2020 metų lapkritį prie Vankuverio salos, netoli Ucluelet Kanados Britų Kolumbijos provincijoje, staiga susiformavo neįprastai didelė pavienė banga. Ji pakėlė jūrinį matavimo plūdurą iki maždaug 17,6 metro aukščio ir užfiksavo reiškinį, apie kurį ilgai buvo kalbama kaip apie legendą.
Vėliau mokslininkai patvirtino, kad tai buvo itin ekstremali vadinamoji klajoklė banga. Nors ji nebuvo pati aukščiausia istorijoje, jos santykis su aplinkinėmis bangomis buvo rekordinis, todėl įvykis laikomas vienu reikšmingiausių kada nors instrumentais užfiksuotų.
Kas yra klajoklė banga?
Klajokle banga vadinama tokia, kuri yra daugiau nei du kartus aukštesnė už tuo metu aplink esančių bangų vidutinį aukštį. Tai reiškia, kad net ir esant palyginti įprastoms sąlygoms gali staiga iškilti pavienė, gerokai didesnė vandens siena.
Prie Ucluelet užfiksuotas atvejis išsiskyrė tuo, kad banga buvo beveik tris kartus didesnė už aplinkines. Tokia proporcija mokslinėje literatūroje laikoma ypač reta, o kai kurie vertinimai rodo, kad panašaus masto reiškiniai vienoje vietoje gali pasitaikyti tik kartą per maždaug 1 300 metų.
Kodėl šis įrašas svarbus
Iki modernių jutiklių ir plūdurų tinklų klajoklės bangos dažnai likdavo nepatvirtintos, nes jos atsiranda staiga ir trumpam. Situaciją pakeitė nuolatiniai matavimai atviroje jūroje, kurie leidžia fiksuoti ne tik bangos aukštį, bet ir visą bangavimo spektrą.
Klajoklių bangų realumą galutinai įtvirtino 1995 metų atvejis Šiaurės jūroje, kai didžiulė banga smogė naftos platformai prie Norvegijos. Nuo tada užfiksuota daugiau atvejų įvairiuose regionuose, o dalis istorinių laivų dingimų vėliau imta sieti su staigiais, itin dideliais bangų smūgiais.
Ką rodo naujausi tyrimai
Mokslininkai pabrėžia, kad dabartiniai bangavimo prognozavimo modeliai ne visada tiksliai atspindi retų ekstremalių bangų tikimybę. Naujesnės analizės, paremtos daugelio metų realių plūdurų duomenimis, rodo, kad modeliai gali nuvertinti pačius rečiausius, bet pavojingiausius bangų scenarijus.
Tyrėjai taip pat ieško ankstyvų požymių, kurie leistų įspėti apie artėjančią klajoklę bangą. Viena iš aptariamų užuominų yra staigus bangų tarpusavio sąryšio sumažėjimas ir greitas atsistatymas prieš pat ekstremalų šuolį, tačiau tokiai idėjai dar reikia patikros skirtinguose regionuose.
Papildomą nerimą kelia ir klimato kaita: prognozuojama, kad kai kuriose vandenynų dalyse, įskaitant Šiaurės Ramųjį vandenyną, vidutiniai bangų aukščiai gali didėti. Tai nereiškia, kad klajoklės bangos taps kasdienybe, tačiau augantis bendras bangavimo fonas gali didinti riziką jūrų transportui, jūrinėms vėjo jėgainėms ir pakrančių infrastruktūrai.
Ucluelet atvejis tapo svarbiu priminimu, kad pavojingiausi reiškiniai kartais pasirodo ten, kur jų mažiausiai tikimasi. Kuo daugiau pakrančių ir atviro vandenyno bus stebima realiu laiku, tuo didesnė tikimybė tiksliau vertinti riziką ir laiku priimti sprendimus, galinčius išgelbėti žmonių gyvybes.