Tag: Kiaulės taukai

  • Šis riebalas greitai pridegina šnicelio džiūvėsėlius: virtuvės šefai pataria, ką rinktis

    Traški, auksinė šnicelio pluta ir sultinga mėsa viduje dažnai priklauso ne tik nuo džiūvėsėlių ar kepimo laiko, bet ir nuo riebalų pasirinkimo. Kepant per karštai arba naudojant netinkamą aliejų, pluta greitai patamsėja, ima kartėti, o virtuvėje atsiranda aitrus svilėsių kvapas.

    Didžiausia problema kyla tada, kai riebalai pradeda irti dar nebaigus kepti. Tai siejama su vadinamuoju dūmų tašku, kai riebalai ima rūkti, greičiau oksiduojasi, o skonis ir aromatas akivaizdžiai suprastėja.

    Ko vengti kepant šnicelį?

    Vienas prasčiausių pasirinkimų šniceliams dažnai būna nerafinuotas saulėgrąžų aliejus ir kiti šalto spaudimo nerafinuoti aliejai. Jie pasižymi ryškesniu aromatu, kuris gali pakeisti džiūvėsėlių skonį, o kaitinami aukštesnėje temperatūroje linkę greičiau pradėti rūkti ir svilti.

    Kepant tokiuose riebaluose, džiūvėsėliai greičiau tamsėja, atsiranda kartumas, o pati kepimo kontrolė tampa sudėtingesnė. Tai ypač pastebima, kai keptuvė įkaitinama stipriau, o mėsa kepama ilgiau arba keliomis partijomis.

    Ką rinktis, kad pluta būtų traški?

    Kepimui geriau tinka riebalai, skirti aukštesnei temperatūrai: rafinuotas rapsų aliejus, lydytas sviestas arba kiaulės taukai. Tokie riebalai paprastai yra stabilesni kaitinant, mažiau linkę svilti, todėl pluta tolygiau apskrunda ir išlieka švelnesnio skonio.

    Praktikoje svarbu ir riebalų kiekis: keptuvės dugnas turi būti tolygiai padengtas, kad šnicelis keptų vienodai, o ne vietomis džiūtų. Taip pat verta kepti partijomis, neperkraunant keptuvės, nes staiga kritusi temperatūra skatina riebalų įsigėrimą ir minkština plutą.

    Kaip neperkepti ir neprisvilinti?

    Riebalus reikia gerai įkaitinti, bet ne iki rūkimo, o kepant reguliuoti kaitrą, kad pluta auksėtų, o ne greitai juoduotų. Iškeptą šnicelį naudinga trumpai dėti ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalų perteklius.

    Jeigu kepant pastebite, kad riebalai tamsėja, putoja ar ima skleisti svilėsių kvapą, juos geriau pakeisti naujais. Taip išvengsite kartumo, o džiūvėsėliai išliks traškūs ir švaresnio skonio.

  • Šefai atskleidė, ant ko kepti karbonadus: viena riebalų rūšis laimi prieš aliejų

    Auksinė, traški plutelė ir sultingas vidus – taip dažniausiai įsivaizduojamas gerai iškeptas karbonadas. Skonį lemia ne vien mėsa ir paniruotė, bet ir riebalai, kuriuose kepama, ypač kai keptuvėje laikoma aukšta temperatūra.

    Profesionaliose virtuvėse, kai kalbama apie klasikinį kiaulienos karbonadą, dažnai pasirenkami kiaulės taukai. Šefai aiškina, kad tai padeda greičiau suformuoti plutelę ir sumažinti sulčių praradimą, todėl mėsa išlieka sultingesnė.

    Kuo svarbi dūmų temperatūra?

    Riebalų pasirinkimą daugiausia lemia jų stabilumas kaitinant. Kepant 170–180 laipsnių temperatūroje svarbu, kad riebalai kuo vėliau pradėtų rūkti ir neskaidytųsi, nes tuomet blogėja skonis ir didėja nepageidaujamų junginių susidarymo rizika.

    Kiaulės taukai dėl sudėties paprastai yra atsparesni karščiui nei dalis daug polinesočiųjų riebalų turinčių aliejų. Dėl to jie tinkami trumpam, intensyviam kepimui, kai siekiama greitos, traškios paniruotės.

    Skonis ir tradicija vis dar veikia

    Dar vienas argumentas – skonis. Daugelis virtuvės profesionalų pabrėžia, kad kiaulienai artimesni riebalai sustiprina aromatą, o kepant vien augaliniame aliejuje karbonadas gali būti „tvarkingas“, bet ne toks ryškaus skonio.

    Tradicija taip pat prisideda prie pasirinkimo: Vidurio ir Rytų Europos virtuvėse taukai ilgą laiką buvo kasdienis riebalas kepimui, kol plačiau paplito rafinuoti augaliniai aliejai. Šiandien dalis restoranų prie jų grįžta dėl nuspėjamo rezultato ir skonio.

    Kaip kepti, kad plutelė liktų traški?

    Keptuvėje įkaitinkite 1–2 šaukštus taukų, kad plonu sluoksniu padengtų dugną. Riebalai turi būti gerai įkaitę, bet nerūkyti – tai ženklas, kad temperatūra per aukšta ir riebalai pradeda irti.

    Karbonadą kepkite iš abiejų pusių maždaug po 3–4 minutes, priklausomai nuo storio, kol paniruotė taps sodriai auksinė. Iškeptą mėsą trumpam padėkite ant grotelių arba popierinio rankšluosčio, kad nubėgtų riebalų perteklius.

    Jei garnyras dar neparuoštas, venkite karbonadus uždengti dangčiu. Susikaupę garai suminkština paniruotę, todėl net ir gerai iškepta, traški plutelė greitai praranda tekstūrą.

  • Šis vienas riebalas pakeičia maltinukus: išorė traški, vidus sultingas – štai ką renkasi šeimininkės

    Traškūs išorėje ir sultingi viduje maltinukai daugeliui yra vienas labiausiai nostalgiškų naminių patiekalų, tačiau būtent kepimo etapas dažniausiai ir nulemia rezultatą. Nors receptas atrodo paprastas, nuo riebalų pasirinkimo ir temperatūros kontrolės priklauso, ar mėsa išliks minkšta, ar taps sausa.

    Kulinarai ir patyrusios šeimininkės dažnai pabrėžia, kad maltinukams ypač tinka gyvūniniai riebalai, nes jie geriau perduoda karštį ir padeda greičiau suformuoti rusvą plutelę. Dažniausiai minimas pasirinkimas – kiaulės taukai, taip pat naudojami žąsų riebalai, o kai kada ir sviestas, tačiau pastarasis dėl mažesnės kaitros tolerancijos reikalauja daugiau dėmesio.

    „Vienas ingredientas gali nulemti viso patiekalo sėkmę: tinkami riebalai ir teisinga kaitra suteikia plutelę, o vidų palieka sultingą“, – sako kulinarijos entuziastai, akcentuodami ne recepto sudėtingumą, o techniką.

    Jei renkatės augalinį aliejų, svarbiausia jo neperkaitinti: skirtingi aliejai turi nevienodą dūmijimo temperatūrą, o per karšti riebalai ne tik gadina skonį, bet ir gali paskatinti nemalonius kvapus bei pridegimo kartumą. Todėl verta stebėti, kad riebalai būtų karšti, bet nerūkstantys, o keptuvė – tolygiai įkaitusi.

    Sultingumą labiausiai užtikrina tinkama temperatūra ir kepimo laikas. Praktinis būdas įvertinti įkaitimą namuose – į keptuvę įmesti mažą duonos gabalėlį: jei jis greitai pradeda skrusti, galima kepti maltinukus.

    Kepant dažnai pasiteisina dviejų etapų principas: trumpai apkepinti ant didesnės kaitros, kad susidarytų plutelė, o vėliau kaitrą sumažinti ir ramiai pabaigti kepimą. Taip išvengiama situacijos, kai išorė patamsėja per greitai, o vidus dar nespėja tolygiai iškepti.

    Ne mažiau svarbi ir forma: pernelyg stori maltinukai dažniau iškepa netolygiai, todėl rekomenduojama jų neformuoti storesnių nei 2–3 centimetrai. Taip pat verta negrūsti jų į keptuvę per tankiai – palikta erdvė padeda gražiau apskrusti ir neleidžia mėsai labiau troškintis savo sultyse.

    Patiekimui dažniausiai pasirenkama klasika – virtos bulvės ir gaivios salotos, tačiau maltinukai puikiai dera ir su grikiais ar daržovėmis. Daugelis prie jų renkasi ir keptus burokėlius ar kitą ryškesnį garnyrą, kuris subalansuoja sotų mėsos skonį.