožė „laukinėja“?

    Pirmas signalas dažnai būna skirtinga lapų ir stiebų išvaizda viename krūme. Laukiniai ūgliai paprastai būna šviesesnės, ryškiai žalios spalvos, su smulkesniais ir tankesniais dygliais, o lapai neretai būna mažesni, labiau matiniai.

    Veislinių rožių ūgliai dažniau būna stambesni, tvirtesni, o jauni ūgliai gali turėti rausvų atspalvių. Jei naujas stiebas išlenda iš žemės šalia krūmo pagrindo arba aiškiai žemiau sustorėjimo, kuriuo matosi skiepijimo vieta, tai beveik visada yra poskiepio atžala.

    Kaip teisingai pašalinti atžalas?

    Norint sustabdyti „laukinėjimą“, svarbiausia atžalą pašalinti kuo arčiau jos kilmės vietos. Pirmiausia atsargiai praskleiskite žemę prie krūmo pagrindo, kad matytumėte, kur tiksliai ūglis prasideda.

    Patikimiausias būdas yra ne nupjauti, o išlaužti ūglį ties pačia jo baze, nes taip mažiau tikėtina, kad iš to paties taško vėl išaugs naujos atžalos. Jei tenka pjauti, naudokite aštrų ir švarų įrankį, o pjūvį atlikite kuo arčiau šaknies ar poskiepio audinio.

    Po pašalinimo verta įvertinti bendrą krūmo būklę: ar rožė neperlaistoma, ar dirva ne per skurdi, ar nėra ligų požymių. Stipri, tinkamai patręšta ir teisingai genima rožė paprastai rečiau išaugina poskiepio ūglius, o pastebėjus pirmuosius požymius greita reakcija leidžia išsaugoti veislę ir gausų žydėjimą.

  • Pasodinkite šalia morkų ir kenkėjas jų nebeatsiras: natūrali apsauga be chemijos

    Pasodinkite šalia morkų ir kenkėjas jų nebeatsiras: natūrali apsauga be chemijos

    Morkinė musė, dar vadinama morkų museline (Psila rosae), yra vienas pavojingiausių morkų ir kitų salierinių daržovių kenkėjų. Ji ypač kenkia morkoms, salierams, petražolėms ir pastarnokams, o žala dažnai pastebima per vėlai, kai šakniavaisis jau būna išraizgytas lervų takų.

    Pirmieji požymiai matomi ant lapų: morkų lapija gali įgyti rausvą atspalvį, vėliau gelsti ir džiūti. Pažeidus šaknį, pjūvyje dažnai matyti patamsėję, vingiuoti kanalėliai, o pačios morkos praranda skonį, tampa karstelėjusios ir prastai laikosi sandėliuojant.

    Kaip atpažinti ir kada pavojingiausia?

    Patelės kiaušinėlius dažniausiai deda prie augalo šaknies kaklelio, o išsiritusios lervos įsigręžia į šakniavaisį. Dėl to morkos viduje susidaro daugybė ertmių, audiniai pradeda tamsėti, atsiranda puvinio židinių.

    Dažniausiai kenkėjas išaugina dvi generacijas per sezoną: pirmoji suaktyvėja pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje, antroji – vasaros antroje pusėje ir ankstyvą rudenį. Dėl šios priežasties apsaugos priemones svarbu taikyti ne vieną kartą, o planuoti visam sezonui.

    Ką sodinti šalia morkų?

    Viena veiksmingiausių necheminių priemonių yra kvapo maskavimas, kai morkų kvapą užgožia stipriau kvepiantys augalai. Praktikoje tai reiškia, kad morkų eilės kaitaliojamos su svogūnais, laiškiniais česnakais ar česnakais, o šalia lysvės galima auginti ir aromatinius augalus.

    Šis kaimynystės principas naudingas abiem kryptimis, nes morkos savo ruožtu gali mažinti svogūnų musių daromą žalą. Geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai kvapnūs augalai įterpiami tarp morkų eilių, o ne pasodinami tik viename lysvės pakraštyje.

    Natūralūs purškalai ir papildoma apsauga

    Jei norisi papildomos apsaugos, dažnai pasirenkami naminiai užpilai iš svogūnų ar česnakų. Paprastas būdas – smulkintą svogūną arba apie 200 gramų česnako užpilti 10 litrų vandens, palaikyti apie parą ir nukošus purkšti lysves kartą per savaitę kelias savaites nuo sudygimo.

    Dar viena praktika – pelyno užpilas: apie 300 gramų šviežio arba apie 30 gramų džiovinto pelyno užpilama 10 litrų vandens, palaikoma kelias dienas ir purškiama kas maždaug 10 dienų. Taip pat padeda balta agroplėvelė ar agrodanga, kuri fiziškai apsunkina kenkėjų patekimą prie augalų, o sėjomaina mažina riziką, nes kenkėjas gali peržiemoti dirvoje.

    Jei pažeidimai jau aiškiai matomi, užkrėstus augalus verta nedelsiant pašalinti, kad lervos neplistų toliau. Tokias atliekas geriau išmesti, o ne dėti į kompostą, nes komposte kenkėjai gali išlikti ir sugrįžti į daržą kitą sezoną.