Įsitikinimas, kad nuo sukčių nukenčia tik senjorai, vis rečiau atitinka realybę. Kibernetiniai nusikaltėliai taikosi ir į jaunus, išsilavinusius, finansiškai stiprius žmones, tarp jų ir verslininkus, o schemos dažnai pritaikomos konkrečiam aukos profiliui.
Buvęs Lenkijos Centralinio kibernetinių nusikaltimų biuro vadovas Adam Cieślak pabrėžia, kad kitoje linijos pusėje dažnai veikia ne pavienis apgavikas, o ištisa nusikalstama organizacija. Tokios grupės dirba kaip „verslas“: turi skambučių centrus, vaidmenimis suskirstytas komandas ir techninius žmones, kurie rūpinasi anonimiškumu.
Kaip sukčiai išnaudoja pasitikėjimą
Dažniausiai veiksmingumą lemia du dalykai: skuba ir godumas, kai žadamas greitas pelnas ar gąsdinama netrukus prarasti santaupas. Sukčiai paprastai jau turi dalį asmens duomenų, todėl pokalbis skamba įtikinamai ir sukuria tariamo patikimumo įspūdį.
Investiciniuose sukčiavimuose ypač sustiprėjo socialinių tinklų reklamos, kuriose naudojamas žinomų žmonių atvaizdas ir balsas. DI įrankiai leidžia kurti vis įtikinamesnes klastotes, todėl atpažinti suklastotą vaizdo įrašą ar skambutį tampa sudėtingiau net patyrusiems interneto vartotojams.
„Sukčiavimo scenarijus sukonstruotas taip, kad auka neretai labiau pasitiki nusikaltėliu nei savo banku“, – sakė Adam Cieślak.
„Bankas gali sustabdyti įtartiną pavedimą ir paskambinti klientui, bet auka jau būna įtikinta, kad bankas esą trukdo pervesti pinigus“, – aiškino jis.
Kodėl Lenkija patraukli sukčiams
Pasak A. Cieślako, Lenkija išsiskiria greita ir patogia skaitmenine bankininkyste, kuri kasdienybėje yra privalumas. Tačiau tas pats greitis tampa silpna vieta, kai sukčiai priverčia žmogų veikti čia ir dabar, o pinigai per kelias minutes atsiduria „techninėse“ sąskaitose, kurios iš tiesų priklauso nusikaltėliams.
Dar vienas veiksnys – šalis, kuri vis dar sparčiai turtingėja, todėl daliai žmonių stipresnis noras greitai padidinti santaupas. Tokį foną sukčiai išnaudoja siūlydami „išskirtines investicijas“, tariamus brokerius ar platformas, kurios atrodo profesionaliai, bet yra suklastotos.
Svarbi ir duomenų ekonomika: asmens informacija, palikta elektroninėse parduotuvėse, kelionių agentūrose ar nutekinta per įsilaužimus, vėliau cirkuliuoja nusikaltėlių rinkose. Turėdami vardą, pavardę, telefono numerį ir kitą kontekstą, apgavikai lengviau „pataiko“ į aukos pasitikėjimą.
Lenkijos teisėsauga taip pat akcentuoja tarptautiškumą: dalis skambučių centrų ir koordinavimo grandžių veikia už šalies ribų, todėl tyrimams būtinas tarptautinis bendradarbiavimas. Pastaraisiais metais viešai skelbta apie sulaikymus, susijusius su fiktyviomis investicinėmis platformomis, kai nukentėjo tūkstančiai žmonių, o žala siekė dešimtis milijonų eurų.
Kova su „nusikalstamomis korporacijomis“
Tokių grupių išaiškinimas, pasak A. Cieślako, dažnai užtrunka metus: reikia derinti operatyvinį darbą, procesinius veiksmus, metaduomenų analizę ir skaitmeninę kriminalistiką. Dėl to kibernetinių nusikaltimų padaliniuose ieškoma skirtingų kompetencijų pareigūnų – nuo tyrėjų iki analitikų ir skaitmeninių ekspertų.
Atskira ir ypač sunki kryptis – seksualinio vaikų išnaudojimo vaizdinės medžiagos bylos. Tokiuose tyrimuose pareigūnams tenka dirbti su itin traumine medžiaga, todėl taikoma psichologinė pagalba ir aiškios rotacijos taisyklės, kad žmonės neperdegtų.
„Pinigus kai kuriais atvejais dar galima susigrąžinti, bet vaikams padarytos žalos niekas nekompensuos“, – sakė Adam Cieślak.
Ekspertai primena, kad pagrindinė prevencija prasideda nuo įpročių: neskubėti priimti sprendimų, tikrinti skambinančiojo tapatybę oficialiais kanalais ir skeptiškai vertinti „skubius“ prašymus pervesti lėšas. Kuo daugiau visuomenė supranta, kaip veikia šios schemos ir DI klastotės, tuo mažiau erdvės lieka masinei apgaulei.
