43 mūsų eros metais Romos imperatorius Klaudijus pasiuntė legionus per Lamanšą ir pradėjo invaziją, kuri visam laikui pakeitė Britanijos istoriją. Ilgą laiką dalis šios kampanijos sėkmės buvo siejama su ištremtu geležies amžiaus valdovu Verika, esą Romai suteikusiu svarbios informacijos ir paprašiusiu karinės pagalbos.
Tačiau nauja analizė kelia klausimą, ar per pastaruosius du šimtmečius istorikai apskritai teisingai suprato, kas buvo Verika. Bornmuto universiteto archeologas Milesas Russellas leidinyje „Current Archaeology“ teigia, kad šis Atrebatų genties valdovas (dabartinių Hampšyro ir Vakarų Sasekso teritorijose) galėjo būti moteris.
Pasak tyrėjo, Verika laikyta vyru iš dalies dėl 19 amžiaus istorikams būdingo patriarchalinio požiūrio. Jei ši prielaida teisinga, viename svarbiausių Antikos geopolitinių lūžių centre atsidurtų dar viena įtakinga britų valdovė – šalia geriau žinomų Boudikos ar Kartimandujos.
Kodėl vietos valdovė būtų kvietusi užsienio imperiją į savo žemes? Aiškinime pabrėžiama klientinių karalysčių logika: mainais į duoklę ir išteklius Roma teikdavo paramą bei apsaugą, o kaimynams spaudžiant ir teritorijoms traukiantis toks žingsnis galėjo tapti bandymu išlikti.
Argumentai iš monetų ir kalbos
Kadangi geležies amžiaus britai beveik nepaliko rašytinių šaltinių, Verikos biografija rekonstruojama iš archeologinių radinių ir romėnų tekstų. Russellas akcentuoja, jog ankstesni vertinimai galėjo būti paveikti interpretacinių klaidų ir šališkumo.
Vienas iš argumentų – vardų daryba: teigiama, kad tuo laikotarpiu vyrų vardai dažniau baigdavosi „-us“ ar „-os“, o moterų – „-a“. Be to, romėnų istorikas Kasijus Dionas, rašęs praėjus maždaug dviem šimtmečiams po invazijos, mini ištremtą britų lyderį „Berikos“ – galbūt tai buvusi suvyriškinta ir iškraipyta keltų vardo forma.
Antrasis tyrėjo atramos taškas – monetose esantys lotyniški užrašai. Verikos auksinėse ir sidabrinėse monetose aptinkamas titulas rex ir santrumpa COM F: tradiciškai ji aiškinta kaip „Commios filius“ (Komijaus sūnus), tačiau Russellas pabrėžia, kad tie patys inicialai gali reikšti ir „Commios filia“ (Komijaus dukra).
Dar vienas elementas – vaizdiniai motyvai. Russellas išskiria monetas, kuriose matoma liauna, nuoga krūtine raitelė su ietimi, ir tai interpretuoja kaip sąmoningą moteriškos valdžios simboliką. Jis taip pat teigia, kad rex nebūtinai buvo vien tik vyrams taikytas titulas.
Ne visi sutinka: įrodymai laikomi nepakankamais
Vis dėlto tokia interpretacija vertinama nevienareikšmiškai. Oksfordo universiteto archeologas Rogeris Tomlinas britų laikraščiui „The Guardian“ sakė, kad įrodymai toli gražu nėra galutiniai: nors vardas gali būti moteriškas, dalis lotyniškų vyrų vardų taip pat baigdavosi „-a“.
Jis taip pat kvestionuoja, ar romėnai iš tiesų titulą rex praktiškai taikė moterims, net jei moterų valdovių egzistavimą imperija pripažino. Be to, geležies amžiaus monetų specialistė Daphne Nash Briggs atkreipė dėmesį, kad ne visose monetose su Verikos vardu vaizduojamos moteriškos figūros – pasitaiko ir aiškiai vyriškų raitelių ar vyriškais drabužiais vilkinčių asmenų.
Russellas atsako, kad kai kurie „vyriški“ atvaizdai galėjo reikšti ne pačią Veriką, o, pavyzdžiui, Romos imperatorių. Archeologijoje tai įprasta problema: monetose neretai vaizduojami dievai, mitiniai herojai ar simboliai, o ne valdovo portretas, todėl tapatinti figūras gali būti itin sunku.
Kontekstas: moterų vaidmuo ir Romos politika
Analizėje taip pat keliama platesnė prielaida apie moterų statusą senovės Britanijoje. Russellas remiasi ir bioarcheologiniais tyrimais: 2025 metais „Nature“ publikuotame darbe pristatyta Dorsetėje esančių Winterborne Kingston kapinyno genetinė analizė, kurią atliko Bornmuto universitetas ir Dublino Trinity koledžas.
Tyrime, kuriame analizuota 50 skeletų DNR, dalis giminingų asmenų dalijosi reta mitochondrine linija, perduodama motinos linija, o Y chromosomos buvo gerokai įvairesnės. Autorių teigimu, tai rodo matrilokalumą – praktiką, kai vyrai persikelia į žmonų bendruomenes, o turtas ir žemė galėjo būti paveldimi per moterų liniją.
Grįžtant prie Verikos istorijos, aptariami ir Romos vidaus politikos motyvai. Romėnų autoriai, tokie kaip Svetonijus ar Kasijus Dionas, Klaudijų neretai vaizdavo kaip silpną valdovą, kurį esą valdo aplinkiniai – toks fonas galėjo paskatinti pasakojimus, kad invazija pradėta „dėl moters įtakos“.
Russellas primena ir Fishbourne apylinkių (netoli Čičesterio) kasinėjimų duomenis: ten rasta romėniško tipo granarijų, gynybinių griovių, Coolus tipo šalmas ir importuota keramika, datuojama 10–30 mūsų eros metais – dar iki 43 metų invazijos. Tai gali reikšti, kad Roma regione turėjo atramos tašką gerokai anksčiau, o Verikos prašymas (jei jis buvo) tapo patogia dingstimi platesniems planams.
Galiausiai teigiama, kad apie 40 mūsų eros metus, Verikai pasitraukus į Romą, Klaudijus – neseniai atėjęs į valdžią ir siekęs karinės šlovės – galėjo pasinaudoti proga įsiveržti. Ar Verika po to buvo sugrąžinta į sostą, šaltiniai aiškiai neatsako, tačiau naujas tyrimas bent jau išjudino iš vietos iki šiol gana tvirtą istorinę versiją.
Russello tyrimai taip pat pristatomi ir jo naujoje knygoje „Caratacus: Great King of Britain“, kurią sausį išleido „Bloomsbury“.