CP v2

Tag: Kognityvinė psichologija

  • Mokslininkas suabejojo, kaip smegenys priima sprendimus: ar laisva valia tik iliuzija?

    Mokslininkas suabejojo, kaip smegenys priima sprendimus: ar laisva valia tik iliuzija?

    Indianos universiteto mokslininkas Tomas Jamesas siūlo iš naujo permąstyti, kaip apibūdiname sprendimų priėmimą. Jo teigimu, įprastas modelis, kuriame smegenys pirmiausia priima dirgiklius, tada priima sprendimą ir tik galiausiai inicijuoja veiksmą, gali būti per daug supaprastintas.

    Ši schema remiasi prielaida, kad tarp jutiminės informacijos apdorojimo ir judesio valdymo yra atskiras, aiškiai išskiriamas sprendimo etapas. Tačiau, kaip pabrėžia autorius, neuromokslui palyginti lengva susieti konkrečius mechanizmus su jutimais ir judesiais, o „sprendimo momento“ fizinį procesą vienareikšmiškai identifikuoti daug sudėtingiau.

    Vietoj linijinio „pirma supratau, tada nusprendžiau, tada padariau“ aiškinimo Jamesas akcentuoja nuolatinę grįžtamojo ryšio kilpą. Sprendimai, jo požiūriu, gali rastis iš nenutrūkstančios sąveikos tarp jutiminių ir motorinių procesų, kūno būsenos bei aplinkos, o ne vienoje vietoje ir vienu konkrečiu laiko tašku.

    Toks požiūris nereiškia, kad sprendimai yra fikcija ar kad laisva valia išnyksta. Greičiau tai skirtis tarp patogaus elgesio aprašymo ir teiginio, jog smegenyse egzistuoja vienas konkretus mechanizmas, kurį galima vadinti sprendimų priėmimo centru.

    Autorius tam pateikia analogiją su institucijomis: sakome, kad universitetas priėmė sprendimą, nors realybėje už jo slypi daugybė posėdžių, pokalbių ir skirtingų žmonių veiksmų. Panašiai frazė, kad smegenys nusprendė, gali būti naudingas trumpinys, bet nebūtinai tiksliai paaiškinantis, kas fiziškai įvyko nervų sistemoje.

    Argumentui iliustruoti pasitelkiama robotika: robotas su jutikliais ir judėjimo sistema gali elgtis taip, lyg strategiškai rinktųsi, pavyzdžiui, apeitų kliūtis ar sektų sieną. Tačiau tokį elgesį galima sukurti ir be centrinio „sprendimo modulio“, kai veiksmas yra tiesioginė jutiklių, valdymo taisyklių ir aplinkos sąveikos pasekmė.

    Jameso hipotezė kelia platesnį klausimą apie žmogaus elgesį: gal jis atrodo kaip sąmoningų sprendimų rezultatas, nors iš tiesų kyla iš daugelio vienu metu vykstančių procesų. Pats mokslininkas pabrėžia, kad tai nėra galutinis įrodymas prieš laisvą valią, veikiau raginimas tyrimuose dažniau vertinti sprendimus natūraliomis, dinamiškomis sąlygomis, o ne laboratorinėse situacijose, kuriose sprendimas iš anksto laikomas atskiru etapu.

  • Mokslininkų atradimas: klausantis muzikos nepažįstamieji ima galvoti panašiai

    Mokslininkų atradimas: klausantis muzikos nepažįstamieji ima galvoti panašiai

    Muzika veikia ne tik emocijas ar norą judėti pagal ritmą, bet ir tai, kaip smegenys kuria vidines istorijas. Naujas kognityvinės neurologijos tyrimas parodė, kad klausantis instrumentinės muzikos skirtingi žmonės neretai ima įsivaizduoti panašias temas ir siužeto kryptis, net jei vieni kitų nepažįsta.

    Mokslininkai stebėjo, kaip į muziką reaguoja 20 dalyvių, tyrimas vyko dviem atskirais etapais. Vienu etapu jie klausėsi instrumentinių kūrinių, kitu etapu skaitė istorijas be muzikos, o abiem atvejais buvo fiksuojamas smegenų aktyvumas.

    Kas vyko eksperimento metu?

    Po kiekvienos klausymo sesijos dalyviai pasakojo, ką buvo pradėję įsivaizduoti, o vėliau žymėjo, kokie motyvai ir vaizdiniai jiems kilo. Tyrėjai pabrėžė, kad vadinamasis svajojimas atmerktomis akimis nėra atsitiktinis šalutinis reiškinys, o natūrali muzikos klausymo patirties dalis.

    Nors žmonės nepasakojo identiškų istorijų, jų vaizdiniai dažnai sutapo temomis. Dalis dalyvių minėjo panašius miško, kelionės, judėjimo erdvėje ar paslaptingų būtybių motyvus, tik detalės ir estetika skyrėsi.

    Skaičiai, kurie nustebino

    Tyrėjų vertinimu, apie 71 proc. dalyvių pažymėjo nemažai tų pačių motyvų, o tai rodo, kad muzikos struktūra gali nukreipti vaizduotę panašia kryptimi. Papildomai buvo taikytas užduočių dizainas, kai dalyviai po muzikos per 60 sekundžių turėjo sukurti trumpą pasakojimą iš to, ką matė vaizduotėje.

    Taip buvo suformuota 200 trumpų istorijų bazė, kurioje pasakojimų panašumas, tyrėjų teigimu, siekė apie 94 proc. Tai leidžia manyti, kad net be žodžių muzika gali perteikti tam tikrą naratyvo karkasą, kurį skirtingi žmonės „užpildo“ panašiu būdu.

    Ką parodė smegenų skenavimas?

    Smegenų vaizdinimo duomenys parodė, kad klausantis muzikos ir klausantis ar skaitant pasakojimą suaktyvėja panašios, bet ne visiškai tos pačios sritys. Tyrėjai tai aiškina tuo, kad smegenys yra jautrios tempui, dinamikai, tonalumo pokyčiams ir struktūrai, kuri gali būti „išverčiama“ į judėjimo, erdvės ir intencijos pojūčius.

    Be to, tyrėjai vertino, kokias emocijas sukėlė skirtingi kūriniai, ir teigė galintys sieti tam tikras garsines ypatybes su dažniau pasikartojančiomis emocinėmis reakcijomis, pavyzdžiui, įtampa ar švelnumu. Tai dera su platesne mokslo kryptimi, kurioje tiriama, kaip muzika sinchronizuoja dėmesį ir vidines būsenas, ypač tada, kai klausymas vyksta tomis pačiomis sąlygomis.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šie rezultatai padeda geriau suprasti meno vaidmenį žmogaus gyvenime. Instrumentinė muzika čia pristatoma ne vien kaip emocijų sužadinimo priemonė, bet ir kaip terpė, gebanti perduoti pasakojimo struktūrą bei sukurti bendrą patirtį net tarp nepažįstamųjų.

  • Keistas raidžių raštas gali pagreitinti skaitymą: mokslininkai paaiškino, kodėl veikia

    Keistas raidžių raštas gali pagreitinti skaitymą: mokslininkai paaiškino, kodėl veikia

    Kai kurie žodžiai vizualiai tarsi primena tai, ką reiškia, ir tai gali padėti juos perskaityti greičiau. Tokią sąsają tarp žodžio formos ir prasmės mokslininkai vadina ikoniškumu, o naujesni tyrimai rodo, kad ji pasireiškia ne tik garsuose, bet ir rašte.

    Psichologijos tyrėjai analizavo, kaip žmonės vertina daugiau kaip 3 000 angliškų žodžių pagal tai, kiek jų raidžių forma atrodo panaši į reikšmę. Paaiškėjo, kad dalyviai dažnai sutardavo, kurie žodžiai atrodo labiau atitinkantys savo prasmę, o toks sutapimas nėra vien atsitiktinis.

    Kas yra žodžių ikoniškumas

    Ikoniškumas kalboje dažniausiai siejamas su garsu, kai žodis primena tai, ką nusako, pavyzdžiui, gyvūnų skleidžiamus garsus. Tačiau rašytinėje kalboje taip pat gali veikti papildoma užuomina: raidžių kontūrai, kampuotumas, apvalumas ar net žodžio ilgis.

    Tyrimuose pastebėta, kad žodžiai, apibūdinantys apvalius objektus ar judesius, neretai vertinami kaip labiau ikoniški, jei juose yra daugiau apvalių raidžių formų. Tuo metu kampuotos, „dygliuotos“ raidės dažniau siejamos su aštresniais, kampuotais ar chaotiškesniais reiškiniais.

    Kaip tai susiję su skaitymo greičiu

    Siekiant patikrinti, ar tokie įspūdžiai turi realų poveikį, tyrėjai lygino ikoniškumo vertinimus su keliomis didelėmis duomenų bazėmis, kuriose sukaupti matavimai, kaip greitai žmonės atpažįsta žodžius. Tokiuose bandymuose dalyviams pateikiami tikri ir išgalvoti žodžiai, o užduotis yra kuo greičiau nuspręsti, ar žodis egzistuoja.

    Rezultatai rodė, kad žodžiai, kurie labiau atrodo panašūs į savo reikšmę, vidutiniškai atpažįstami greičiau ir tiksliau. Šis ryšys išliko net tada, kai buvo atsižvelgta į kitus svarbius veiksnius, pavyzdžiui, žodžio dažnumą, ilgį, ar tai, kaip lengva įsivaizduoti jo reikšmę.

    Dar vienas svarbus pastebėjimas: labiau ikoniški žodžiai dažniau būna išmokstami anksčiau. Tai leidžia kelti prielaidą, kad vizualinis žodžio „atitikimas“ gali palengvinti įsiminimą, ypač ankstyvame kalbos mokymosi etape.

    Kodėl tai svarbu šiandien

    Raidės, kaip rašto sistemos elementai, istoriškai kilo iš senesnių vizualinių ženklų, tačiau šiuolaikiniam skaitytojui jų kilmė dažniausiai nebeturi tiesioginės reikšmės. Vis dėlto pati idėja, kad rašto forma gali nešti papildomos informacijos, dera su šiuolaikiniu požiūriu, jog kalba veikia per daug kanalų, o prasmė kuriama ne vien per „sausą“ žodyną.

    Praktiškai tai gali būti aktualu švietime, ankstyvajame skaitymo mokyme ir net dizaino sprendimuose, kai tekstas turi būti lengvai perprantamas. Tyrėjai pabrėžia, kad ikoniškumas nėra stebuklingas metodas, tačiau tai dar viena subtili užuomina, kuri kai kuriais atvejais padeda smegenims greičiau apdoroti informaciją.

    Ši kryptis gali būti įdomi ir DI kūrėjams, kurie kuria skaitymo bei kalbos apdorojimo sistemas. Jei rašto forma daro įtaką žmogaus suvokimui, tai ateityje gali paskatinti tiksliau modeliuoti, kaip žmonės realiai skaito, mokosi ir atpažįsta žodžius.