Ant vaismedžių kamienų ir šakų atsiradę samanų ar kerpių plotai dažnai kelia nerimą, tačiau tai nebūtinai reiškia ligą. Šie organizmai neišsiurbia medžio sulčių – žievė jiems tėra pagrindas, kaip akmuo ar tvora.
Dažniausiai apnašos susiformuoja ant senesnių medžių, drėgnose, pavėsingose ir prastai vėdinamose sodo vietose. Samanos vandenį sugeria visu paviršiumi, o kerpės yra grybo ir dumblių (arba melsvabakterių) sambūvis.
Problema prasideda tada, kai storas samanų sluoksnis trukdo apžiūrėti kamieną ir šakas. Po minkštu apnašu gali slėptis įtrūkimai, negyvi žievės plotai, smulkūs sužeidimai, kenkėjai ar jų kiaušinėliai.
Jei medis kasmet normaliai auga, gausiai žydi, o žievėje nematyti žaizdų ar išskyrų, plonos kerpių dangos liesti nebūtina. Valyti verta tik tas vietas, kur apnašos dengia pažeidimus, pumpurus, vaisines šakeles ar neleidžia įvertinti realios būklės.
Ar samanų ir kerpių apnašos kenkia?
Pats apnašas dažniausiai nėra žalos šaltinis – tai veikiau ženklas, kad sąlygos aplink medį palankios drėgmei, o medis auga lėčiau (pavyzdžiui, dėl amžiaus). Ant jaunų, sparčiai storėjančių šakų kerpėms ir samanoms įsitvirtinti sunkiau: augant šakai kolonijos „išdraskomos“, o lupantis žievei jos pamažu pasišalina.
Vietoje paprastos taisyklės, kiek procentų kamieno „turi būti“ apaugę, prasmingiau vertinti visą vaizdą. Įtarimų turėtų kelti įdubusios šašų formos žaizdos, sakų (gumozės) išskyros, atšokusi žievė, džiūstantys ūglių galai, smulkėjantys lapai ir labai trumpi metiniai prieaugiai.
Taip pat svarbu žinoti, kad kerpės nebūtinai yra „krištolo švaraus“ oro įrodymas. Kai kurios rūšys jautrios taršai, tačiau kitos gana gerai prisitaiko ir prie miesto sąlygų bei didesnio azoto junginių kiekio.
Kodėl jos atsiranda ant kamienų?
Ar ant žievės labiau vešės samanos, ar kerpės, daug lemia aplinka. Kerpėms paprastai reikia šviesos ir drėgmės iš oro, todėl jos neretai įsikuria ant labiau atvirų kamienų ir šakų.
Samanos geriau jaučiasi pavėsyje, ypač kur žievė po lietaus ilgai nedžiūsta. Drėgmė dažniau užsilaiko tankiuose želdiniuose, šalia aukštos žolės, pastatų ar sandarių tvorų, taip pat vietose su užmirkstančia dirva.
Jei apnašos ima plisti labai sparčiai, tai gali būti signalas apžiūrėti medį atidžiau. Vertėtų patikrinti, ar po lietaus prie kamieno neužsistovi vanduo, ar šaknies kaklelis neužpiltas žemėmis ar storu mulčio sluoksniu, kaip atrodo ūgliai ir laja.
Kaip valyti, kad nepažeistumėte žievės?
Saugiausia samanų ir kerpių valyti medžio ramybės laikotarpiu – vėlyvą rudenį arba žiemos pabaigoje per atlydį, kai temperatūra aukštesnė nei 5 laipsniai. Rinkitės sausą dieną, kai neprognozuojamos šalnos.
Žievė turėtų būti drėgna, bet ne permirkusi. Jei kelias dienas nelijo, apnašas galima sudrėkinti drungnu vandeniu ir palaukti keliolika minučių – suminkštėjusios samanos lengviau atsiskiria be intensyvaus šveitimo.
Vielinis šepetys, peilis ar metalinė mentelė gali įpjauti ploną žievę ir pažeisti gyvą sluoksnį, atsakingą už kamieno storėjimą. Ypač lengvai susižeidžia jaunos obelys, vyšnios, trešnės ir slyvos.
Praktiškas būdas – po medžiu patiesti plėvelę ar audinį, kad būtų lengviau surinkti nuokritas ir pastebėti galimus kenkėjus. Laisvas samanų kuokšteles galima atsargiai nuimti su pirštine, didesnius plotus – švelniai pakelti medine mentele ar pagaliuku, o likučius nuvalyti drėgna medvilnine šluoste arba minkštu šepečiu braukiant iš viršaus į apačią.
Valykite tik tas vietas, kurias būtina apžiūrėti – nereikia „nušveisti“ viso kamieno iki lygumo. Pabaigoje atidžiai įvertinkite atidengtą žievę: šlapios ar įdubusios žaizdos, sakų išskyros, tamsėjantys audiniai, skylutės ar plačiais lopais atšokstanti žievė gali rodyti ligas arba kenkėjų veiklą.
Taip pat verta vengti priemonių, skirtų samanoms naikinti nuo stogų ar trinkelių – jos pritaikytos negyviems paviršiams ir gali pakenkti pumpurams, jauniems ūgliams bei gyviems audiniams. Atsargiai reikėtų vertinti ir internetinius patarimus su actu, indų plovikliu ar kitais agresyviais mišiniais – dažnu atveju paprasto vandens apnašoms suminkštinti pakanka.
Jei norite, kad apnašos taip greitai neatsinaujintų, padėkite kamienui greičiau išdžiūti: nušienaukite aukštą žolę aplink, nukreipkite laistymą nuo kamieno, praretinkite pernelyg tankią lają ir pasirūpinkite vandens nutekėjimu, jei dirva linkusi užmirkti.
