Tag: Kietasis biokuras

  • Lenkijoje planuoja opą tik su sertifikatu: ką keis nauji biokuro standartai ir pelletų kontrolė

    Lenkijos Vyriausybė pritarė įstatymo pataisoms, kuriomis biokuras namų šildymui būtų griežčiau kontroliuojamas, o prekyba siejama su kokybės sertifikatais. Pagrindinis tikslas – iš rinkos išstumti prastos kokybės kurą, kuris didina taršą ir gali kelti riziką įrenginių saugumui.

    Pagal siūlomą modelį į bendrą kuro kokybės stebėsenos sistemą būtų įtraukti vadinamieji kietieji biokurai, įskaitant medienos granules, briketus, skiedras ir malkinę medieną. Ministerija pabrėžia, kad vartotojai turėtų aiškiai matyti, koks kuras parduodamas, o produktai būtų ženklinami ir atitiktų nustatytus reikalavimus.

    Kas keisis perkant pelletus?

    Pastaraisiais metais Lenkijoje sparčiai daugėjo namų ūkių, šildančiųsi pelletiniais katilais, todėl išaugo ir pačios kuro rinkos svarba. Kartu su paklausa, rinkoje pasirodė ir abejotinos kilmės produkcija, kuri gali turėti per daug mineralinių priemaišų ar net netinkamų intarpų, tokių kaip plastiko likučiai.

    Vyriausybė numato, kad parduodant biokurą sertifikatas taps esmine sąlyga, o jo pateikimas pirkėjui būtų pardavėjo atsakomybė. Praktikoje tai reikštų daugiau patikrų, didesnį atsekamumą ir mažiau erdvės „pilkajai“ rinkai, kur kokybė dažnai priklauso tik nuo tiekėjo sąžiningumo.

    Viltis agropelletui, bet su išlygomis

    Į reguliavimo lauką siūloma įtraukti ir žemės ūkio kilmės biokurą, vadinamąjį agropelletą, kurio pasiūla šiuo metu gerokai mažesnė nei medienos granulių. Valdžios argumentas paprastas: standartizavus kokybę, tokio kuro būtų daugiau ir jis galėtų tapti alternatyva, ypač regionuose, kur žaliavos lengviau prieinamos.

    Vis dėlto rinka susiduria su praktine kliūtimi: ne visi katilai yra pritaikyti saugiai deginti agropelletą, o netinkamas kuras gali spartinti koroziją ir didinti eksploatacijos kaštus. Dėl to, net ir su sertifikavimo reikalavimais, agropelletui reikės ne tik taisyklių, bet ir technologinių sprendimų bei aiškių vartotojų rekomendacijų.

  • Biomasės energetika V4 šalyse kelia klausimų: duomenų spraga rodo galimą miškų pernaudojimą

    Biomasės energetika V4 šalyse kelia klausimų: duomenų spraga rodo galimą miškų pernaudojimą

    Kur atsiranda duomenų spraga?

    V4 šalyse, tai yra Čekijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir Slovakijoje, biomasės energetikos tvarumą temdo ryškus duomenų nesutapimas. Tyrime, lyginant Europos Komisijos Jungtinio tyrimų centro medienos išteklių balansus ir „Eurostat“ energijos balansus, fiksuojamas reikšmingas skirtumas tarp deklaruojamos medienos kilmės biokuro pasiūlos ir suvartojimo.

    REKK vyresnioji tyrėja Gabriella Szajkó daro išvadą, kad spragą gali lemti keli veiksniai: nelegali medienos ruoša, nedeklaruotas medienos kuro importas, energijai naudojama apvalioji mediena ar kitos nei malkos kategorijos, biomasė iš ne miško žemės, žemės ūkio biomasė, taip pat statistinės metodikos ir apskaitos paklaidos.

    „Laikas iš naujo įvertinti biomasės energetiką“, – sakė Gabriella Szajkó.

    Pasak jos, ilgą laiką ES politika siuntė signalus, skatinusius didesnį miškų išteklių naudojimą, o tai gali prieštarauti tikslui iki 2050 metų pasiekti klimatui neutralų ūkį. Tyrimas pabrėžia, kad V4 šalyse rizikos ženklai gali būti dar ryškesni.

    Skaičiai: nuo ES vidurkio iki V4 išskirtinumo

    Analizėje nurodoma, kad per pastaruosius du dešimtmečius biomasės energijos gamyba ES augo tiek absoliučiai, tiek palyginti su kitais atsinaujinančiais šaltiniais. Nors sparčiai plėtėsi saulės ir vėjo energetika, kietasis biokuras iš medienos išliko didžiausia atsinaujinančios energijos kategorija daugelyje šalių.

    Tačiau medienos biomasė nėra neribotas išteklius, o duomenų neatitikimai kelia klausimą, ar deklaruojamas „klimato neutralumas“ nėra paremtas pernelyg optimistinėmis prielaidomis. ES mastu tyrimas mini apie 12 proc. vidutinę spragą tarp bendrų panaudojimo apimčių ir deklaruojamų šaltinių, o duomenų neapibrėžtumas 2009–2015 metais didėjo.

    V4 šalių situacija išsiskiria labiau: 2009–2017 metais spraga čia siekė apie 33–56 proc. Vertinant bendrą energinį ir neenerginį medienos panaudojimą, lyginant su metiniu miškų prieaugiu, trijose iš keturių šalių matomas pernaudojimo požymis, o bendras netvarumo „rezervas“ gali būti ypač didelis.

    Kas vyksta atskirose šalyse?

    Čekijoje spraga, tyrimo duomenimis, mažėjo nuo maždaug 35 proc. 2009 metais iki 12 proc., tačiau tai aiškinama 2017 metais suaktyvėjusiu žievėgraužio protrūkiu. Dėl jo smarkiai išaugo sanitariniai kirtimai ir oficialiai registruota medienos pasiūla, o tai laikinai „pagerino“ balansą.

    Vengrijoje deklaruojamas suvartojimas buvo apie 53–66 proc. didesnis nei deklaruojami šaltiniai, todėl neatitikimas išliko vienas didžiausių. Lenkijoje iki 2017 metų dalis medienos apskaitos buvo žymima kaip nežinomos kilmės, o po 2015 metų jos apimtys statistikoje augo itin sparčiai, nors bendras skirtumas ilgainiui mažėjo.

    Slovakijoje ryškesnė spraga išryškėjo po 2010 metų ir, tyrimo vertinimu, siekė apie 26–46 proc., net ir tuo metu, kai didesnę pasiūlą turėjo užtikrinti vadinamieji gelbėjimo kirtimai. Autoriai pabrėžia, kad skirtingos apskaitos taisyklės ir importo deklaravimo netolygumai gali iškraipyti realų vaizdą.

    Politikos paskatos ir rizika klimatui

    Tyrime teigiama, kad nors bendras energijos poreikis kai kuriose srityse mažėjo, šilumos ir elektros gamintojai dėl tiesioginių ir netiesioginių ES paskatų didino kietojo biokuro naudojimą. V4 šalyse pirminių kietųjų biokurų naudojimas energijos transformacijai augo greičiau nei daugelyje kitų ES valstybių.

    Namų ūkiai išlieka didžiausias biomasę naudojantis sektorius V4 regione: šios šalys sudaro apie 14 proc. ES gyventojų, tačiau, tyrimo duomenimis, sunaudoja apie 21 proc. viso namų ūkių kietojo biokuro ES. Tai reiškia, kad bet kokie biokuro tiekimo ar kainų pokyčiai čia turi didesnį socialinį poveikį.

    Autoriai ragina stiprinti stebėsenos, ataskaitų teikimo ir patikros principus, kad būtų aiškiau atskirta, kiek biokuro iš tiesų gaunama iš tvarių šaltinių. Kartu siūloma iš naujo įvertinti, ar dabartinė biomasės energetikos plėtra suderinama su klimato tikslais, ypač jei mažėja miškų anglies sankaupos ir didėja deginimo emisijos.

    Kontekstas svarbus ir politiniu požiūriu: ES atsinaujinančios energijos tikslai bei tvarumo kriterijai didina spaudimą tiksliai apskaityti biomasės kilmę. Jei duomenų spragos išliks, valstybėms gali tekti rinktis tarp griežtesnių taisyklių, spartesnio perėjimo prie mažiau išteklių reikalaujančių technologijų ir papildomų priemonių miškų anglies sinkams apsaugoti.