Jungtinių Tautų biologinės įvairovės konferencija COP17 Armėnijoje baigiama po dviejų savaičių įtemptų derybų, tačiau pagrindiniai sprendimai vis dar kabantys ore. Susitikimas Jerevane tapo tarpine patikra, kaip pasaulis vykdo 2022 metais priimtą Kunmingo ir Monrealio pasaulinę biologinės įvairovės programą iki 2030 metų.
Šios programos tikslai dažnai lyginami su Paryžiaus susitarimu klimato srityje, tačiau reali pažanga vertinama kaip per lėta. Derybininkai siekia užbaigti vadinamąjį Jerevano veiksmų paketą, kuris turėtų pagreitinti atsilikusių įsipareigojimų įgyvendinimą ir sustiprinti šalių atskaitomybę.
„Iš derybų turime pamatyti konkrečius prioritetus, bet kol kas to nematome“, – sakė Greenpeace International atstovė Irene Wabiwa.
Kiek pasaulis jau padarė?
Iki 2030 metų šalys yra įsipareigojusios saugoti bent 30 proc. planetos sausumos ir jūrų teritorijų. Naujausi tarptautiniai duomenys rodo, kad šiuo metu saugoma maždaug 19 proc. sausumos ir vidaus vandenų bei apie 10 proc. vandenynų, todėl tikslas lieka toli.
Kartu numatyta atkurti bent 30 proc. degradavusių ekosistemų, tačiau čia vaizdas nevienodas. Sausumoje pasiekta beveik pusė siekiamo tempo, o jūrų ir pakrančių ekosistemose pažanga sudaro apie 23 proc., kai gėlavandenių ekosistemų atkūrimas vertinamas vos apie 5 proc., nors pabrėžiama, kad stebėsenos spragos gali iškraipyti skaičius.
Vienas svarbiausių COP17 rezultatų turėtų būti pasaulinė pažangos peržiūra su aiškiomis rekomendacijomis, kaip atsilikimą paversti darbais. Vis dėlto šis dokumentas iki paskutinių valandų išlieka nepatvirtintas, o dalis delegacijų ragina keisti pačią konsensuso taisyklę, kai kelių šalių nepritarimas gali sustabdyti sprendimus.
Didžiausia kliūtis – finansai
Jerevane ryškiausiai atsiskleidė pinigų problema: be didesnio ir stabilesnio finansavimo 2030 metų tikslai gali likti popieriniai. Šalys yra sutarusios iki 2030 metų mobilizuoti bent apie 180 mlrd. eurų per metus biologinei įvairovei, tačiau bendras metinis trūkumas vertinamas maždaug 628 mlrd. eurų.
Vien ekosistemų atkūrimui, vertinant dabartines kryptis, investicijas tektų didinti daugiau nei keturis kartus: nuo maždaug 57,5 mlrd. eurų iki apie 266 mlrd. eurų per metus iki 2030 metų. Kaip viena kliūčių įvardijama tai, kad ekonominė grąža, pavyzdžiui, potvynių rizikos mažėjimas, švaresnis vanduo ar didesnis anglies kaupimas, dažnai pasimato tik po kelerių metų.
Konferencijos organizatoriai skelbė, kad per derybas paskelbta daugiau nei 1,6 mlrd. eurų naujų įsipareigojimų, tačiau tai tėra nedidelė reikalingų sumų dalis. Be to, ginčai verda dėl to, kas turėtų mokėti daugiau: Europos Sąjunga ragina prisidėti ir turtingas kylančios ekonomikos šalis, o dalis Persijos įlankos valstybių tokiam požiūriui priešinasi.
Klimatas, gamta ir invazinės rūšys
COP17 darbotvarkėje akcentuojama, kad biologinės įvairovės nykimas ir klimato kaita vienas kitą spartina, todėl vis dažniau raginama derinti gamtos ir klimato planus. Tai apima ir vadinamųjų trijų Rio konvencijų, skirtų biologinei įvairovei, klimatui ir dykumėjimui, veiksmų suderinimą nacionaliniu lygmeniu.
Kita ryški tema – invazinės rūšys, kurių plitimą skatina šylantis klimatas ir globali prekyba. COP17 jau priėmė sprendimus, kuriais raginama stiprinti ankstyvą invazinių rūšių aptikimą, greito reagavimo sistemas, gerinti duomenų dalijimąsi ir palengvinti finansavimo bei technologijų prieigą šalims, kovojančioms su šia grėsme.
Konferencijai baigiantis dar laukiama galutinių sprendimų dėl Jerevano veiksmų paketo ir kitų dokumentų, o taip pat dėl kitos biologinės įvairovės konferencijos šeimininkės 2028 metais. Derybų baigtis parodys, ar pasaulis sugebės pereiti nuo deklaracijų prie realių, finansais paremtų įsipareigojimų.
