Dar 1887 metų vasarą Klivlando Euclid Avenue rajone už vieno prabangaus namo ėmė kilti neįprastas bokštas. Kaimynai spėliojo, kam jis skirtas, tačiau jo savininkas ilgai beveik nieko neaiškino.
1888 metais statinys jau siekė apie 18 metrų aukštį ir buvo milžiniškas net to meto mastais. Paaiškėjo, kad tai ne dekoracija ar observatorija, o ankstyva vėjo turbina, skirta elektrai gaminti.
Kas ją pastatė?
Šio sumanymo autorius buvo amerikiečių išradėjas Charlesas F. Brushas, jau anksčiau išgarsėjęs elektrinio apšvietimo technologijomis. Jis priklausė turtingiausių to meto miestiečių sluoksniui, o jo namas stovėjo vadinamojoje Milijonierių gatvėje.
Ant bokšto Brushas sumontavo apie 17 metrų skersmens ratą su 144 iš kedro pagamintomis mentėmis. Konstrukcija turėjo uodegos mentę, kuri automatiškai pasukdavo ratą į vėją ir padėdavo stabiliau veikti.
Kaip veikė ši sistema?
Sukantis mentėms, per diržų ir skriemulių sistemą buvo sukamas generatorius, o pagaminta elektra nukreipiama į 12 didelių akumuliatorių. Tai buvo vienas svarbiausių sprendimų: energija ne tik pagaminama, bet ir sukaupiama, kad būtų naudojama, kai vėjo nėra.
Teigiama, kad ši sistema maitino šimtus lempučių, kelias ryškias lankines lempas ir nedidelius elektros variklius namuose. Tokia schema šiandien skamba įprastai, tačiau XIX amžiaus pabaigoje tai buvo retas atvejis, kai vėjas naudojamas ne mechaniniam darbui, o elektrai.
Kodėl idėja neįsitvirtino iš karto?
Nors technologiškai projektas buvo įspūdingas, ekonomika ilgą laiką atrodė nepalanki. Tuo metu daugelį miestų sparčiai elektrifikavo centralizuotos elektrinės, o didelės ir sunkios konstrukcijos statyba bei priežiūra kainavo brangiai.
Apie Brusho įrenginį rašiusi to meto spauda pabrėžė, kad pati vėjo energija yra nemokama, tačiau elektros gamyba iš jos nebūtinai pigi, jei infrastruktūra sudėtinga. Ši įžvalga daugelį dešimtmečių lydėjo vėjo energetikos vertinimą, kol technologijos atpigo, o efektyvumas augo.
Beveik pamirštas faktas
Svarbi detalė ta, kad tai nebuvo vien turtingo išradėjo eksperimentas keliems mėnesiams. Šaltiniuose nurodoma, kad turbina veikė apie du dešimtmečius ir realiai prisidėjo prie namo elektros poreikių.
Vėliau istorija pasuko simboliškai: XX amžiaus pradžioje konstrukcija buvo išardyta, o jos išsaugojimo idėjos neįgyvendintos. Vis dėlto pats principas išliko ir tapo tuo pamatu, ant kurio šiandien statoma moderni vėjo energetika.
Šiuolaikinės turbinos yra nepalyginamai didesnės, lengvesnės pagal pagaminamos energijos santykį ir efektyvesnės, o elektros tinklai bei kaupimo sprendimai leidžia integruoti vis daugiau vėjo generacijos. Tačiau ankstyvasis Brusho bandymas parodė esminę mintį: vėjas gali maitinti namus ne tik teoriškai, bet ir praktiškai, jei energija valdoma ir kaupiama.