CP v2

Tag: Kinijos importas

  • „Stalprodukt“ fiksuoja nuostolį ir įspėja dėl kiniškos plieno bangos: ES lieka vienas toks gamintojas

    Lenkijos pramonės grupė „Stalprodukt“ 2026 metų pirmąjį pusmetį baigė su 5,7 mln. eurų grynuoju nuostoliu. Bendrovė pabrėžia, kad šiuo metu yra vienintelė Europos Sąjungoje veikianti transformatorinių skardų gamintoja, o rinkos spaudimą didina pigesnė produkcija iš Azijos, pirmiausia Kinijos.

    Per šešis mėnesius grupės pajamos viršijo 442 mln. eurų ir buvo mažesnės nei prieš metus, o bendrasis pelnas iš pardavimų sumenko. Veiklos rezultatas išliko neigiamas, nors dalį smūgio sušvelnino geresni kitų verslo segmentų rodikliai.

    Transformatorinės skardos – didžiausias smūgis

    Didžiausią neigiamą įtaką rezultatams turėjo elektrotechninių skardų segmentas, kuriame „Stalprodukt“ fiksavo reikšmingą pardavimų apimčių kritimą ir ryškų kainų sumažėjimą. Dėl to segmentas iš pelningo prieš metus tapo nuostolingas, o pajamos iš šios veiklos susitraukė beveik perpus.

    Bendrovė situaciją sieja su agresyvia Azijos gamintojų kainodara, kuri leidžia siūlyti produkciją Europoje pigiau, nei gali pagaminti ES įmonės. Papildomai konkurencingumą, pasak „Stalprodukt“, mažina didesni energijos ir dujų kaštai bei anglies dioksido emisijų kainos, kurios Europoje išlieka reikšminga sąnaudų dalis.

    „Atsižvelgiant į gerokai didesnes ES gamintojų sąnaudas, šiuo metu Europos Sąjungos politikoje trūksta realios rinkos apsaugos“, – teigiama „Stalprodukt“ ataskaitoje.

    Rinkoje mažėja alternatyvų ES pirkėjams

    Įtampą sustiprina ir tai, kad kitas transformatorinių skardų gamintojas ES – „ThyssenKrupp“ – yra paskelbęs apie gamybos sustabdymą savo gamykloje Prancūzijoje iki 2026 metų rugsėjo. Tai reiškia, kad daliai Europos pramonės, kuriai reikalingos specializuotos skardos elektros transformatoriams ir energetikos įrangai, tiekimo grandinė tampa dar jautresnė kainų ir importo svyravimams.

    „Stalprodukt“ taip pat akcentuoja struktūrinį veiksnį: Kinijoje išlieka didelė gamybos pajėgumų perteklius, o silpnesnė vidaus paklausa skatina gamintojus ieškoti realizacijos eksporto rinkose. Tokia dinamika dažnai veda prie kainų spaudimo Europoje, ypač jei apsaugos priemonės neveikia taip greitai, kaip keičiasi rinkos sąlygos.

    ES griežtina plieno importo ribojimus

    Nuo 2026 metų liepos 1 dienos ES pradėjo taikyti atnaujintą plieno apsaugos priemonių mechanizmą, kuriuo mažinami bemuitės importo kvotų dydžiai ir didinama muito norma importui virš kvotų. Tikslas – pristabdyti plieno srautus iš trečiųjų šalių ir pagerinti Europos gamybos pajėgumų panaudojimą.

    Tuo pat metu „Stalprodukt“ signalizuoja, kad vien prekybos priemonių gali nepakakti, jei išliks silpna paklausa pagrindiniuose sektoriuose. Bendrovė atkreipia dėmesį į vangų statybos ir pramonės aktyvumą, todėl aiškesnio atsigavimo tikisi tik tuomet, kai atsigaus galutiniai vartotojai, kurie naudoja šio segmento produkciją.

    Kituose segmentuose vaizdas palankesnis: profilių veikla išliko pelninga, o rezultatams padėjo vidutinių pardavimo kainų augimas ir tiekimo diversifikavimas. Cinko segmente fiksuotas ryškus pagerėjimas, kurį lėmė didesnės realizavimo kainos ir premijos bei dalinis energijos sąnaudų valdymas, įskaitant elektros naudojimą iš nuosavos kogeneracijos.

  • Europa pramonė traukiasi, o Kinijos importas auga: ką tai reiškia ES ekonomikai ir rinkai

    Europos ekonomika susiduria su dviem susijusiais iššūkiais: spartėjančia deindustrializacija ir didėjančiu prekių importu iš Kinijos. Banko „Millennium“ valdybos narė Magdalena Zmitrowicz pabrėžia, kad tai jau daro apčiuopiamą poveikį investicijoms, darbo vietoms ir tiekimo grandinių atsparumui.

    Pasak jos, Europa prieš kelis dešimtmečius uždarė dalį gamybos pajėgumų, o dabar vis dažniau jaučia tokio sprendimo kainą. Nors kai kurios šalys, tarp jų ir Lenkija, turi daugiau paramos priemonių investicijoms skatinti, bendras žemyno pramonės konkurencingumas išlieka jautrus išorės sukrėtimams.

    Deindustrializacija ir konkurencingumas

    Deindustrializacija paprastai reiškia mažėjančią pramonės dalį ekonomikoje, kai gamyba ir kapitalas persikelia į kitus regionus, o vietoje auga paslaugų sektorius. Problema paaštrėja tuomet, kai pramonės nykimą lydi lėtesnės investicijos į technologinį atnaujinimą, o energijos ir reguliavimo kaštai tampa sunkiau pakeliami.

    Pastaraisiais metais ES vis aktyviau kalba apie pramonės politiką, strateginių sektorių stiprinimą ir tiekimo grandinių saugumą. Tačiau verslas dažnai akcentuoja, kad vien deklaracijų nepakanka, jei investicinė aplinka išlieka neapibrėžta, o sprendimai dėl paramos ar apsaugos priemonių užtrunka.

    Kinijos prekių srautas ir rinkos apsauga

    Ekspertė atkreipia dėmesį, kad Europos gamintojams vis sunkiau konkuruoti, kai rinką sparčiai užpildo Kinijoje pagamintos prekės. Toks importo augimas ypač jautrus sektoriams, kuriuose kainos yra pagrindinis konkurencinis veiksnys, o gamybos sąnaudos Europoje didesnės.

    Rinkos apsauga šiuo atveju gali reikšti griežtesnę importo kontrolę, antidempingo priemones ar reikalavimus, susijusius su tvarumu ir kilmės grandinės skaidrumu. Tačiau priemonės turi būti suderintos taip, kad kartu būtų išsaugota konkurencija ir nenukentėtų vartotojai bei Europos įmonės, priklausomos nuo importuojamų komponentų.

    Energetinis saugumas kaip ekonomikos pamoka

    Zmitrowicz taip pat pabrėžia energetinės nepriklausomybės svarbą, kuri ypač išryškėja geopolitinių įtampų metu. Energijos tiekimo sutrikimai ar logistinės krizės greitai persiduoda pramonei, didina gamybos kaštus ir mažina galimybes planuoti ilgalaikes investicijas.

    Jos vertinimu, Europa turi kryptingai diversifikuoti energijos šaltinius, plėsti atsinaujinančios energijos gamybą ir stiprinti infrastruktūrą, įskaitant dujų tiekimo alternatyvas. Tai ne tik energetikos, bet ir pramonės konkurencingumo klausimas, nes energijos kaina tampa vienu svarbiausių faktorių renkantis gamybos vietą.

    „Negalime leisti, kad pramonė Europoje išnyktų, o mes taptume priklausomi nuo importo iš JAV, Kinijos ar Artimųjų Rytų“, – sakė Magdalena Zmitrowicz.

    Ji akcentuoja, kad konflikto ar krizės metu priklausomybė nuo išorinių tiekėjų tampa ypač rizikinga, todėl investicijos į gamybos bazę ir energijos atsparumą turi būti vertinamos kaip ilgalaikė strategija, o ne trumpalaikė reakcija.