Senas kelmas kieme dažnai tampa ne tik estetine problema, bet ir praktiška kliūtimi: trukdo pjauti veją, planuoti gėlyną ar išlyginti sklypą. Nors daug kas galvoja apie frezą ar chemiją, mažesnius ir vidutinio dydžio kelmus dažnai įmanoma pašalinti rankomis.
Svarbu suprasti, kad matoma kamieno dalis yra tik pradžia, o didžiausias darbas slepiasi po žeme. Kelmą laiko šaknų sistema, todėl sėkmę lemia ne jėga, o nuoseklus šaknų atidengimas ir nupjovimas.
Kaip pasiruošti darbui
Pirmiausia aplink kelmą reikėtų atlaisvinti erdvę: pašalinti žolę, piktžoles ir kitus augalus, kurie trukdo kasti ir mažina matomumą. Patogu turėti bent apie pusės metro spindulio „darbo zoną“, kad įrankiai nekliūtų.
Toliau kasama ne viena didelė duobė, o formuojamas griovys aplink kelmą, pamažu gilinantis ir atidengiant šaknis. Tikslas yra pasiekti pagrindines, storesnes šaknis, nes kol jos po žeme, sunku įvertinti jų storį ir kryptį.
Šaknys lemia viską
Kai šaknys tampa matomos, pradedamas jų pjovimas. Plonesnes šaknis dažnai pavyksta nukirpti tvirtu sekatoriumi, o storesnėms prireiks pjūklo ar kirvio, priklausomai nuo šaknų diametro ir darbo patogumo.
Skubėti neverta: bandymai iš karto rauti kelmą jėga dažniausiai baigiasi tuo, kad jis nė nekrusteli. Lengviau ir saugiau yra nupjauti po vieną šaknį ir kaskart patikrinti, ar kelmas jau ima judėti.
Dirbant arti žemės ypač svarbi sauga, nes įrankiai gali nuslysti nuo kietos šaknies. Pravartu mūvėti pirštines, dėvėti apsauginius akinius, avėti uždarą avalynę ir rinktis drabužius, kurie saugo odą.
Kelmas nejuda? Ieškokite, kas jį laiko
Net nukirtus tai, ką matote paviršiuje, kelmą gali laikyti giliau esanti, itin tvirta šaknis. Tokiu atveju kelmą verta atsargiai pajudinti laužtuvu ir stebėti, iš kurios pusės jaučiamas didžiausias pasipriešinimas.
Ten, kur kelmas „laikosi“ stipriausiai, reikėtų vėl nukasti žemę ir ieškoti dar nenukirstos šaknies. Kuo daugiau šaknų pašalinama, tuo lengviau kelmą išjudinti, tačiau trūkčioti ir „laužti per jėgą“ nereikėtų.
Kai šaknys atlaisvinamos, kelmą galima palenkti ir iškelti iš iškasto griovio; sunkesniems kelmams patogiau turėti pagalbininką. Galiausiai duobė užpilama anksčiau iškasta žeme, sutankinama ir išlyginamas paviršius, kad sklypas liktų tvarkingas.
Šis metodas geriausiai tinka mažiems ir vidutinio dydžio kelmams: kuo didesnė ir plačiau išsišakojusi šaknų sistema, tuo daugiau laiko ir fizinių pastangų prireiks. Jei kelmas itin masyvus, arti pastatų ar komunikacijų, verta įvertinti profesionalių paslaugų poreikį.