CP v2

Tag: Koalos

  • Australijoje sutuoktiniai nupirko karvių ūkį ir per kelerius metus jį paverčia koalų mišku

    Brettas ir Lisa Vercouw Australijoje įsigijo 30 hektarų sklypą, kuris anksčiau buvo naudojamas galvijams ganyti, o dabar jį nuosekliai keičia į vietinių rūšių mišką. Jų tikslas – atkurti koalų ir kitų laukinių gyvūnų buveines, kurios regione per dešimtmečius buvo smarkiai suskaidytos.

    Sklypas, vadinamas Narlu, yra netoli Upper Orara gyvenvietės Naujojo Pietų Velso šiaurinėje pakrantėje, Coffs Harbour apylinkėse. Dalis teritorijos kadaise buvo subtropinių žemumų miškai ir drėgni bei sausi eukaliptų miškai, tačiau žemė buvo iškirsta ir pritaikyta žemės ūkiui.

    Per kelerius metus sutuoktiniai, padedami regioninių žemėtvarkos specialistų, atkūrė apie 17,5 hektaro miško. Jie pasodino daugiau nei 34 000 medžių, o rūšis parinko taip, kad atitiktų skirtingus vietinius miško tipus ir teiktų koaloms tinkamą maistą bei slėptuves.

    Dalis sodinukų buvo užauginti pačių šeimininkų, o sodinimas planuotas ne vien dėl žalumos, bet ir dėl vadinamųjų buveinių koridorių. Tokie koridoriai padeda sujungti likusius natūralios augmenijos plotus ir sudaro sąlygas gyvūnams saugiau judėti per fragmentuotą kraštovaizdį.

    Koalos didelę gyvenimo dalį praleidžia medžiuose ir yra priklausomos nuo konkrečių eukaliptų rūšių, todėl buveinių praradimas joms ypač skausmingas. Kai miškų plotai susmulkinami į atskiras salas, didėja žūčių keliuose rizika, plinta ligos, o populiacijoms sunkiau atsistatyti.

    Šiaurinėje Naujojo Pietų Velso pakrantėje buveines veikia ne tik žemės ūkio plėtra, bet ir stichijų ciklas: sausros, karščio bangos, potvyniai ir dideli gaisrai. Dėl to atkūrimo projektai vis dažniau orientuojami į ilgalaikį atsparumą, o ne vien į greitą atsodinimą.

    Be sodinimo, Vercouw bendradarbiauja su vietos aborigenų organizacija ir taiko tradicines žemės priežiūros praktikas, įskaitant mažo intensyvumo kultūrinį deginimą. Tokios priemonės gali padėti mažinti įvežtų žolių dominavimą ir sudaryti palankesnes sąlygas vietiniams augalams atželti.

    Atkuriamoje teritorijoje jau fiksuojami sugrįžtantys vietiniai gyvūnai ir paukščiai, taip pat aptinkamos ir saugomos rūšys. Tai rodo, kad miško atkūrimas veikia ne tik kaip medžių sodinimo iniciatyva, bet ir kaip platesnės ekosistemos atgaivinimas, įtraukiantis vandens telkinių pakrančių stabilizavimą ir maisto grandinės atsikūrimą.

    Patys šeimininkai pabrėžia, kad tai ilgas projektas, kurio pilno rezultato jie greičiausiai nepamatys per savo gyvenimą. Tačiau būtent toks laiko mastelis, jų teigimu, ir yra esminis: atkuriamas ne plantacijos tipo plotas, o natūraliai bręstanti buveinė, kuri gali tarnauti ateities kartoms.

    Prieš tokias iniciatyvas dažnai stoja praktiniai iššūkiai – nuo ekstremalių temperatūrų iki pasikartojančių potvynių, galinčių sunaikinti jaunus sodinukus. Todėl projektas reikalauja nuolatinės priežiūros, papildomo atsodinimo ir prisitaikymo prie besikeičiančių sąlygų.

  • Genominis tyrimas: koalos beveik išnyko dar prieš žmonių atvykimą į Australiją

    Naujas genominis tyrimas rodo, kad koalos prieš maždaug 100 000 metų patyrė drastišką populiacijos sumažėjimą, o vėliau išgyveno genetinį „butelio kaklelį“, kai individų liko kritiškai mažai. Tai keičia ankstesnes versijas, siejusias didžiausią nuosmukį vien su žmonių atsikėlimu į žemyną.

    Tyrėjai analizavo 457 koalų genomus ir, svarbiausia, pirmą kartą tiesiogiai įvertino šios rūšies mutacijų greitį. Skaičiavimai parodė, kad koalų mutacijų greitis yra maždaug perpus mažesnis nei žmonių, todėl ankstesniuose modeliuose naudotos kitų žinduolių prielaidos galėjo klaidinti.

    „Šis tyrimas iš esmės perrašo koalų genetinės istorijos laiko juostą Australijoje“, – sakė tyrimui vadovavęs doktorantas Toby Kovacas.

    Pasak mokslininkų, šie genetiniai duomenys leidžia atkurti senųjų populiacijų dinamiką laikotarpiais, kai fosilijų įrašas yra per skurdus aiškioms išvadoms. Iš genomų signalų matyti, kad koalos išgyveno šaltus ir sausringus ledynmečio ciklus, kai Australijos aplinka darėsi vis labiau nepastovi ir mažiau palanki eukaliptų miškams.

    Koaloms itin svarbūs eukaliptai, todėl ilgalaikiai kritulių ir temperatūrų pokyčiai keičia ne tik miškų plotą, bet ir jų kokybę. Pleistoceno pabaigoje vykę sausrų ir vėsesnių periodų ciklai didino buveinių fragmentaciją, o augant gaisrų rizikai, tinkamų teritorijų mozaika dar labiau traukėsi.

    Tyrėjų teigimu, apie 60 000 metų prieš dabartį populiacija pasiekė ypač žemą tašką, o vėliau, klimatui švelnėjant, koalos pamažu atsigavo ir vėl išplito Rytų Australijoje. Vis dėlto genetinis „butelio kaklelis“ reiškia, kad dabartinių koalų genetinė įvairovė gali būti labiau ribota, nei būtų tikėtasi be tokio istorinio sukrėtimo.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartinės grėsmės koaloms dažnai yra tiesiogiai susijusios su žmogaus veikla: buveinių naikinimu, miestų plėtra, kelių infrastruktūra, ligomis ir vis intensyvesniais miškų gaisrais. Australijoje koalos kai kuriuose regionuose jau priskiriamos nykstančioms, o atskirų populiacijų būklė vertinama kaip ypač pažeidžiama.

    Genominiai duomenys gali padėti tiksliau planuoti apsaugą: nustatyti, kurios populiacijos yra labiausiai genetiškai izoliuotos, kur reikėtų atkurti ekologinius koridorius, ir kaip pasirinkti perkėlimo ar veisimo programas, kad būtų išlaikyta kuo didesnė genetinė įvairovė.

    „Genomų tyrimai rodo, kad koalos jau anksčiau patyrė didelį populiacijos sumažėjimą dėl klimato kaitos ir buveinių praradimo“, – sakė Toby Kovacas.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad šis metodas gali būti pritaikytas ir kitoms Australijos rūšims, siekiant suprasti, ar panašūs nuosmukiai vyko dar iki žmonių įtakos. Toks kontekstas padeda atskirti natūralių klimato svyravimų pasekmes nuo šiuolaikinių, žmogaus sukeltų veiksnių, kurie daugeliui rūšių šiandien tampa lemiami.