Naujas mokslinis tyrimas rodo, kad senovės majai galėjo patys ilgainiui užteršti dalį savo vandens telkinių – dėl ryškiai raudonų dažų, kuriuos naudojo ritualams ir puošybai.
Mokslininkai ištyrė nuosėdas dviejose vietose Meksikos Jukatano pusiasalyje ir aptiko gyvsidabrio pėdsakų bei ženklų, rodančių pokyčius vietos ekosistemose. Apie šiuos rezultatus rašo „National Geographic“.
Majų kultūroje raudona spalva turėjo ypatingą reikšmę: ji siekta su Saule, krauju ir gyvybe. Raudonai buvo dažomos skulptūros, pastatų sienos, keramika, o kai kuriais atvejais – ir mirusiųjų kūnai per laidojimo apeigas.
Tyrimui svarbiausia detalė ta, kad daliai raudonų dažų buvo naudojama cinoberio rūda – gyvsidabrio sulfidas. Būtent šis pasirinkimas, mokslininkų vertinimu, galėjo sukelti ilgalaikį vandens taršos efektą.
Kaip dažai virto pavojinga tarša
Tyrėjai aiškina, kad iš dažų išplautas gyvsidabris patekdavo į aplinkinius vandenis. O deguonies stokojančiose nuosėdose mikroorganizmai galėjo paversti jį į metilgyvsidabrį – ypač toksišką junginį.
Metilgyvsidabris linkęs kauptis mitybos grandinėje, todėl pavojus galėjo kilti ir žmonėms, kurie maitinosi žuvimi ar kitais vandens organizmais. Panašus „savitoksikacijos“ reiškinys buvo minimas ir ankstesniuose tyrimuose kitose vietovėse.
Auburno universiteto mokslininkas Matthew Watersas su kolegomis bandė atsekti, kada tarša stiprėjo ir kokias pasekmes tai turėjo aplinkai dviejose pasirinktose vietose. Jo teigimu, komanda nesitikėjo, kad dažų galėjo būti naudojama tokiais kiekiais.
Kur tarša aptikta ir ką parodė nuosėdos
Dėmesys sutelktas į ežerą prie senovinio majų miesto Koba ir į vadinamąjį senotą Hkach – natūralią vandeniu užpildytą įgriuvą. Būtent nuosėdose išliko ilgalaikis „įrašas“ apie aplinkos pokyčius.
Analizuojant sluoksnius, apimančius daugiau nei 2 000 metų, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 40 iki 820 mūsų eros metų kai kuriais tarpsniais fiksuota ryški gyvsidabrio tarša. Labiausiai užterštuose sluoksniuose gyvsidabrio kiekis siekė 2,3 mikrogramo viename grame nuosėdų.
Nuosėdos atskleidė ir biologinius padarinius: užterštuose sluoksniuose tyrėjai nerado smulkių gėlavandenių moliuskų liekanų, taip pat beveik nebuvo ženklų, kad būtų gausiai daugėję dumbliai.
Mokslininkų vertinimu, tai gali reikšti, kad gyvsidabris slopino gyvybę net vandenyse, kur maistinių medžiagų netrūko. M. Watersas spėja, kad vietos gyventojai galėjo pastebėti vandens spalvos pokyčius ir mažėjančius žuvų išteklius.
Ką tai sako apie majų prekybą ir civilizacijos nuosmukį
Cinoberis natūraliai Jukatano pusiasalyje neaptinkamas, todėl, tyrėjų manymu, majai jį atsiveždavo prekybos keliais – tikėtina, iš teritorijų, kurios šiandien priklauso Hondūrui.
Ežere prie Kobos, sprendžiant iš nuosėdų, cinoberio tiekimas galėjo nutrūkti – maždaug apie 520 mūsų eros metus gyvsidabrio kiekis sumažėjo iki natūralaus lygio. Tuo metu senote Hkach tarša, kaip teigiama, išliko iki pat klasikinės majų civilizacijos nuosmukio.
Vis dėlto patys tyrėjai neskuba gyvsidabrio taršos laikyti pagrindine majų žlugimo priežastimi VIII–IX amžiais. Jie pabrėžia, kad daugelyje vietų ekologinės pasekmės buvo sušvelnėjusios dar gerokai anksčiau, nors atskirais atvejais toksinis veiksnys galėjo apsunkinti ir taip sudėtingas bendruomenių problemas.