Tag: Kinijos mokslų akademija

  • Kinija be reaktyvinio kuro pakėlė 19 vietų elektrinį lėktuvą: ore išbuvo 17 min.

    Kinijoje pirmą kartą į orą pakilo akumuliatoriais varomas 19 keleivių talpos lėktuvas – jis skrido be jokio reaktyvinio kuro.

    Skrydis truko mažiau nei 17 minučių, tačiau tai ne mažas eksperimentinis aparatas: orlaivis projektuojamas komerciniams skrydžiams, o jo maksimali kilimo masė siekia 10 tonų.

    Kaip rašo „ZME Science“, elektrinis lėktuvas nuskrido 60,4 kilometro ir sėkmingai nutūpė. Tokie bandymai laikomi svarbiu žingsniu siekiant mažinti aviacijos priklausomybę nuo iškastinio kuro.

    Kartu tai primena ir didžiausią elektrinės aviacijos ribą: baterijos pagal sukauptą energiją vienam kilogramui vis dar gerokai nusileidžia reaktyviniam kurui, todėl didesnio nuotolio skrydžiai išlieka sudėtingi.

    Dešimt elektrinių ventiliatorių sparnuose

    Lėktuvas, žymimas CE-25A, išsiskiria neįprasta varomąja schema. Vietoje dviejų didelių variklių po sparnais jis turi dešimt elektrinių kanalinių ventiliatorių – po penkis kiekvienoje sparnų pusėje.

    Tokia koncepcija vadinama paskirstyta elektrine trauka. Jos idėja – varomąją sistemą integruoti taip, kad ji ne tik pakeistų degalus elektra, bet ir potencialiai pagerintų aerodinaminį efektyvumą.

    Ventiliatoriai veikia sąveikaudami su oro srautu aplink sparnus, įskaitant ir lėtesnį oro sluoksnį prie paviršiaus (ribinį sluoksnį). Inžinierių tikslas – sumažinti energijos nuostolius už orlaivio ir taip efektyviau panaudoti trauką.

    Aušinimas ir 2 MW varomoji sistema

    Vienas praktinių tokios schemos iššūkių – kaip išvengti daugybės galingų elektros variklių perkaitimo. Dėl to didelės aušinimo sistemos gali tapti papildoma mase, mažinančia nuotolį.

    Kinijos mokslų akademija skelbia, kad tyrėjai sukūrė integruotą 2 megavatų varomąją sistemą, kurioje varikliai aušinami oro srautu, pratekančiu per ventiliatorius, atsisakant sunkių skysčių aušinimo sprendimų.

    Institutas taip pat nurodo, kad pagal apibrėžtą skrydžio eksploatavimo profilį sistemos efektyvumas siekia 94,5 proc. Vis dėlto šie skaičiai savaime neatsako į svarbiausią klausimą – kiek energijos realiai gali suteikti baterijos.

    Didžiausia intriga – baterijų galimybės

    Nors nurodomas siekiamas 400 kilometrų nuotolis, viešai neatskleidžiama baterijos talpa, masė, cheminė sudėtis ar įkrovimo trukmė. Minima, kad vienas vystymo partnerių yra baterijų gamintoja CATL, tačiau nepatvirtinta, kokie konkretūs sprendimai naudojami.

    Problema žinoma visame sektoriuje: didinant baterijų kiekį auga svoris, o didesnis svoris reikalauja dar daugiau energijos skrydžiui. Dėl to elektrinius sprendimus lengviau pritaikyti mažesniems orlaiviams nei 19 vietų klasei.

    Pavyzdžiui, slovėnų gamintojo „Pipistrel“ dvivietis „Velis Electro“ buvo sertifikuotas 2020 metais, tačiau tai nedidelės talpos orlaivis. Tuo metu bendrovė „Heart Aerospace“ pasuko 36 vietų hibridinio modelio kryptimi – baterijas derinant su degalus naudojančiais generatoriais, siekiant išlaikyti didesnį veikimo nuotolį.

    COMAC kol kas nepaskelbė, kada CE-25A galėtų pradėti komercinius keleivinius skrydžius. Dabartinis bandymas parodė, kad didesnis akumuliatorinis orlaivis gali pakilti ir nuskristi su žmonėmis, tačiau lieka esminiai klausimai dėl pakartojamumo, saugumo ir ekonominio pagrįstumo.

  • Kinijoje rastos 200 tūkst. metų fosilijos atskleidė: denisoviečiai galėjo atrodyti visai kitaip

    Kinijoje rastos 200 tūkst. metų fosilijos atskleidė: denisoviečiai galėjo atrodyti visai kitaip

    Kinijos Hebėjaus provincijoje esančioje Xujiayao vietovėje aptiktos žmonių fosilijos iš naujo perbraižo denisoviečių istoriją. Mokslininkai skelbia, kad 138–199 tūkst. metų senumo kaulai ir dantys greičiausiai priklausė būtent šiai paslaptingai archainių žmonių linijai.

    Radinių istorija siekia 1976–1979 metus, kai archeologai Xujiayao surinko apie 20 fosilijų: kaukolių fragmentų, apatinio žandikaulio dalių ir dantų. Medžiaga atspindi mažiausiai 16 skirtingo amžiaus individų, tačiau dešimtmečius nebuvo sutariama, kuriai grupei juos priskirti.

    Proveržį atnešė baltymų analizė

    Naują aiškumą suteikė Kinijos mokslininkų komanda, vadovaujama Fu Qiaomei ir Xing Song, dirbanti Kinijos mokslų akademijoje. Jie sujungė detalią anatominių požymių analizę su paleoproteomika, tai yra fosilijose išlikusių baltymų tyrimais.

    Toks metodas ypač vertingas, kai senose fosilijose nebeišlieka tinkamos kokybės genetinė medžiaga. Tyrėjai teigia, kad baltymų signalai kartu su kaulų ir dantų morfologija labiausiai dera su denisoviečių linija, o rezultatai paskelbti žurnale „Nature“.

    Kokie bruožai išskyrė Xujiayao žmones?

    Tyrime aprašomas požymių rinkinys, galintis padėti atpažinti denisoviečius net ir be DNR. Tarp jų minimi žema ir plati smegeninė, storos kaukolės kaulų sienelės, trumpi speniniai ataugai ties kaukolės pamatu.

    Taip pat išskiriama supaprastinta kai kurių prieškrūminių dantų kramtomųjų paviršių sandara. Mokslininkai pabrėžia, kad šių individų anatomija jungia ankstyvesniems Homo atstovams, įskaitant Homo erectus, būdingus bruožus su vėlesnėms populiacijoms artimomis savybėmis.

    Kodėl tai svarbu žmogaus evoliucijai?

    Denisoviečiai kaip atskira archainių žmonių grupė išryškėjo 2010 metais, kai Sibire, Denisovo oloje, iš kaulo fragmento pavyko išgauti DNR. Vėlesni tyrimai parodė, kad jų paplitimas galėjo būti itin platus, apimantis dideles Azijos teritorijas nuo šiaurės rytų iki Tibeto plynaukštės ir Pietryčių Azijos regionų.

    Vis dėlto denisoviečių išvaizda ilgai išliko miglota, nes patikimai priskiriamų skeletų buvo mažai, o dalis radinių identifikuoti pavykdavo tik molekuliniais metodais. Xujiayao fosilijos padeda sukurti anatominį atpažinimo raktą ir tikslinti, kaip skirtingos archainių žmonių grupės persidengė erdvėje bei laike.

    „Šis radinys rodo, kad žmogaus evoliucija nebuvo tiesi, vienakryptė grandinė: skirtingos populiacijos turėjo persipinančių bruožų ir sudėtingą istoriją“, – sakė tyrėjai.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Xujiayao rinkinyje trūksta veido kaulų, todėl dalis išvaizdos rekonstrukcijų remiasi palyginimais su kitais denisoviečiams siejamais radiniais. Vis dėlto naujai išskirti požymiai turėtų palengvinti būsimą denisoviečių pėdsakų paiešką Azijoje, ypač ten, kur DNR jau nebeišlieka.

  • Kinijoje aptiktas įspūdingo dydžio grybas D-Rex: gali keisti tai, ką žinome apie evoliuciją

    Kinijoje aptiktas įspūdingo dydžio grybas D-Rex: gali keisti tai, ką žinome apie evoliuciją

    Kinijos Junanio provincijoje mokslininkai aprašė naują, išskirtinai didelį grybą, kurio vaisiakūniai gali užaugti iki 50 centimetrų aukščio. Dėl įspūdingo dydžio rūšis praminta D-Rex, o mokslinis jos pavadinimas yra Dianjunus rex.

    Tyrėjų teigimu, tai ne tik dar viena nauja rūšis Azijos miškuose. Genetiniai duomenys rodo, kad šis grybas gali būti itin senos evoliucinės linijos atstovas ir padėti tiksliau suprasti, kaip po didelių planetos sukrėtimų kito gyvybė.

    Atskira giminė ir 65 mln. metų istorija

    Rūšį aprašę mikologai, palyginę DNR su šimtais kitų grybų, nustatė, kad Dianjunus rex priklauso visiškai atskirai šeimai Dianjunaceae. Skaičiuojama, kad ši linija nuo artimiausių giminaičių atsiskyrė maždaug prieš 65 milijonus metų.

    Toks laikas sutampa su laikotarpiu, kai Žemėje vyko vienas didžiausių išnykimų, siejamas su Chicxulub asteroido smūgiu dabartinės Meksikos teritorijoje. Po šio įvykio išnyko apie trys ketvirtadaliai rūšių, įskaitant daugumą ne paukščių dinozaurų.

    „Ši neįprasta rūšis suteikia retą galimybę pažvelgti, kaip evoliucionavo ekstremalios grybų kūno formos“, – sakė Kinijos mokslų akademijoje dirbanti mikologė Indunil Senanayake.

    Kas sieja grybų suklestėjimą ir masinį išnykimą

    Mokslinėje literatūroje jau seniai keliama hipotezė, kad po masinio išnykimo galėjo įvykti savotiškas grybų suklestėjimas. Pagrindinė priežastis paprasta: miškuose staiga atsirado labai daug negyvos augalinės medžiagos, kurią skaidantys grybai galėjo greitai išnaudoti kaip išteklių.

    Be to, po smūgio atmosferoje padaugėję dulkių ir aerozolių galėjo laikinai atvėsinti klimatą ir sumažinti saulės šviesos kiekį. Tokios sąlygos daugeliui grybų, ypač mėgstančių vėsesnę ir drėgnesnę aplinką, galėjo būti palankesnės nei daugeliui augalų.

    Kodėl D-Rex toks didelis

    Dianjunus rex aptiktas augantis prie ąžuolų, ypač ties pūvančiomis šaknimis ar kelmais. Tyrėjai pastebi, kad šis grybas, kaip ir daugelis kitų, didžiąją gyvenimo dalį praleidžia kaip grybiena, o įspūdingas vaisiakūnis išauga tik dauginimosi metu, kad išsklaidytų sporas.

    Didžiausias klausimas, į kurį kol kas nėra galutinio atsakymo, yra dydžio „kaina“. Fiksuota, kad kai kurie surinkti vaisiakūniai svėrė apie 2,2 kilogramo, o tokios struktūros išauginimas reikalauja daug energijos.

    „Vaisiakūnis, iškilęs virš paklotės ir augalijos, tankiame miške galėtų geriau išsklaidyti sporas vėjo pagalba“, – teigė Indunil Senanayake.

    Mokslininkai pabrėžia, kad didelių ir retų rūšių atradimai primena, kiek dar mažai ištirti kai kurie Rytų Azijos miškai. Sparčiai kintant klimatui ir intensyvėjant buveinių fragmentacijai, tokios biologinės įvairovės inventorizacijos tampa vis svarbesnės ir gamtos apsaugai, ir fundamentiniam mokslui.

    Rūšies aprašymas ir genetinė analizė publikuoti moksliniame žurnale Frontiers in Fungal Biology.

  • Mokslininkai aptiko 6 paslaptingas struktūras beveik 2 900 km gylyje: ką tai keičia?

    Mokslininkai aptiko 6 paslaptingas struktūras beveik 2 900 km gylyje: ką tai keičia?

    Žemės gelmės vis dar slepia daug paslapčių, tačiau naujas tyrimas rodo, kad ties mantijos ir branduolio riba gali būti gerokai daugiau smulkių, iki šiol nepastebėtų darinių. Mokslininkai, pasitelkę DI, išskyrė signalus, leidžiančius sudaryti detalesnį šios zonos žemėlapį.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Journal of Geophysical Research: Solid Earth. Jį atlikusi Kinijos mokslų akademijos komanda išanalizavo daugiau kaip 2 000 000 žemės drebėjimų įrašų, sukauptų per maždaug tris su puse dešimtmečio.

    Kas rasta Žemės gelmėse

    Analizėje identifikuota 174 929 silpni, vadinamieji PKP pirmtakų signalai, kurie iki pagrindinės bangos pasiekia jutiklius kiek anksčiau. Tokie signalai atsiranda, kai seisminės bangos išsisklaido susidūrusios su medžiagos netolygumais ties maždaug 2 900 kilometrų gyliu.

    Šie duomenys leido aptikti ir šešias sritis, kuriose, tyrėjų teigimu, yra reikšmingų heterogeniškumų, anksčiau neaprašytų kituose darbuose. Kitaip tariant, tai zonos, kuriose medžiaga ar jos struktūra skiriasi nuo aplinkos ir pastebimai keičia bangų sklidimą.

    Kodėl prireikė DI

    PKP pirmtakų bangos yra labai silpnos, todėl jų paieška tarp milijonų įrašų tradiciškai reikalauja ilgo rankinio darbo ir palieka daug vietos interpretacijoms. Šį kartą DI buvo naudojamas pirminiam atrankos etapui, kad būtų galima greitai atsijoti kokybiškiausius įrašus ir atpažinti tikėtinus pirmtakus.

    Svarbi detalė ta, kad autoriai tikrino ir taisė modelio klaidas rankiniu būdu, o patikslintus pavyzdžius grąžino į mokymo procesą. Tai leido sumažinti riziką, kad algoritmas supainios triukšmą su tikru geofizikiniu signalu.

    Ką tai gali reikšti plokščių tektonikai ir ugnikalniams

    Platesnis aptiktų struktūrų „tinklas“ keičia ankstesnį vaizdą, kuriame anomalijos dažnai atrodė kaip izoliuotos dėmės. Didesnė stebėjimų apimtis rodo, kad dalis jų gali jungtis į didesnius, tęstinius darinių „diržus“, o tai svarbu aiškinant mantijos tekėjimą ir šilumos pernašą.

    Tyrėjai atsargiai svarsto, kad dalis šių netolygumų gali būti susiję su giliai į mantiją nugrimzdusia medžiaga subdukcijos zonose. Esant milžiniškam slėgiui ir temperatūrai, tokia medžiaga gali patirti mineralines transformacijas, cheminį persiskirstymą ar dalinį lydimąsi, suformuodama kišenes, kurių fizinės savybės skiriasi nuo aplinkinių uolienų.

    Tokie skirtumai gali turėti įtakos tam, kaip kyla karšti mantijos srautai, kur formuojasi magmos telkiniai ir kaip pasiskirsto šiluma po ugnikalninėmis sritimis ar vidurio vandenynų kalnagūbriais. Nors tai nėra tiesioginis prognozavimo įrankis, geresnis Žemės gelmių supratimas ilgainiui padeda tikslinti geodinaminius modelius ir seisminės rizikos vertinimus.

    Taip pat pabrėžiama, kad naujai išryškintos zonos, įskaitant menkiau tirtas sritis po Eurazijos aukštomis platumomis, Centrine Azija ir Pietų Atlantu, turėtų tapti prioritetiniais taikiniais aukštesnės raiškos tyrimams. Ateityje, plečiantis signalų katalogui ir taikant kelis skirtingus bangų tipus, tikimasi dar labiau patikslinti apatinės mantijos smulkios struktūros modelius.

    „Aptiktos šešios zonos, kuriose tikėtini reikšmingi, anksčiau neužfiksuoti netolygumai, turėtų tapti prioritetais tolesnei Žemės gelmių analizėms“, – teigiama tyrime.

  • Europa ir Kinija leidžia SMILE: taip pirmąkart rentgenu „pamatys“, kas saugo Žemę nuo Saulės audrų

    Europa ir Kinija leidžia SMILE: taip pirmąkart rentgenu „pamatys“, kas saugo Žemę nuo Saulės audrų

    Antradienį į kosmosą turėtų pakilti bendras Europos kosmoso agentūros ir Kinijos mokslų akademijos aparatas SMILE, skirtas iš arti tirti, kaip Saulės vėjas veikia Žemės magnetinį skydą. Misija sieks geriau suprasti kosminių orų mechanizmus, kurie kartais sukelia sutrikimus palydovams ir ryšio sistemoms.

    Startas planuojamas iš Europos kosmodromo Kuru, Prancūzijos Gvianoje, raketa „Vega-C“. Paleidimas anksčiau buvo atidėtas dėl techninio nesklandumo, tačiau dabar misija grįžta į grafiką.

    Kas yra Saulės audros?

    Saulės vėjas yra nuolatinis įelektrintų dalelių srautas, sklindantis nuo Saulės. Kartais jis sustiprėja dėl vainikinės masės išmetimų, kai į kosmosą išsviedžiamas didžiulis plazmos debesis ir smūginė banga.

    Tokie pliūpsniai Žemę pasiekia maždaug per 1–2 dienas, o magnetosfera daugumą dalelių nukreipia į šalį. Vis dėlto stiprių geomagnetinių audrų metu dalis poveikio persiduoda technologijoms: gali didėti palydovų gedimų rizika, atsirasti ryšio trikdžių, o elektros tinklams tenka didesnės apkrovos.

    Ryškiausias matomas reiškinys yra pašvaistės, kurios sustiprėjus aktyvumui nusileidžia į žemesnes platumas. Istorijoje dažnai minimas 1859 metais įvykęs Karingtono įvykis, kai pašvaistės buvo stebėtos neįprastai toli į pietus, o telegrafo sistemos patyrė sutrikimų.

    Kuo išskirtinė SMILE misija?

    SMILE misijos tikslas yra pirmą kartą rentgeno spinduliais stebėti, kaip sąveikauja Saulės vėjas, magnetosfera ir viršutinė atmosfera. Aparatas fiksuos rentgeno signalus, kurie atsiranda, kai įelektrintos Saulės dalelės susiduria su neutraliais viršutinės atmosferos atomais.

    Skirtingai nuo daugelio ankstesnių tyrimų, kurie rėmėsi vietiniais matavimais, SMILE sieks pateikti platesnį magnetosferos vaizdą, tarsi meteorologinę nuotrauką iš kosmoso. Tai turėtų padėti tikslinti modelius ir gerinti prognozes, kada kosminiai orai gali tapti pavojingi infrastruktūrai.

    „Norime suprasti ryšį tarp Saulės ir Žemės bei pamatyti, kaip magnetinis skydas reaguoja į smūgius“, – sakė Europos kosmoso agentūros mokslininkas Philippe Escoubet.

    Kur skris ir ką matuos?

    Po iškėlimo aparatas bus nukreiptas į labai ištęstą orbitą, leidžiančią stebėti tiek magnetopauzę, kur Saulės vėjas „atsitrenkia“ į magnetosferą, tiek poliarinius regionus. Skirtinguose orbitos taškuose SMILE bus nuo maždaug 5 000 iki 121 000 kilometrų aukštyje, kad galėtų fiksuoti reiškinius skirtingais masteliais.

    Misijoje numatyti keturi pagrindiniai instrumentai: rentgeno vaizdintuvas, ultravioletinis vaizdintuvas, jonų analizatorius ir magnetometras. Duomenis planuojama pradėti rinkti netrukus po įvedimo į orbitą, o pirminė misijos trukmė siekia trejus metus, su galimybe ją pratęsti.

  • ESA ir Kinijos SMILE misija pradėjo Žemės magnetosferos žemėlapį: kodėl tai svarbu mums

    ESA ir Kinijos SMILE misija pradėjo Žemės magnetosferos žemėlapį: kodėl tai svarbu mums

    Kas yra SMILE misija?

    Europos kosmoso agentūros ESA ir Kinijos mokslų akademijos bendra SMILE misija oficialiai pradėjo darbą orbitoje. Į kosmosą iškelta maždaug 3 metrų aukščio aparatas su sekimo įranga ir ryšio antenomis.

    Misijos tikslas – stebėti Žemės magnetosferą, kuri veikia kaip apsauginis skydas nuo Saulės vėjo – įkrautų dalelių srautų iš Saulės. Nuo magnetosferos būklės priklauso, kaip stipriai kosminiai reiškiniai gali paveikti mūsų technologijas.

    Ką mokslininkai bandys pamatyti?

    SMILE rinks minkštųjų rentgeno ir ultravioletinių spindulių duomenis, kad būtų galima užfiksuoti, kaip ir kada Saulės vėjas susiduria su Žemės magnetiniu lauku. Tai leidžia ne tik matuoti parametrus taškuose, bet ir sudaryti platesnį „vaizdą“ apie procesus aplink planetą.

    Pasak ESA, šie stebėjimai padės užpildyti svarbią spragą suprantant Saulės ir Žemės sąveiką. Praktinė pusė tiesioginė: geresnis supratimas reiškia tikslesnes kosminių orų prognozes.

    „Jei ne magnetosfera, gyvybė Žemėje negalėtų išlikti“, – sakė ESA.

    Kodėl tai aktualu technologijoms ir žmonėms?

    Magnetosferos sutrikimai geomagnetinių audrų metu gali trikdyti palydovinį ryšį, navigaciją, radijo signalus, o kraštutiniais atvejais daryti įtaką elektros tinklams. Dėl to kosminių orų stebėsena tampa vis svarbesnė tiek kasdienėms paslaugoms, tiek kritinei infrastruktūrai.

    SMILE taip pat svarbi planuojant būsimus pilotuojamus skrydžius ir darbą orbitoje: radiacijos aplinka ir jos kaita lemia astronautų saugumą. Misijos duomenys gali padėti tiksliau įvertinti rizikas ir geriau suplanuoti apsaugos priemones.

    Misijos metu aparatas skris iki maždaug 121 000 kilometrų virš Šiaurės ašigalio, tai yra maždaug trečdalį atstumo iki Mėnulio. Kiekvienoje orbitoje planuojama surinkti iki 45 valandų nepertraukiamų stebėjimų.

    SMILE pirmąjį signalą į Žemę perdavė praėjus maždaug dviem valandoms po starto ir išskleidė saulės baterijas. Tai reiškia, kad energijos tiekimas sistemoms ir mokslo prietaisams veikia kaip planuota, o misija gali pereiti į pilnavertį stebėjimų režimą.