CP v2

Tag: Knygų leidyba

  • Prancūzijos literatūrinis ruduo: 461 naujas romanas ir klausimas, ar šį modelį kopijuoja Europa

    Prancūzijos literatūrinis ruduo: 461 naujas romanas ir klausimas, ar šį modelį kopijuoja Europa

    Literatūrinė sezono pradžia

    Prancūzijoje vasaros pabaiga tradiciškai reiškia vadinamąją literatūrinę sezono pradžią, kai leidyklos į knygynus vienu metu išleidžia šimtus naujų pavadinimų. 2026 metais iki spalio knygynus turėtų pasiekti apie 461 romanas, iš jų 344 prancūzų autorių.

    Skaičius kiek mažesnis nei pernai, kai buvo paskelbta apie 484 naujas knygas, tačiau mastas išlieka įspūdingas. Leidėjams ir knygynams tai vienas svarbiausių metų laikotarpių, nes rudenį prasideda ir didžiųjų literatūros premijų sezonas.

    Skaitymas traukiasi, konkurencija auga

    Šį intensyvų leidybos tempą lydi neraminantis fonas: skaitymas Prancūzijoje pamažu praranda vietą kasdienybėje. Nacionalinio knygos centro barometras rodo, kad mažėja žmonių, kurie spontaniškai save vadina skaitytojais, o reguliariai skaitančių dalis per kelerius metus smuko keliais procentiniais punktais.

    Tyrimai taip pat fiksuoja, kad jaunimas daug daugiau laiko praleidžia prie ekranų nei su knyga. Toks pokytis leidykloms reiškia dar didesnę konkurenciją dėl dėmesio, o knygynams rudeninis antplūdis tampa ir proga, ir rizika, nes pirkėjų pasirinkimas milžiniškas.

    „Mūsų bendras įsipareigojimas yra sugrąžinti skaitymui centrinę vietą gyvenime, nes tai laikas sau, kurį būtina saugoti“, – sakė Nacionalinio knygos centro vadovė Régine Hatchondo.

    Kaip į Prancūzijos ritmą reaguoja kaimynai

    Nors literatūrinė sezono pradžia dažniausiai siejama su Prancūzija, panašus rudens leidybos suaktyvėjimas egzistuoja ir kitur Europoje. Vis dėlto Šveicarijoje, literatūros apžvalgininkų teigimu, rudeninė banga paprastai sukelia mažiau žiniasklaidos triukšmo ir nėra taip stipriai paremta premijų kalendoriumi.

    Tačiau Šveicarijos leidėjai vis dažniau derina didžiausių knygų pasirodymą prie prancūziško grafiko, nes tai padeda lengviau patekti į Prancūzijos rinką. Tokia strategija ypač svarbi mažesnėms ir naujesnėms leidykloms, kurios ieško matomumo už savo šalies ribų.

    Belgijoje situacija apibūdinama kaip paradoksali: prancūziško rudens banga didina bendrą dėmesį literatūrai, bet tuo pat metu užpildo viešąją erdvę Prancūzijoje išleistais pavadinimais. Dėl to belgų leidėjams sudėtinga konkuruoti su didesniais žaidėjais, o dalis jų pagrindinį metų akcentą perkelia į kovo mėnesį, kai vyksta Briuselio knygų mugė.

    Rudens knygų banga ir kitose šalyse

    Ispanijoje šis laikotarpis įvardijamas kaip rudens leidybos sezonas, kai rugsėjo pradžioje pasirodo didesni pavadinimai ir daugėja literatūrinių renginių. Vokietijoje taip pat kalbama apie knygų rudenį, o leidybos suaktyvėjimas tampa svarbia įžanga į spalį vykstančią Frankfurto knygų mugę.

    Italijos knygų rinkoje ruduo tradiciškai laikomas svarbiausių metų leidinių koncentracijos laiku, tačiau pastaraisiais metais leidyklos dažniau bando išskaidyti naujienas per visus metus. Tikslas paprastas: mažinti rudeninį perpildymą, kai dalis knygų pranyksta bendrame sraute.

    Jungtinėje Karalystėje ryškus analogas yra vadinamoji Super Thursday diena, kai knygynus vienu metu pasiekia šimtai naujų leidinių, dažniausiai spalio pradžioje. Po rekordinių metų leidėjai pradėjo atsargiau planuoti leidybos apimtis ir labiau akcentuoti kokybę bei aiškesnį knygų pozicionavimą.

    Europos pavyzdžiai rodo, kad Prancūzijos modelis įkvepia, tačiau ne visur jis veikia taip pat: vienur trūksta premijų ir žiniasklaidos dėmesio, kitur rinkos sąmoningai mažina rudenines spūstis. Vis dėlto bendra kryptis aiški: leidėjai ieško būdų išlikti matomi pasaulyje, kuriame skaitymo laikas konkuruoja su ekranais.

  • Prancūzijoje kilo ginčas dėl romano C’était ça ou mourir: ar bestselerį parašė DI detektorių „klaida“?

    Prancūzijoje kilo ginčas dėl romano C’était ça ou mourir: ar bestselerį parašė DI detektorių „klaida“?

    Prancūzijoje įsiplieskė diskusija, ar sparčiai išpopuliarėjęs Thélysono Orélieno romanas C’était ça ou mourir galėjo būti parašytas pasitelkus dirbtinį intelektą. Įtarimus socialiniuose tinkluose paskleidė anoniminė paskyra „Balance ton Claude“, teigusi, kad teksto ištraukos esą rodo labai didelę DI tikimybę.

    Autorius, kilęs iš Haičio ir šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje, kaltinimus atmeta. Leidykla „Grasset“ savo ruožtu pabrėžė pasitikėjimą rašytoju ir kritikavo DI atpažinimo įrankių patikimumą, primindama, kad tokios sistemos pačios remiasi statistiniais modeliais ir gali klysti.

    Kas tapo ginčo kibirkštimi?

    Kontroversija prasidėjo, kai internete pasirodė teiginiai, jog keli tekstų analizės įrankiai romaną įvertino kaip galimai sukurtą DI. Anoniminės paskyros šalininkai citavo detektoriaus rezultatus kaip beveik galutinį įrodymą, tačiau kritikai atkreipė dėmesį į seniai žinomą problemą: tokie testai nėra forensiniai ir dažnai pateikia klaidingai teigiamus atsakymus.

    Ginčas greitai persikėlė į platesnę erdvę, kur dalis komentatorių pradėjo vertinti ne vien technologiją, bet ir autoriaus stilių. Kilo ir antrinė banga: vartotojai bandė tikrinti paties rašytojo paaiškinimus tais pačiais detektoriais, o gauti rezultatai kai kuriais atvejais irgi buvo pateikiami kaip „įrodymai“, dar labiau išryškinant metodų trapumą.

    Autoriaus atsakymas ir stiliaus klausimas

    Thélysonas Orélienas teigė, kad jam priekaištaujami pasikartojimai ir ritmiškos konstrukcijos kyla iš haičių ir Karibų literatūros tradicijų. Pasak rašytojo, tai yra sąmoningos poetikos priemonės, o jų interpretavimas kaip DI pėdsako esą neturi nieko bendra su literatūrine kritika.

    Viešojoje diskusijoje iškilo ir kalbos variantiškumo tema. Komentuojantys rašytojai bei technologijų entuziastai aiškino, kad detektoriai dažniausiai treniruojami su standartinės kalbos pavyzdžiais, todėl nestandartinė sintaksė, mišri leksika ar oralumo ritmika gali būti klaidingai palaikyta generuotam tekstui būdingais „dėsningumais“.

    Ką iš tiesų gali DI detektoriai?

    DI teksto detektoriai paprastai bando nustatyti statistinį „nuspėjamumą“: žodžių pasiskirstymą, sakinių struktūrą, ritmo vienodumą ir kitus požymius. Tačiau tokie signalai nėra vienareikšmiai, nes juos gali lemti ir autoriaus stilius, vertimo įpročiai, redagavimas, žanras ar net sąmoningai pasirinkta pasakojimo maniera.

    Leidyklų ir kultūros lauko atstovams ši istorija tapo priminimu, kad DI aptikimo įrankiai labiau tinka kaip pagalbinė priemonė, o ne galutinis verdiktas. Praktikoje patikimesni ginčo sprendimo būdai paprastai siejami su redakciniu skaidrumu, rankraščių istorija, darbo procesu ir aiškia politika, kaip deklaruojamas DI naudojimas.

    Tuo pat metu ginčas veikia ir romano reputaciją. Knyga minima tarp kandidatų į svarbiausius Prancūzijos literatūros apdovanojimus, o viešas triukšmas gali tapti tiek rizika, tiek papildomu matomumu, skatinančiu skaitytojus patiems susidaryti nuomonę.

  • Prancūzijos literatūrinis sezonas: šimtai naujų romanų rudenį ir kodėl tai svarbu Europai

    Prancūzijos literatūrinis sezonas: šimtai naujų romanų rudenį ir kodėl tai svarbu Europai

    Prancūzijoje vasaros pabaiga ir rudens pradžia kasmet reiškia literatūrinį sezoną, kai knygynus užplūsta nauji romanai, o leidėjai ir kritikai pradeda svarbiausių metų leidinių lenktynes. 2026 metais iki spalio į prekybą planuota išleisti apie 461 romaną, iš jų 344 prancūzų autorių, kiek mažiau nei metais anksčiau.

    Šis laikotarpis leidybos rinkai ypač svarbus, nes sutampa su aktyviu kultūriniu sezonu, literatūros premijų kalendoriumi ir pirkėjų sugrįžimu po atostogų. Kartu tai tampa ir atsaku į mažėjančio skaitymo tendencijas, kurias fiksuoja Prancūzijos skaitymo tyrimai: dalis žmonių, kurie save laiko skaitančiais, pastaraisiais metais traukiasi, ypač tarp nuolatinių skaitytojų.

    Mažiau skaitymo, daugiau ekranų

    Prancūzijos Nacionalinio knygos centro apklausos rodo, kad skaitymas praranda vietą kasdienybėje, o ypač ryškiai tai matyti jaunimo įpročiuose. Vidutinis laikas prie ekranų jaunų žmonių dienotvarkėje yra daug kartų didesnis nei laikas, skiriamas knygoms, o skaitymas neretai vyksta „paraleliai“ su kitomis veiklomis.

    Šiame kontekste literatūrinis sezonas tampa ne vien leidėjų marketingo piku, bet ir viešos diskusijos apie skaitymą katalizatoriumi. Kultūros institucijos bei leidėjai akcentuoja, kad skaitymas konkuruoja su trumpais formatais, socialiniais tinklais ir vaizdo turiniu, todėl dėmesio knygai išlaikymas tampa strateginiu uždaviniu.

    Šveicarija ir Belgija seka Prancūziją

    Nors literatūrinio sezono mastas Prancūzijoje išskirtinis, panašus rudeninis „leidybos suaktyvėjimas“ egzistuoja ir kitose Europos šalyse. Šveicarijoje šis reiškinys paprastai būna tylesnis: mažiau žiniasklaidos šurmulio, mažiau premijų ir mažesnė vienu metu pasirodančių knygų koncentracija.

    Vis dėlto prancūziškai leidžianti Šveicarijos rinka vis labiau derina leidybos kalendorių prie Prancūzijos, nes tai padeda išryškėti didesnėje rinkoje. Leidėjams toks sinchronizavimas didina tikimybę patekti į platesnį knygų aptarimų lauką, o kai kurie leidiniai taip pat pasiekia ir premijų atrankas.

    Belgijoje prancūziškos leidybos laukas literatūrinį sezoną vertina dviprasmiškai: viena vertus, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys literatūrai rudenį išauga, kita vertus, erdvę užpildo Prancūzijoje leidžiami pavadinimai. Dėl to vietos leidėjams ir autoriams sunkiau konkuruoti, o dalis svarbiausių belgų literatūros akcentų persikelia į kitus metų mėnesius, pavyzdžiui, pavasarį, kai vyksta Briuselio knygų mugė.

    Kaip atrodo rudeninis knygų „pikas“ kitur?

    Ispanijoje rudens leidybos sezonas taip pat laikomas reikšmingu: leidėjai rugsėjo pradžiai ruošia ryškiausius metų titulus, o renginių kalendorius sparčiai pildosi. Vokietijoje vasaros pabaigoje prasideda vadinamasis knygų ruduo, kai spauda išskiria svarbiausias naujienas, o knygynai ruošiasi intensyvesniam pardavimų laikotarpiui.

    Vokietijos leidybos ritmą sustiprina ir Frankfurto knygų mugė spalį, kurioje tradiciškai skiriamas svarbus literatūros apdovanojimas, padedantis formuoti metų knygų darbotvarkę. Italijoje leidėjai istoriškai taip pat koncentruodavo dalį svarbiausių naujienų rudenį, tačiau pastaraisiais metais dažniau kalbama apie bandymą leidinius paskirstyti tolygiau, kad vienu metu neatsirastų „perpildyta“ rinka.

    Jungtinėje Karalystėje išskirtinis reiškinys yra vienos dienos naujų leidinių banga, vadinama „Super Thursday“, dažniausiai vykstanti spalio pradžioje. Pastaraisiais metais leidėjai vis dažniau renkasi mažesnį leidinių kiekį ir didesnį dėmesį kokybei, nes per didelė pasiūla gali sumažinti kiekvienos knygos matomumą.

    Europos pavyzdžiai rodo, kad Prancūzijos modelis nėra visiškai unikalus, tačiau išsiskiria mastu ir simboline reikšme. Kai skaitymo įpročiai keičiasi, literatūrinis sezonas vis labiau tampa testu: ar knyga dar gali susigrąžinti dėmesį kultūros konkurencijoje su ekranais.

  • Portugalijoje įkurta „Kiala“ leidykla žada daugiau juodaodžių autorių: kodėl tai svarbu rinkai

    Portugalijoje įkurta „Kiala“ leidykla žada daugiau juodaodžių autorių: kodėl tai svarbu rinkai

    Portugalijos leidybos rinkoje veiklą pradėjo naujas leidyklos ženklas „Kiala“, kurio tikslas – nuosekliai leisti knygas, parašytas juodaodžių autorių, ir taip mažinti jų nepakankamą matomumą knygynuose. Iniciatyvos autorė ir redaktorė Elga Fontes sako, kad tai nėra bandymas kurti atskirą literatūros lentyną, o pastanga išplėsti „normą“ – ką Portugalijoje įprasta laikyti leidybai „tinkančiu“ balsu.

    „Kiala“ oficialiai startavo 2026 metų gegužę kaip leidyklos „Vírgula d’Interrogação“ ženklas. Pavadinimas, pasak E. Fontes, kilęs iš kimbundu kalbos ir reiškia apšviesti, atnešti šviesą – tai turėtų atspindėti ir misiją, ir kryptį, kuria siekiama keisti vietinę kultūrinę ekosistemą.

    Kas stumia autorius į paraštes?

    E. Fontes teigia, kad idėja kilo iš asmeninės patirties: studijų metu ji analizavo vienos Portugalijos leidyklos katalogą ir pastebėjo, kad tarp šimtų per kelerius metus išleistų knygų tik maždaug dešimtadalis buvo ne baltųjų autorių darbai. Vėliau, peržvelgusi ir kitų leidybos grupių naujienas, ji padarė panašią išvadą – erdvės juodaodžių autoriams trūksta ir šiandien.

    Portugalijoje, pasak jos, nėra plačiai žinomo, nuoseklaus tyrimo ar viešos stebėsenos, kuri sistemingai vertintų rasinę reprezentaciją leidyboje. Dėl to rinkos disproporcijos dažnai lieka „nematomos“: jei kažko neskaičiuoji, sunku įrodyti mastą ir dar sunkiau įtikinti, kad problema struktūrinė.

    Leidėja pabrėžia, kad vieno „kaltininko“ nėra: sprendimus lemia redaktoriai, agentai, kritikai, knygynų politika ir skaitytojų įpročiai, o socialiniai tinklai dažniau išryškina tai, kas jau ir taip matoma. Mažoje rinkoje leidėjai paprastai ieško komercinio saugumo, todėl „netipiški“ vardai ar temos neretai laikomi rizika.

    Ne tik apie rasizmą ir skausmą

    „Kiala“ siekia ginčyti dar vieną įsišaknijusią nuostatą – kad juodaodžių autorių literatūra privalo būti apie rasinę patirtį, diskriminaciją ar kančią. E. Fontes teigimu, toks požiūris redukuoja autorius iki vienos tapatybės dimensijos ir atima iš jų teisę būti vertinamiems kaip universalūs kūrėjai, galintys rašyti bet kokia tema.

    „Su „Kiala“ norėjome sujudinti nuostatą, kad juodaodis žmogus gali rašyti tik apie rasizmą ir kančią“, – sakė Elga Fontes.

    Pirmasis „Kiala“ leidinys – JAV autorės ir visuomenininkės Mikki Kendall negrožinė knyga apie feminizmą ir socialinę nelygybę, kurioje aptariami klasės, skurdo, smurto ir etniškumo klausimai. Antrasis leidinys, planuojamas 2026 metų lapkritį, – Akwaeke Emezi romanas The Death of Vivek Oji, pasakojantis apie tapatybę, šeimą ir brandą Nigerijos visuomenės kontekste.

    „Kiala“ augimo planas ir rinka

    Leidykla kol kas planuoja nedidelį tempą: 2026 metais – dvi knygos, 2027 metais – trys, o 2027 metų sąrašas, pasak leidėjos, jau suderintas ir bus orientuotas į grožinę literatūrą. Tolimesnėje perspektyvoje, nuo 2028 metų, ketinama pradėti leisti ir Portugalijos autorius.

    E. Fontes pripažįsta, kad toks projektas neišvengiamai bus vadinamas nišiniu, o dalis auditorijos jį gali vertinti priešiškai. Vis dėlto ji akcentuoja praktinį tikslą: būti tradicinės rinkos dalimi – ne kurti atskirą platinimo kanalą, o užtikrinti, kad juodaodžių autorių knygos atsirastų ten, kur jų trūksta, ir būtų randamos „normaliai“, be išskyrimo.

    Didžiausi iššūkiai, būdingi daugeliui nepriklausomų leidėjų, išlieka tie patys: platinimas, gamybos sąnaudos, popieriaus kainos ir ribota vietinė paklausa. Šiuos veiksnius dar labiau sustiprina pragyvenimo kaštai ir bendri skaitymo įpročiai, dėl kurių knygų kainos mažoje rinkoje dažnai kyla, o rizikos tolerancija mažėja.

    Ilgalaikis „Kiala“ tikslas, anot įkūrėjos, paradoksalus: pasiekti tašką, kai tokios leidyklos apskritai nebereikės, nes platesnė rinka pati natūraliai ir nuosekliai investuos į įvairių šalių, žanrų ir patirčių juodaodžių autorius. Kol kas „Kiala“ siekia, kad juodaodžių rašytojai Portugalijos knygynuose nustotų būti išimtimi ir taptų kasdienybe.

  • Rachel Cusk romanas „Life of M“ ir Natalie Portman: kodėl knyga kursto gandus apie tikrą prototipą?

    Rachel Cusk romanas „Life of M“ ir Natalie Portman: kodėl knyga kursto gandus apie tikrą prototipą?

    Britų rašytojos Rachel Cusk naujas romanas „Life of M“ šią savaitę tapo viena aptarinėjamiausių literatūros naujienų, o diskusijas kaitina ne siužeto vingiai, bet klausimas, ar pagrindinė veikėja M turi realų prototipą. Socialiniuose tinkluose ir dalyje žiniasklaidos vis dažniau minima Natalie Portman pavardė.

    Knygos leidėjai romaną pristato kaip kūrinį apie šlovę, galią, grožį ir tiesą, tačiau skaitytojų dėmesys krypta į panašumus su Holivudo žvaigždės biografija. Pasak aptarimų, M vaizduojama kaip viena atpažįstamiausių mūsų laikų aktorių, kuri viešumoje kuria artumo įspūdį, bet privačiai elgiasi kitaip.

    Romane pasakotoja, pati rašytoja, siekia naudoti M kaip įkvėpimo šaltinį kitam projektui ir fiksuoja jos kasdienybę bei įpročius. Tokia struktūra primena šiuolaikines „rakto romano“ tradicijas, kai fikcija sąmoningai paliekama arti realybės, bet juridine ir menine prasme išlaikomas dviprasmiškumas.

    Pagrindiniai sutapimai, kuriais remiasi spėlionės, minimi ankstyvuose knygos puslapiuose. M pasakoja buvusi vaikų žvaigžde ir vaidinusi filme, kuris „akimirksniu užbaigė vaikystę“, o gerbėjai tai gretina su Portman ankstyva karjera ir vaidmenimis, atnešusiais staigią šlovę.

    Dar vienas dažnai aptariamas epizodas – užuominos apie tėvų bandymus koreguoti scenas scenarijuje ir apie patirtas patyčias mokykloje po filmo premjeros. Šios detalės viešojoje erdvėje anksčiau buvo siejamos su Portman pasakojimais interviu, todėl daliai skaitytojų jos pasirodė pernelyg atpažįstamos.

    Spėliones stiprina ir dar viena siužeto detalė: M karjeroje minimas ryškus vaidmuo filme apie jaunos merginos kelią į baletą. Kritikai ir skaitytojai tai natūraliai sieja su Portman vaidmeniu juostoje „Black Swan“, už kurį aktorė pelnė „Oskarą“.

    Viešojoje erdvėje taip pat aptariama, kad romano veiksmas vyksta mieste, kurį skaitytojai atpažįsta kaip Paryžių, o ir Cusk, ir Portman pastaraisiais metais siejamos su gyvenimu Prancūzijos sostinėje. Šis geografinis kontekstas, kartu su biografinėmis detalėmis, kuria papildomą „tikrumo“ sluoksnį.

    Priešpriešą kursto ir kalbos apie galimą nepasitenkinimą dėl tokio vaizdavimo. Viena dalis pranešimų remiasi anoniminiais šaltiniais, tvirtinančiais, kad Portman nemalonu būti siejamai su personažu ir kad ji neva nėra dalyvavusi kuriant knygą ar ją „leidusi“.

    Pati Cusk viešai vengia tiesių atsakymų, o tokia laikysena literatūros pasaulyje įprasta, kai autorius gina fikcijos teisę egzistuoti be „teismo proceso“ logikos. Interpretuojant kūrinį, ši įtampa tampa dalimi romano recepcijos: kuo labiau klausiama, „kas buvo prototipas“, tuo mažiau kalbama apie temų analizę.

    Ši istorija atskleidžia platesnę tendenciją, kai literatūros rinkodaroje vis svarbesnį vaidmenį įgauna socialinių tinklų kuriamas triukšmas. Ginčas dėl panašumų gali padidinti pardavimus ir matomumą, bet kartu rizikuoja nustelbti pačią knygą ir autoriaus stilistiką, dėl kurios Cusk ir pelnė pripažinimą.

    Kol kas lieka atviras klausimas, ar „Life of M“ taps metų literatūriniu konfliktu, ar tik dar vienu pavyzdžiu, kaip fikcija susiduria su garsenybių kultūra. Viena aišku: diskusija apie romano ribas ir viešumo kainą, panašu, tik stiprės.

  • Pirmoji Rolando Rastausko premija: kas gali siūlyti kandidatus ir iki kada laukiama paraiškų

    Palangos miesto savivaldybė kartu su Lietuvos rašytojų sąjunga paskelbė kvietimą teikti kandidatus pirmajai Rolando Rastausko vardo literatūrinei premijai. Premija įsteigta 2025 metais ir bus skiriama konkurso būdu lietuvių autoriui už per pastaruosius dvejus pasibaigusius kalendorinius metus išleistus kūrinius.

    Premija skiriama prozininkui, eseistui, dramaturgui arba poetui, kurio tekstuose išsiskiria graži, elegantiška kalba ir atviras, nuoširdus požiūris į pasaulį bei jo kultūrų įvairovę. Taip pat gali būti vertinami kūriniai, skirti Rolando Rastausko asmenybei ir kūrybai.

    Kandidatus premijai gali siūlyti tik juridiniai asmenys: mokslo, švietimo ir kultūros institucijos, knygų leidyklos, kūrybinės asociacijos ir kitos organizacijos. Paraiškos Lietuvos rašytojų sąjungai priimamos iki 2026 metų birželio 15 dienos.

    Teikiant kandidatūrą prašoma pateikti kandidato gyvenimo ir veiklos aprašymą, aiškiai nurodant knygą ar knygas, už kurias siūloma skirti premiją. Taip pat būtina viena rekomendacija iš profesionalaus literatūros kritiko arba atitinkamų kultūros, mokslo ir studijų institucijų, asociacijų ar organizacijų.

    Organizatoriai nurodo, kad kartu turi būti pateikti trys kandidato knygų egzemplioriai ir jų elektroninė versija. Premijos laureatui numatytas diplomas ir 5 000 eurų piniginė premija, kurią skiria Palangos miesto savivaldybė.

    Premija bus įteikiama kasmet minint Rolando Rastausko gimimo dieną, spalio 13 dieną. Nuostatuose taip pat numatyta, kad tam pačiam autoriui premija pakartotinai gali būti skiriama tik praėjus penkeriems kalendoriniams metams nuo ankstesnio apdovanojimo, o po autoriaus mirties premija neskiriama.

    Premijos konkursą organizuoja Lietuvos rašytojų sąjunga, o bendrasteigėjai yra Palangos miesto savivaldybė ir Lietuvos rašytojų sąjunga. Detalius reikalavimus ir pateikimo tvarką organizatoriai skelbia savo oficialiuose dokumentuose ir komunikacijoje.