CP v2

Tag: Klimatas

  • Pīlādži lūst nuo uogų: ar tai reiškia atšiaurią žiemą? Mokslas atsako ir griauna mitą

    Kiekvieną vasaros pabaigą socialiniuose tinkluose vėl atgyja senas posakis: jei šermukšnis (pīlādzis) pilnas uogų, žiema būsianti atšiauri. Ryškiai raudonais kekėmis nusagstyti medžiai išties atrodo įspūdingai, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra patikimas būdas prognozuoti artėjančios žiemos orus.

    Ekologų ir fenologijos tyrimai rodo, kad uogų gausą daug labiau lemia praėjusių ir einamųjų metų sąlygos, o ne ateities šalčiai. Svarbiausi veiksniai yra sėkmingas žydėjimas, pakankamai saulės, drėgmės balansas, apdulkinimo sąlygos ir tai, kiek energijos medis sukaupė vegetacijos metu.

    Šermukšniai negali „nuspėti“, kokie orai bus po kelių mėnesių, nes augalai reaguoja į jau įvykusius pokyčius, o ne į būsimus atmosferos procesus. Be to, gausaus derėjimo metai daugeliui medžių ir krūmų būdingi bangomis, kai po dosnesnio sezono dažnai seka ramesnis.

    Kaip gimė šis tikėjimas?

    Šio įsitikinimo šaknys greičiausiai yra praktinės. Šermukšnio uogos yra svarbus maisto šaltinis daugeliui paukščių, ypač vėlyvą rudenį ir žiemą, todėl žmonės seniau pastebėdavo: kai uogų daug, paukščiai jų lesa ilgiau ir dažniau laikosi arčiau sodybų.

    Iš to natūraliai gimė mintis, kad gamta esą iš anksto „ruošiasi“ sunkiai žiemai. Vis dėlto toks ryšys nėra priežastinis: uogų gausa nerodo, kad bus daugiau šalčių ar sniego, ji rodo, kad augalui palankiai susiklostė augimo ir derėjimo sąlygos.

    Įdomu tai, kad skirtinguose regionuose egzistuoja ir visiškai priešingos interpretacijos. Pavyzdžiui, dalyje Šiaurės Europos tradicijų pasitaiko aiškinimas, jog gausus šermukšnių derlius kaip tik reiškia švelnesnę ar mažiau sniegingą žiemą, o tai tik dar labiau parodo, kad tai labiau kultūrinė tradicija nei patikima prognozė.

    Ką uogų gausa vis dėlto pasako?

    Nors šermukšnių uogos nėra žiemos „barometras“, jos gali daug pasakyti apie ekosistemą. Gausus derlius yra reikšmingas maisto resursas, galintis keisti paukščių mitybos pasirinkimus ir net migracijos elgseną, nes dalis rūšių ilgiau užsibūna ten, kur maisto netrūksta.

    Meteorologai pabrėžia, kad ilgalaikės žiemos prognozės remiasi atmosferos cirkuliacijos, vandenynų ir kitų klimato veiksnių analize, o ne pavieniais gamtos ženklais. Liaudiški stebėjimai išlieka įdomi kultūros dalis, tačiau kasdieniams sprendimams patikimiau sekti profesionalias prognozes ir sezonines apžvalgas.

    Todėl jei šiemet šermukšniai tiesiog raudonuoja nuo uogų, tai pirmiausia ženklas, kad medžiams buvo palankūs metai. O ar žiema bus atšiauri, lemia visai kiti procesai, kurių uogų kekėse neperskaitysi.

  • Didžiausia Žemės dykuma neturi smėlio: kodėl Antarktida laikoma dykuma ir kuo ji išskirtinė

    Žodis dykuma daugeliui vis dar siejasi su kaitra ir smėlio kopomis, tačiau geologijoje dykuma apibrėžiama visai kitaip. Svarbiausias kriterijus yra kritulių kiekis, todėl didžiausia Žemės dykuma yra ne Sachara, o Antarktida.

    Mokslininkai dykumas priskiria teritorijoms, kuriose per metus iškrenta itin mažai kritulių, nepriklausomai nuo temperatūros. NASA pabrėžia, kad dykumoms būdingas drėgmės trūkumas ir labai menkas metinis kritulių kiekis, o šį apibrėžimą Antarktida atitinka ypač aiškiai.

    Pagal JAV Antarktidos programos duomenis, didelėje žemyno dalyje per metus vidutiniškai susidaro apie 5 centimetrus kritulių. Dėl to Antarktida yra ne tik šalčiausias ir vėjuočiausias kontinentas, bet ir vienas sausiausių pasaulyje.

    Antarktidos plotas siekia apie 14 000 000 kvadratinių kilometrų, todėl ji lenkia Sacharą maždaug 1,5 karto. Nors kraštovaizdyje matomas sniegas, dalis jo yra ne naujai iškritę krituliai, o seniai susiformavę ledo kristalai, kuriuos stiprūs vėjai nuolat perneša per žemyną.

    Iš pirmo žvilgsnio paradoksalu, kad tokioje sausoje vietoje sutelkta milžiniška vandens atsarga. Skaičiuojama, kad Antarktidoje yra apie 90 proc. pasaulio ledo ir maždaug 70 proc. Žemės gėlo vandens, sukaupto storuose ledynuose.

    Dėl itin sausų sąlygų ir šalčio NASA Antarktidos dykumą neretai lygina su Marsu. Būtent todėl ši aplinka naudojama bandymams ir tyrimams, kuriuose svarbu imituoti kitos planetos sąlygas, įskaitant robotikos sprendimus, skirtus darbui ekstremaliose vietovėse.

    Kontrastas ryškus, jei Antarktida lyginama su Atakama Čilėje, kuri dažnai minima kaip sausiausia vieta Žemėje pagal kai kuriuos rodiklius. Ten kai kuriose vietose kritulių gali nebūti ištisus metus, tačiau retais atvejais dykuma netikėtai pražysta, o tai tampa vienu įspūdingiausių gamtos reiškinių.

  • Šalti sodininkai 2026: kodėl gegužės 12–15 dienomis lietuvių daržuose laukiama paskutinių šalnų?

    Šalti sodininkai 2026: kodėl gegužės 12–15 dienomis lietuvių daržuose laukiama paskutinių šalnų?

    Kas yra šalti sodininkai?

    Vadinamieji šalti sodininkai yra senas Vidurio Europos liaudies meteorologijos reiškinys, siejamas su gegužės viduriu, kai po šiltesnių dienų neretai trumpam sugrįžta vėsa ir pasitaiko naktinių šalnų. Ši tradicija dažniausiai minima gegužės 12–14 dienomis, o iškart po jų kai kuriose šalyse išskiriama ir gegužės 15 diena.

    Nors pavadinimas skamba tarsi būtų susijęs su sodininkyste, iš tikrųjų jis kildinamas iš katalikiškame kalendoriuje tų dienų minimų šventųjų vardų. Šiuolaikiniai sodininkai šią datą dažnai naudoja kaip orientyrą, kada saugiau sodinti jautresnius augalus į atvirą gruntą.

    Kodėl būtent gegužės vidurys?

    Meteorologai pabrėžia, kad gegužės viduryje orai gali staigiai keistis dėl atmosferos cirkuliacijos: šiltesnį, ramesnį periodą kartais pakeičia ciklonai, atnešantys šaltesnį poliarinės kilmės orą. Tokiu atveju naktimis, ypač giedromis ir ramiomis sąlygomis, temperatūra prie žemės paviršiaus gali nukristi iki šalnų.

    Ilgamečiai stebėjimai Vidurio ir Rytų Europoje rodo, kad maždaug gegužės 10–17 dienomis padidėja trumpalaikių atšalimų tikimybė. Vis dėlto tai nėra garantuotas scenarijus kiekvienais metais: vienais sezonais atvėsta anksčiau, kitais šalnos apskritai gali nepasikartoti.

    Ką tai reiškia sodui ir daržui?

    Praktinis šios tradicijos pagrindas paprastas: nemaža dalis daržovių ir gėlių yra jautrios net ir silpnoms šalnoms. Dėl to daug sodininkų šilumamėgius augalus, tokius kaip pomidorai, agurkai ar moliūginiai, į lauką perkelia tik praėjus rizikingiausiam laikotarpiui.

    Jei prognozėse matoma galimų šalnų rizika, apsauga dažniausiai būna paprasta: augalai dengiami agroplėvele, laikinais gaubtais arba pernešami į šiltesnę vietą. Taip pat svarbu prisiminti, kad šalna gali pasitaikyti net tada, kai oficiali oro temperatūra matuojama aukščiau nulio, nes dirvos paviršiuje ji gali būti žemesnė.

    „Šalti sodininkai nėra stebuklinga taisyklė, o patogus orientyras, primenantis, kad gegužės viduryje dar galimi trumpi atšalimai“, – sako meteorologijos specialistai.

    2026 metais šis laikotarpis vėl bus aktualus visiems, planuojantiems ankstyvus sodinimo darbus. Patikimiausias sprendimas išlieka derinti tradicinį orientyrą su trumpalaikėmis orų prognozėmis ir vietovės ypatumais, nes šalnų rizika skiriasi priklausomai nuo reljefo, dirvožemio ir miesto šilumos salos poveikio.

  • Nustebsite: šie grybai gali keisti orus – mokslininkai paaiškino, kaip jų sporos veikia debesis

    Nustebsite: šie grybai gali keisti orus – mokslininkai paaiškino, kaip jų sporos veikia debesis

    Grybai dažniausiai siejami su miško paklote, pelėsiu ar rudeniniu krepšiu, tačiau nauji tyrimai primena, kad jų įtaka gali siekti ir atmosferą. Mokslininkai nustatė, jog dalis grybų geba skatinti ledo formavimąsi debesyse, o tai gali keisti kritulių susidarymo eigą.

    Kalbama ne apie mistinį oro valdymą, o apie konkretų fizikinį procesą. Kai kurios grybinės dalelės, ypač sporos, vėjo pakeltos gali patekti aukštai į atmosferą ir tapti paviršiumi, nuo kurio lengviau pradeda formuotis ledo kristalai.

    Kaip sporos padeda vandeniui

    Debesys nėra vienalytė vandens masė: juose maišosi vandens lašeliai, ledo kristalai, vandens garai ir aerozoliai, tokie kaip dulkės, jūros druska, suodžiai, žiedadulkės ar mikroorganizmų dalelės. Būtent šios mikrodalelės dažnai nulemia, kada ir kaip vanduo kondensuojasi arba užšąla.

    Atmosferoje vanduo gali išlikti skystas net esant žemesnei nei 0 laipsnių temperatūrai, jei nėra vadinamųjų branduolių, nuo kurių pradėtų augti kristalas. Tyrėjai nustatė, kad kai kurie Mortierellaceae šeimos grybai gamina baltymus, kurie veikia kaip ledo formavimosi katalizatoriai ir sumažina slenkstį, kada prasideda užšalimas.

    „Šie baltymai veikia tarsi forma, padedanti vandens molekulėms išsidėstyti taip, kad lengviau užsimegztų ledo kristalas“, – aiškina mokslininkai, apibendrindami tyrimų rezultatus.

    Grybai prisideda prie kritulių grandinės

    Mišriuose debesyse, kur vienu metu yra ir skystų lašelių, ir ledo, ledo kristalų atsiradimas gali būti ypač svarbus. Susiformavę kristalai auga, jungiasi, tampa sunkesni ir gali pradėti kristi, o tai yra viena iš grandžių, vedančių į lietų ar sniegą.

    Panašus reiškinys seniau buvo geriausiai žinomas bakterijų pasaulyje, ypač kalbant apie Pseudomonas syringae, siejamą su augalais ir šalnų daroma žala. Dabar prie atmosferos ledo branduolių „žaidėjų“ vis dažniau pridedami ir grybai, o tai keičia požiūrį į biologinių dalelių vaidmenį meteorologijoje.

    Ar tai reiškia, kad grybai valdo lietų?

    Mokslininkai pabrėžia, kad grybai nėra pultelis orams: vien sporų gausa nelemia, kad po kelių valandų ims lyti. Krituliams susidaryti būtina visa sąlygų visuma, įskaitant drėgmę, temperatūrą, oro masių judėjimą, debesų tipą ir kitų aerozolių kiekį.

    Vis dėlto biologinės dalelės kai kuriose vietovėse gali būti reikšmingas ledo branduolių šaltinis, ypač ten, kur oras santykinai švaresnis ir dominuoja miškai ar durpynai. Tokiose aplinkose sporos ir kitos organinės dalelės gali turėti didesnę įtaką debesų mikrofizikai nei stipriai užterštose zonose, kur vyrauja mineralinės dulkės ir suodžiai.

    Šie atradimai stiprina idėją, kad orai priklauso ne tik nuo frontų ar slėgio laukų, bet ir nuo mikroskopinių dalelių, kurios suteikia vandeniui paviršių užsimegzti lašeliams ar ledo kristalams. Kitaip tariant, kartais kelias iki lietaus prasideda nuo beveik nematomos sporos.