Inkų imperijoje buvo garbinami ne tik įprasti daugiadieviškų religijų dievai – kūrėjas ar saulė. Kai kurios dievybės Anduose turėjo itin konkrečias „specializacijas“ – nuo lamų ir tekstilės iki bulvių ar net paukščių išmatų.
Apie šešias išskirtines inkų panteono dievybes pasakoja istorijai skirtas leidinys „The Collector“. Šios figūros atspindi, kokią svarbią vietą kasdienybėje užėmė gyvuliai, žemdirbystė, audimas ir ritualai.
Inkų valstybė, dar vadinta Tahuantinsuju, driekėsi nuo dabartinės Kolumbijos pietų per Ekvadorą ir Peru iki Čilės, Bolivijos bei šiaurės vakarų Argentinos. Imperija jungė skirtingas tautas ir tradicijas, todėl religijoje persipindavo vietinės dievybės, dvasios ir šventi objektai.
Šalia pagrindinių dievų – kūrėjo Virakočos, saulės dievo Inti ar Motinos Žemės Pačamamos – buvo ir mažiau žinomų, bet ne mažiau įdomių dievybių. Kai kurių jų kultas siejosi su labai praktiškais dalykais: maistu, sveikata, gyvulių apsauga ar derlingumu.
Mama Oklo: audimo ir verpimo globėja
Mama Oklo (dar vadinama Mama Uqllu) inkų mituose minima kaip vaisingumo deivė ir viena svarbiausių civilizuojančių figūrų. Pasakojimuose ji siejama su pirmuoju valdovu Manko Kapaku ir Kusko miesto įkūrimu.
Legenda pabrėžia jos „dovaną“ žmonėms – verpimo ir audimo įgūdžius. Inkams tekstilė buvo ne vien drabužis: ji reiškė socialinį statusą, buvo naudojama apeigose ir veikė kaip vertingas mainų bei duoklės objektas.
Mama Koka ir šventa kokos lapų reikšmė
Mama Koka (Mama Kuka) laikyta sveikatos ir laimės deive, o tai daug pasako apie inkų požiūrį į kokos lapus. Anduose jie nuo seno naudoti ir ritualams, ir praktiniams tikslams.
Tekste pabrėžiama, kad kokos lapai veikė kaip švelnus stimuliantas, buvo kramtomi energijai palaikyti, o taip pat siejami su aukštikalnių negalavimų palengvinimu. Be to, lapai naudoti kaip aukos šventvietėse ir net būrimui.
Perkūnija, dvyniai ir spalvota lama
Catequil apibūdinamas kaip mažesnė griaustinio ir žaibo dvasia, kuri mituose atlieka daugiau nei vien „oro dievo“ vaidmenį. Pasakojimuose jam priskiriama ir orakulo funkcija, ir dvynių atsiradimo istorijos.
Urcuchillay išsiskiria itin netikėta forma: tai daugiaspalvė lama (arba lamą ir žmogų jungiantis pavidalas), laikyta bandos gyvulių – ypač lamų ir alpakų – globėju. Tai logiška, nes šie gyvuliai inkams buvo gyvybiškai svarbūs: dėl vilnos, mėsos, transporto ir aukojimo apeigose.
Guano dievas ir bulvių motina
Huamancantac minimas kaip guano – jūrų paukščių ir šikšnosparnių išmatų – dievas. Guano buvo vertinama kaip itin efektyvi trąša, todėl pajūrio bendruomenėms jo reikšmė tapo tokia didelė, kad atsirado ir atskira dievybė.
Axo Mama (dar vadinama Acsumama) – bulvių deivė, „Bulvių motina“, siejama su Pačamama. Bulvės inkų pasaulyje buvo esminis maistas, o mituose pabrėžiama, kad jų auginimas ir derlius buvo glaudžiai susieti su dieviška globa.
Tekste taip pat minima, kad inkai buvo ištobulinę bulvių džiovinimo šalčiu metodą – chuño – leidusį atsargas laikyti ilgai ir taip apsisaugoti nuo bado. Tai primena, kad daugelis religinių vaizdinių rėmėsi labai konkrečiais išgyvenimo klausimais.