CP v2

Tag: Kiliminiai augalai

  • Karščio nebijo ir šliužų nevilioja: ši daugiametė uždengia lysves sidabriniu kilimu

    Karščio nebijo ir šliužų nevilioja: ši daugiametė uždengia lysves sidabriniu kilimu

    Vilnotoji raginė (lot. Cerastium tomentosum) – žemaūgis daugiametis augalas, vertinamas dėl sidabriškai pilkų, tankiai plaukuotų lapų ir greitai besiplečiančių kerų. Plaukeliai ant lapų mažina vandens garavimą, todėl augalas lengviau ištveria sausrą ir kaitrią saulę.

    Paprastai ji užauga apie 10–20 centimetrų, tačiau sparčiai plečiasi į šonus ir sudaro tankias pagalves bei kilimą. Pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje virš sidabrinės lapijos pasirodo gausybė baltų žiedų su būdingai įkirptais vainiklapiais, todėl iš tolo augalas atrodo tarsi apsnigtas.

    Kur geriausiai auga?

    Svarbiausia taisyklė – kuo daugiau saulės: pavėsyje ūgliai dažniau ištįsta, o žydėjimas būna kuklesnis. Natūraliai ši rūšis prisitaikiusi prie sausų vietų, todėl ypač tinka ten, kur kiti kiliminiai augalai skursta per kaitras.

    Dirvai ji nereikli, tačiau labiausiai mėgsta lengvą, laidų, net akmenuotą substratą. Užmirkimas ir sunki, vandens nepraleidžianti žemė yra pagrindinis rizikos veiksnys, nes didėja šaknų puvinio tikimybė.

    Priežiūra ir klaidos

    Laistyti verta saikingai ir tik užsitęsus sausrai, nes per didelė drėgmė augalui pavojingesnė nei trumpalaikis vandens trūkumas. Norint išlaikyti tvarkingą formą, po žydėjimo kerą galima lengvai apkarpyti, o kas kelerius metus atjauninti padalijant.

    Raginė greitai uždengia tarpelius tarp augalų ir gali padėti sutvirtinti šlaitus bei sumažinti dirvos eroziją. Vis dėlto palankiomis sąlygomis ji plečiasi gana sparčiai, todėl gėlynuose verta numatyti ribas, kad neimtų stelbti lėčiau augančių kaimynų.

    Su kuo derinti gėlyne?

    Sidabrinė lapija ryškiai kontrastuoja su žaliomis ir žydinčiomis rūšimis, todėl augalas ypač efektingas alpinariumuose, sausose atraminėse sienelėse, tarp akmenų ar takelių pakraščiuose. Ten jis ne tik puošia, bet ir greitai užpildo tuščias vietas.

    Geriausiai dera su panašias sąlygas mėgstančiais augalais, pavyzdžiui, šilokais, šilropėmis, gūžinėmis gubojomis ar levandomis. Tokie deriniai dažnai kuriami saulėtose, mažai laistomose zonose, kur svarbiausia – atsparumas karščiui ir minimalūs priežiūros poreikiai.

    Nors sodininkai ją dažnai apibūdina kaip mažiau patrauklią šliužams, visiškos garantijos nėra: daug kas priklauso nuo sezono drėgnumo ir to, kokių kitų augalų yra šalia. Praktikoje tai dažnai reiškia paprastą naudą – gėlyne mažiau išgraužtų lapų ir mažiau rūpesčių pavasarį.

  • Pamirškite veją: 10 kvapnių kiliminių augalų, kurie uždengs negražias vietas ir sutaupys laiko

    Pamirškite veją: 10 kvapnių kiliminių augalų, kurie uždengs negražias vietas ir sutaupys laiko

    Kodėl verta rinktis kiliminius augalus?

    Tankus ir gražus vejos kilimas reikalauja reguliaraus pjovimo, tręšimo ir laistymo, o pavėsyje ar skurdesnėje dirvoje dažnai tampa tikru galvos skausmu. Dėl to vis daugiau sodininkų ieško alternatyvų, kurios atrodytų tvarkingai, bet pareikalautų mažiau priežiūros.

    Kiliminiai augalai greitai plečiasi, sudaro vientisą dangą ir padeda slopinti piktžoles, nes užstoja joms šviesą. Dalis rūšių gerai ištveria sausras, todėl šiltėjant klimatui ir dažnėjant karščio bangoms toks sprendimas tampa ypač praktiškas.

    Dar vienas privalumas – kvapas ir žydėjimas: daug kiliminių augalų skleidžia aromatą, o žiedai pritraukia apdulkintojus. Tai ypač aktualu, kai sodo sprendimuose vis dažniau siekiama ne tik estetikos, bet ir didesnės biologinės įvairovės.

    10 kvapnių kiliminių augalų

    Smėlinė čiobrelė (Thymus serpyllum) – žema, greitai įsišaknijanti ir dažnai visžalė danga, žydinti rausvai nuo birželio iki rugpjūčio. Geriausiai jaučiasi saulėje, bet pakelia ir lengvą pavėsį, o lapeliai skleidžia ryškų prieskoninį aromatą.

    Paprastasis raudonėlis (Origanum vulgare) – daugeliui pažįstamas kaip raudonėlis, suteikiantis patiekalams kvapo. Jis formuoja šliaužiančius ūglius, o rausvi žiedai nuo vasaros pradžios iki ankstyvo rudens vilioja bites ir kitus apdulkintojus.

    Dėmėtoji notrelė (Lamium maculatum) – ypač vertinama ten, kur veja neauga dėl šešėlio. Ji greitai uždengia dirvą, o lapai ir žiedai skleidžia švelnų kvapą; geriausiai auga vidutinio derlingumo, neperdžiūstančioje žemėje.

    Mažoji žiemė (Vinca minor) – visžalis kiliminis augalas, tinkantis pavėsiui ir skurdesnėms vietoms. Žydi melsvai, kvapas labai subtilus, tačiau didžiausias privalumas – atsparumas ir gebėjimas greitai atželti po žiemos.

    Kvapioji lipikė (Galium odoratum) – žema, švelniai plintanti danga, kurios nupjauti ar pradžiūvę stiebai primena šviežio šieno aromatą. Ji mėgsta humusingą, drėgnesnę dirvą ir dažnai sodinama po medžiais.

    Romėniškoji ramunė (Chamaemelum nobile) – kvapnus augalas, žydėjimo metu galintis siekti apie 30 centimetrų. Jo aromatas dažnai apibūdinamas kaip gaivus ir primenantis obuolius, todėl jis mėgstamas takelių pakraščiuose ir poilsio zonose.

    Katilėlis (Nepeta) – kvapas primena mėtas, o žydėjimas gali tęstis nuo gegužės iki rugsėjo. Vasaros viduryje apkarpius, augalas dažnai sužydi dar kartą, todėl ilgai išlaiko dekoratyvumą ir gali padėti atbaidyti uodus.

    Taškuotasis gvazdikas (Dianthus deltoides) – lengvai auginamas ir atsparus šalčiui augalas, greitai sudarantis tankius plotus. Jis žydi įvairiomis spalvomis nuo birželio iki rugsėjo ir geriausiai tinka vidutiniškai sausai dirvai.

    Adatinis flioksas (Phlox subulata) – viena ryškiausių pavasario dangų, balandžio pabaigoje ir gegužę pasipuošianti gausybe žiedų. Maloniai kvepia, yra žemas, todėl idealiai tinka mažiems plotams, šlaitams ir alpinariumams.

    Žvaigždinis jazminaitis (Trachelospermum jasminoides) – visžalis augalas, kurį dažniau matome kaip vijoklį, tačiau jis gali būti formuojamas ir kaip tanki danga šiltesnėse, užuovėjose vietose. Birželį pasirodantys balti žiedai skleidžia intensyvų, saldoką aromatą.

    Kaip pasirinkti ir prižiūrėti?

    Renkantis kiliminius augalus svarbiausia įvertinti vietą: saulė ar pavėsis, dirvos drėgnumas ir maistingumas, taip pat ar plotas bus mindomas. Dauguma kiliminių augalų geriau prigyja, kai pasodinami į gerai paruoštą dirvą ir pirmą sezoną reguliariau palaistomi.

    Norint, kad danga būtų tanki, svarbu nepertręšti azotu, nes tuomet augalai gali labiau auginti lapiją ir prasčiau žydėti. Tvarkingą vaizdą padeda išlaikyti lengvas formuojamasis kirpimas po pagrindinio žydėjimo ir piktžolių pašalinimas, kol danga dar nesusiformavo.