CP v2

Tag: Kojotai

  • Mokslininkų atradimas nustebino: čihuahua genuose aptiko kojotų pėdsakų – ką tai reiškia?

    Mokslininkų atradimas nustebino: čihuahua genuose aptiko kojotų pėdsakų – ką tai reiškia?

    Nauja genetikos analizė parodė, kad čihuahua veislės šunys savo genome turi segmentų, artimų laukiniams kojotams. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog čihuahua yra laukinis gyvūnas, tačiau rodo sudėtingesnę Šiaurės Amerikos šunų kilmę, nei manyta anksčiau.

    Darbas publikuotas mokslo žurnale „Nature Communications“, o analizėje buvo taikomi vietinės kilmės nustatymo metodai, leidžiantys įvertinti, iš kurių protėvių atėjo konkrečios DNR dalys. Tokie metodai vis plačiau naudojami tiek laukinių, tiek naminių gyvūnų evoliucinei istorijai atsekti.

    Kaip aptinkami protėvių pėdsakai?

    Mokslininkai tyrime naudojo programinę įrangą „Gnomix“ ir „Gnofix“, kuri gali lyginti daugelio gyvūnų genomus ir nustatyti, kurioms populiacijoms ar rūšims artimiausios atskiros DNR atkarpos. Tai ypač svarbu, kai istorijoje būta kryžminimosi ir genetinis paveldas yra fragmentuotas.

    Toks požiūris leidžia matyti ne tik bendrą giminystę, bet ir tai, kuriose genomo vietose išliko specifinių protėvių signalas. Čihuahua atveju aptikti keli genomo segmentai, siejami su kojotais, o tai rodo, kad senesnėje linijoje galėjo būti hibridizacijos epizodų.

    Kada tai galėjo įvykti?

    Tyrimas tiksliai nenurodo, kada kojotų genai pateko į čihuahua protėvių liniją, tačiau aptariama tikimybė, kad tai galėjo įvykti dar iki europiečių atvykimo į Ameriką. Tokį scenarijų sustiprina ir ankstesni duomenys, kad kai kurios Meksikos kilmės veislės išlaikė ikikolumbinių šunų genetinius pėdsakus.

    Genetikos tyrimai taip pat rodo, jog dauguma šiuolaikinių šunų veislių turi stiprų europinės kilmės indėlį, o Šiaurės Amerikos vietinės linijos kai kuriais atvejais išliko tik fragmentais. Dėl to net nedidelės DNR atkarpos gali būti svarbios atkuriant migracijos ir prijaukinimo istoriją.

    Ar tai paaiškina čihuahua elgesį?

    Viešojoje erdvėje dažnai ieškoma paprasto paaiškinimo, kodėl čihuahua laikomi drąsiais, savarankiškais ar ypač balsingais, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad elgesys paprastai priklauso nuo daugelio genų ir aplinkos veiksnių. Net jei dalis genetinės informacijos sutampa su kojotų, tai savaime neleidžia tiesiogiai priskirti konkrečių charakterio bruožų.

    Zoologė Jacqueline Boyd, kuri tyrime nedalyvavo, anksčiau yra pažymėjusi, kad laukiniai kojotai ir vilkai kai kuriose teritorijose gali natūraliai hibridizuotis, ypač jei tam tikri elgesio bruožai yra naudingi aplinkoje.

    „Laukiniai kojotai ir vilkai kai kuriose vietovėse gali natūraliai kryžmintis, ypač ten, kur naudingi vilkams būdingi elgesio bruožai“, – sakė Jacqueline Boyd.

    Tuo pačiu pabrėžiama, kad čihuahua mažas ūgis greičiausiai yra kryptingos žmonių atrankos rezultatas, kai buvo veisiama dėl konkrečių pageidaujamų požymių. Kitaip tariant, net jei kilmės istorija sudėtinga, dabartinis veislės „miniatiūriškumas“ labiausiai sietinas su žmogaus vykdyta selekcija, o ne su laukinių protėvių dydžiu.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad šunų genetika šiuo metu išgyvena spartų proveržį, nes vis dažniau pasitelkiami dideli genomų duomenų rinkiniai, pažangūs skaičiavimo metodai ir DI. Tai leidžia tiksliau atskirti, kur baigiasi legendos apie veisles ir prasideda patikrinti biologiniai faktai.

  • Lapės įsikūrė po saulės elektrine JAV: paprastas tvoros sprendimas apsaugojo nuo kojotų

    Mokslininkai JAV trejus metus stebėjo mažą prerijų lapių rūšį, kuri netikėtai rado saugią buveinę po didelės saulės elektrinės moduliais. Tyrimas parodė, kad tam lemiamą įtaką turėjo ne technologijos, o viena praktiška infrastruktūros detalė.

    Saulės elektrinės teritorija buvo aptverta daugiau nei 2 metrų aukščio tinkline tvora, tačiau jos apačia palikta pakelta keliais centimetrais nuo žemės. Toks tarpas leido lapėms pralįsti į vidų, o jų pagrindiniams plėšrūnams kojotams patekti buvo gerokai sunkiau.

    Po saulės moduliais lapės galėjo kasti urvus ir auginti jauniklius, nes konstrukcijos suteikė papildomą priedangą. Be to, panelės veikė kaip savotiškas stogas, mažinantis riziką iš oro, pavyzdžiui, nuo plėšriųjų paukščių.

    Tyrėjai saulės elektrinės teritorijoje fiksavo, kaip jaunikliai sutemstant išlenda iš urvų, o suaugusios lapės stebi aplinką. Iš viso buvo stebimos 23 lapės, kurioms pritvirtinti sekimo įrenginiai padėjo suprasti jų kasdienius judėjimo įpročius.

    Duomenys parodė aiškią rutiną: dieną dauguma lapių likdavo aptvertoje teritorijoje, o naktimis dalis jų išeidavo už tvoros medžioti. Tai svarbu, nes pagrindiniai smulkūs graužikai, kuriais minta lapės, dažniau aptinkami ne pačioje pramoninėje teritorijoje, o atvirose prerijose.

    Vertinant kūno masę ir jauniklių skaičių, saulės elektrinės teritorijoje gyvenusios lapės jautėsi gerai ir mažai kuo skyrėsi nuo tų, kurios gyvena už jos ribų. Vis dėlto tyrėjai atkreipė dėmesį, kad dėl maisto paieškų lapėms tenka įveikti didesnius atstumus, todėl saugios priedangos ir galimybė greitai pasislėpti išlieka kritiškai svarbūs veiksniai.

    Šis atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kaip atsinaujinančios energetikos projektai gali būti derinami su biologinės įvairovės apsauga. Paprasti sprendimai, tokie kaip tvoros konstrukcija ar tinkamas teritorijų planavimas, gali sumažinti konfliktą tarp infrastruktūros ir laukinės gamtos, neaukojant nei saugumo, nei veiklos efektyvumo.

  • Kalifornijos saulės parkuose netikėtas prieglobstis: nykstanti San Chuakino lapė rado saugią nišą

    Kalifornijos saulės parkuose netikėtas prieglobstis: nykstanti San Chuakino lapė rado saugią nišą

    Kalifornijos Centrinio slėnio pakraščiuose nykstanti San Chuakino lapė, viena mažiausių Šiaurės Amerikoje, netikėtai rado vietą išlikti ten, kur iš pirmo žvilgsnio laukinei gamtai turėtų būti ankšta – dideliuose saulės energijos parkuose. Tyrėjai fiksavo atvejus, kai lapės įsikūrė aptvertose teritorijose ir, panašu, išnaudojo infrastruktūrą kaip apsaugą nuo plėšrūnų.

    Ši rūšis gyvena tik centrinėje Kalifornijoje ir yra pripažinta nykstančia. Per pastaruosius dešimtmečius intensyvi žemdirbystė, kelių ir gyvenviečių plėtra bei pramoniniai projektai smarkiai suskaidė jos buveines, todėl lapių judėjimas tarp tinkamų plotų tapo vis sudėtingesnis.

    Tyrimuose, vykdytuose dviejuose saulės energijos parkuose 2014–2017 metais, lapės buvo sužymėtos ir stebėtos, lyginant jų rodiklius su individais už tvoros, atvirose slėnio teritorijose. Pagrindinis klausimas buvo paprastas: ar žmogaus sukurta aplinka tampa spąstais, ar gali veikti kaip alternatyvi buveinė.

    Duomenys parodė, kad bent šiose vietose lapės ne tik išgyveno, bet ir demonstravo panašius rodiklius kaip ir gyvenančios natūralesnėse teritorijose. Stebėta, kad jų veisimosi sėkmė buvo panaši, o užimamos teritorijos dydis iš esmės nesiskyrė nuo kontrolinių plotų, taip pat išliko panašūs mitybos ir slėptuvių naudojimo įpročiai.

    Lemiamu veiksniu tapo pati tvora, kuri buvo sukonstruota taip, kad mažas gyvūnas galėtų prasprūsti pro tarpelius, o didesni plėšrūnai, ypač kojotai, liktų išorėje. Toks „filtras“ lapes apsaugojo nuo vienos svarbiausių grėsmių, su kuria jos susiduria atvirose teritorijose.

    Svarbus buvo ir maisto prieinamumas: saulės modulių konstrukcijos sudarė pavėsį, o tvarkoma augalija ir mažesnis trikdymas po statybų galėjo prisidėti prie graužikų gausos. Tokiose sąlygose lapėms lengviau rasti grobio, o temperatūrų svyravimai gali būti švelnesni.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžė, kad šios išvados nėra universalus argumentas bet kokiai plėtrai. Teigiamas efektas labiausiai tikėtinas tuomet, kai projektas nuo pradžių planuojamas su aiškiomis gamtosauginėmis priemonėmis, numatant gyvūnų judėjimo koridorius, saugias slėptuves ir ribojant veiksnius, kurie gali paversti teritoriją ekologiniais spąstais.

    Šis atvejis išryškina platesnę tendenciją: atsinaujinančios energetikos infrastruktūra, nors ir užima plotus, gali būti derinama su biologinės įvairovės tikslais, jei sprendimai paremti duomenimis ir vietos ekologija. San Chuakino lapės istorija rodo, kad kartais net apsauginė tvora, skirta įrangai, gali netikėtai tapti barjeru grėsmei ir suteikti nykstančiai rūšiai papildomą šansą.

  • Kalifornijos saulės parkuose aptikta nykstanti lapė: tvora sulaikė kojotus, o ne ją

    Kalifornijos saulės parkuose aptikta nykstanti lapė: tvora sulaikė kojotus, o ne ją

    Kalifornijos centrinėje slėnio dalyje, kur sparčiai plečiasi žemės ūkis ir energetikos projektai, biologai pastebėjo netikėtą reiškinį: San Chuakino mažoji lapė, viena rečiausių Šiaurės Amerikos plėšrūnių, ėmė lankytis saulės elektrinių parkuose. Vos apie 2,3 kilogramo sveriantis gyvūnas įprastai vengia žmogaus, tačiau šįkart atsidūrė už aptvarų, kurie, regis, turėjo jį atbaidyti.

    Ši rūšis gyvena tik Kalifornijoje ir yra įtraukta į nykstančių rūšių sąrašus, nes per pastaruosius dešimtmečius prarado didžiąją dalį natūralios buveinės. Pagrindinės priežastys – intensyvi žemdirbystė, kelių ir gyvenviečių plėtra, fragmentuojanti atviras teritorijas, kurių lapėms reikia medžioklei ir urvams. Dėl buveinių suskaidymo jos dažniau susiduria su plėšrūnais, ypač kojotais.

    Tvora, kuri netikėtai padėjo

    Tyrimų metu, lyginant lapių elgseną saulės parkuose ir gretimose atvirose teritorijose, paaiškėjo, kad kai kuriais rodikliais gyvūnams aptvertose teritorijose sekėsi ne prasčiau. Pagrindinis paaiškinimas susijęs su infrastruktūra: saulės parkų perimetro tvora buvo suprojektuota taip, kad smulkūs gyvūnai galėtų praslysti pro apačioje paliktus tarpus.

    Tokie tarpai tapo lemtingi: mažoji lapė galėjo patekti į teritoriją, o kojotai – vieni pagrindinių jos priešų – dažnai likdavo išorėje. Tai reiškė mažesnę plėšrūnų spaudimo riziką, kuri atvirose vietovėse yra vienas svarbiausių lapių žūties veiksnių. Tuo pat metu po saulės moduliais ir tarp jų susidaro mikrobuveinės, kuriose netrūksta smulkių graužikų ir vabzdžių.

    Kodėl saulės parkai gali tapti buveine

    Saulės moduliai suteikia pavėsį ir švelnina temperatūros svyravimus, o tai svarbu naktiniams medžiotojams, kurie dieną slepiasi urvuose. Be to, kai statybos darbai baigiami, žmonių trikdymas daugelyje parkų sumažėja iki periodinės priežiūros, todėl kai kurioms rūšims tokios teritorijos tampa santykinai ramesnės nei intensyviai dirbami laukai ar greta esantys keliai.

    Tačiau biologai pabrėžia, kad toks rezultatas nėra automatinis ir priklauso nuo to, kaip parkas suplanuotas bei prižiūrimas. Jei aptvarai tampa ne pralaidūs, jei teritorijoje trūksta slėptuvių, o aplinkoje naudojami nuodai graužikams, saulės parkas gali virsti spąstais, o ne prieglobsčiu. Dėl to gamtosaugos praktikoje vis dažniau kalbama apie sprendimus, kurie leidžia derinti atsinaujinančios energetikos plėtrą ir biologinės įvairovės apsaugą.

    Šis atvejis rodo platesnę tendenciją: energijos infrastruktūra gali turėti tiek neigiamą, tiek netikėtai palankų poveikį laukinei gamtai, jeigu nuo pradžių įvertinami rūšims svarbūs poreikiai. San Chuakino mažosios lapės istorija saulės parkuose tampa argumentu, kad planuojant atsinaujinančios energetikos projektus verta numatyti ne tik gamybos efektyvumą, bet ir konkrečius sprendimus, mažinančius plėšrūnų riziką bei padedančius nykstančioms rūšims išlikti.

  • Mažoji San Chuakino lapė rado prieglobstį saulės jėgainėje: spragą tvoroje išnaudojo išlikimui

    Mažoji San Chuakino lapė rado prieglobstį saulės jėgainėje: spragą tvoroje išnaudojo išlikimui

    Kalifornijos Carrizo lyguma garsėja plačiomis panoramomis, tačiau laukinei gamtai tai vienas atšiauriausių regionų: mažai priedangos, karštis ir nuolatinė plėšrūnų grėsmė. Būtent čia San Chuakino mažoji lapė, viena mažiausių Šiaurės Amerikos lapių, vis dažniau atsiduria situacijoje, kai tradiciniai urvai nebegarantuoja saugumo.

    Ši lapė yra panašaus dydžio kaip naminė katė, todėl jos stiprybė yra greitis ir manevringumas, o ne kova. Tokie plėšrūnai kaip kojotai ar plėšrieji paukščiai medžioja ją tiek atvirose vietovėse, tiek prie urvų, o mažėjant priedangai rizika tik auga.

    Netikėtu prieglobsčiu tapo pramoninė teritorija, kuri paprastai laikoma laukinei faunai nepalankia. San Luis Obispo apygardoje esantis didelis saulės energetikos kompleksas, maždaug 550 megavatų galios, lapių akimis pasirodė kaip vieta, kur plėšrūnams patekti gerokai sunkiau.

    Biologinės stebėsenos metu specialistai ėmė fiksuoti pėdsakus ir aktyvumą ten, kur jų nesitikėta – saugomoje jėgainės teritorijoje. Paradoksas paaiškėjo paprastai: apsauginė tvora buvo suprojektuota taip, kad apačioje liktų nedideli tarpai, reikalingi konstrukcijai ir reljefo nelygumams.

    Šie tarpai, siekiantys apie 10–13 centimetrų, didesniems plėšrūnams yra per siauri, tačiau mažajai lapei – pakankami praslysti. Taip lapės gavo realų pranašumą: jos gali įbėgti į teritoriją, kur kojotai jų nepaveja, o pavojingiausi susidūrimai tampa retesni.

    Prie saugumo prisideda ir pačios saulės baterijų eilės, kurios sukuria daugiau šešėlio bei vizualinės priedangos. Tai gali mažinti perkaitimo riziką ir padėti pasislėpti nuo plėšriųjų paukščių, o kartu sudaryti savotišką mikroaplinką, kurioje lengviau išvengti atakos iš oro.

    Aplinkosaugos ekspertai pabrėžia, kad tokie atvejai neanuliuoja didelių atsinaujinančios energetikos projektų poveikio buveinėms. Vis dėlto jie primena, jog net nedidelės inžinerinės detalės gali turėti reikšmingų pasekmių – kartais neigiamų, kartais netikėtai teigiamų – ir todėl biologinė stebėsena bei prisitaikantys sprendimai turi išlikti svarbia projektavimo ir eksploatacijos dalimi.